Mokslas kasdien padaro vis daugiau atradimų, tačiau ne vienam žmogui kyla klausimas – kam jis tarnauja: progresui ar pamažu veda į pražūtį. Niekas jau neneigia, kad žmogus turi tiek fizinį, tiek dvasinį kūnus. O ne vienas dvasinio pasaulio paslaptis atskleidžiantis liudijimas tik patvirtina – tiesa slypi kažkur anapus.
Labiau gilindamiesi į save ir pabandę užmegzti ryšį su nematomu pasauliu, galime pradėti suprasti, kas iš tikrųjų yra siela.
Laikui bėgant atliekama daugybė tyrimų, stengiantis atskleisti dvasios kelionių iš kūno paslaptis. Ir filosofai, ir kitokių sričių mokslininkai ieško informacijos apie šį sunkiai paaiškinamą reiškinį. Paneigti jo negali, nes kai kurie atvejai tiesiog akivaizdžiai patvirtina sielos, kaip atskiro kūno, egzistavimą, tačiau tai visuotinai pripažinti irgi sunku, nes dvasios keliones iš kūno patyrusių žmonių yra labai mažai. Ir nors pripažįstame, jog „tai, kas svarbiausia, matoma tik širdimi“, vis dėlto visiškai tuo patikėti neskubame, nes daugiausia gyvename labai materialų gyvenimą ir nekreipiame dėmesio į tai, ką mums šnabžda siela. Dvasiniam gyvenimui daug dėmesio skiriantys žmonės tikina, kad labiau gilindamiesi į save ir pabandę užmegzti ryšį su nematomu pasauliu, galime pradėti suprasti, kas iš tikrųjų yra siela. O pažvelgus į savo vidų ir išgirdus sielos balsą, daugelis „paslapčių ir stebuklų“ nebeatrodo tokie paslaptingi. Deja, realybę suvokiame ir vertiname tik remdamiesi savo pojūčiais, todėl neretai paklystame.
Apie sielos gyvenimą byloja patirtys
Dvasia gali keliauti ir miego metu, arba, kitaip sakant, mūsų astralinis kūnas gali iškeliauti į astralinį pasaulį ir ten gauti reikiamus atsakymus bei informaciją.
Budistų filosofai teigia, kad fizinio kūno mirtis nereiškia dvasinės mirties. Kūno būties pabaiga suteikia dvasiai galimybę klajoti visatoje ir galiausiai vėl įsikūnyti į sau tinkamą kūniškąjį pavidalą. Tačiau pasitaiko ir atvejų, kai dvasia kuriam laikui palieka kūną, o netrukus vėl į jį sugrįžta. Pirmiausia tai artima mirčiai patirtis (medikų vadinama klinikine mirtimi), taip pat teigiama, kad dvasia gali keliauti ir miego metu (ypač, kai sapnuojame), arba, kitaip sakant, mūsų astralinis kūnas gali iškeliauti į astralinį pasaulį ir ten gauti reikiamus atsakymus bei informaciją. Galbūt todėl rytą lengviau randame reikiamą sprendimą. Apie sielos keliones parašyta nemažai knygų. Dar 1929 m. S. Muldoon išleido knygą „The Projection of the Astral Body“ („Astralinio kūno projekcija“), 1971 m. Robert A. Monroe parašė „Journeys Out of the Body“ („Kelionės išėjus iš kūno“), o Anitos Moorjani knygos „Miriau, kad tapčiau savimi“ bei „O jei dangus yra čia?“ jau išleistos ir lietuvių kalba. Pastaroji autorė, pati patyrusi mirčiai artimą būseną, aprašo mūsų kultūroje įsigalėjusius mitus, kuriuos žmonės priima kaip tiesą ir kurie neleidžia jiems laimingai gyventi. Atsidūrusi prie mirties slenksčio moteris pasirinko grįžti į pasaulį, nes suprato, kad dangus yra ne vieta, o būsena. O vienintelė žmogaus užduotis gyvenime, pasak A. Moorjani, yra „mylėti save, žinoti savo vertę ir įkūnyti šias tiesas taip, kad galėtum tapti meile, kuri pasireiškia veiksmu. Tai ir yra tikroji tarnystė sau ir visiems, kurie tave supa“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mėnulio dienų kalendorius: kada tvarkyti namus, imti paskolą ir pirkti drabužius...
Visi šie rašytojai arba patys patyrė sielos atsiskyrimą nuo kūno, arba tyrinėjo šį reiškinį ir įsitikino jo tikrumu. Klinikinę mirtį patyrusieji pasakojo visai nenorėję grįžti atgal į kūną, nes jautėsi taip lengvai ir jaukiai, kad savas kūnas atrodęs tarsi kalėjimas, kuris suteikia tik skausmą ir kančias. Jau minėtas S. Muldoon per gyvenimą ne kartą patyrė sielos atsiskyrimą. Savo knygoje jis pasakojo apie savo silpną sveikatą ir tai, kad kuo prastesnė būdavusi savijauta, tuo dažniau siela išeidavusi iš kūno į astralinį pasaulį. Kas tai? Tai ištisas atskiras pasaulis, pripildytas skirtingų vibracijų ir lygio energijų. Jis visada mus supa, tačiau akimis jo nematome, bet dažnai pajaučiame, kai į galvą ateina kokia nors visai mums nebūdinga mintis, kai pasielgiame taip, kaip paprastai nepasielgtume. Visa tai ateina iš astralinio pasaulio. Šios teorijos šalininkai įsitikinę, kad mūsų siela yra ne kas kita kaip astralinis kūnas, kuris ne tik yra nemirtingas, bet ir gali keliauti laiku ir erdve. Todėl per sapnus kartais gauname tikslią informaciją apie tai, kas nutiks.
E. Keisiui miegant arba esant hipnozės būsenoje pavykdavo susijungti su kosminio proto išmintimi, gauti reikiamų žinių, nustatyti, kaip išgydyti žmones.
Edgaras Keisis – pranašystės miegant
Šio žmogaus gyvenimas – dar vienas liudijimas apie sielos keliones. Nuo pat vaikystės mažasis Edgaras buvo keistuolis – vizijose susitikdavo su mirusiais giminaičiais ir su jais bendraudavo. Niekas iš artimųjų rimtai nežiūrėjo į tokias vaiko „fantazijas“, kol sunkiai susirgęs jis per miegus prašneko – pasakė tikslią savo diagnozę ir vaistus, kuriais turėtų būti gydomas. Tai visiškai pasitvirtino. Nuo to laiko, E. Keisiui miegant arba esant hipnozės būsenoje pavykdavo susijungti su kosminio proto išmintimi, gauti reikiamų žinių, nustatyti, kaip išgydyti žmones. Tokiu būdu jis padėjo tūkstančiams. Įdomu tai, kad prabudęs niekada nežinodavo ir neprisimindavo, ką kalbėjo. Be to, apimtas transo vyras galėjo kalbėti net dvidešimt keturiomis skirtingomis kalbomis, nors būdamas sąmoningas mokėjo tik vienintelę anglų. O kadangi garsas apie jo nerealius gebėjimus buvo plačiai pasklidęs, gaudavo laiškų ir kitomis kalbomis. Norėdamas sužinoti, kas juose parašyta, vienas garsiausių praėjusio amžiaus aiškiaregių panirdavo į autohipnozę ir taip ne tik sužinodavo laiškų turinį, bet ir atsakydavo žmonių gimtąja kalba. E. Keisis aiškiai numatė ne tik žmonių negalavimus, bet ir abu pasaulinius karus, dviejų Amerikos prezidentų mirtis, ne vieną pasaulinę tragediją ir tikslią savo mirties datą.
DAUGIAU APIE TAI SKAITYKITE: Kodėl sapnuojame košmarus