Sigutė Smetonaitė: kaip trys paaugliai iš pragaro bėgo

Sigutė Smetonaitė
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
AA

Lietuvos prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus anūkė Sigutė SMETONAITĖ su artimiausiais giminaičiais iš Lietuvos prievarta buvo išvežta 1948 metais per sovietų vykdytą didžiausią XX amžiaus deportaciją, ciniškai pavadintą „Vesna“ („Pavasaris“). Ji – viena iš trijų paauglių, kurie bėgdami iš tremties Sibire nepastebėti kirto Sovietų Sąjungos sieną. Ši tikra istorija prilygsta Holivudo filmo scenarijui.

Šalia daugelio tremtinių prisimenamų pažeminimų, priverstinio darbo, neteisybės ir apribotos laisvės Sigutės Smetonaitės paauglystėje buvo ir išskirtinis įvykis, ligi šiol jaudinantis patriotiniu įkarščiu, drąsa ir azartu. Septyniolikmetė mergina su dviem bendraminčiais sugalvojo pabėgti iš Rytų Rusijos, parkeliauti į Lietuvą ir stoti į kovą už jos laisvę.

Nuo Taljanų gyvenvietės Irkutsko srityje iki tėvynės – 6500 kilometrų Vakarų link, tačiau bėgliai pasirinko kitą, ne trumpesnį, bet, jų manymu, realesnį, maršrutą – per Mongoliją, Kiniją, Taivaną, kirtę Ramųjį vandenyną ketino pasiekti Ameriką ir iš ten grįžti į Lietuvą.

Būsimoji bėglių trijulė ėmė kaupti maisto atsargas. „Rinkome, ką galėjome: padžiovintos duonos riekeles, kruopų koncentrato pakučius, lašinukų gabalėlius – kai kurie ištremtieji jau buvo pradėję auginti paršelius“, – vardija Sigutė. Ji slapta sukarpė prieškarinį mamos lietpaltį iš verstos odos, pasiuvo maišiukų druskai, parakui, degtukams.

Bendraklasis draugų kelionei iš mokyklos pavogė apylinkių žemėlapius bei kompasą. Paaugliai nusprendė, kad į Lietuvą keliaus ne Sibiro platybėmis, o per Mongoliją, Kiniją ir Taivaną. Kodėl galutiniu tašku turėjo tapti Taivanas? „Manėme, kad iš ten mus išsiųs į Ameriką“, – tada puoselėtas viltis atskleidžia Sigutė.

Skaitykite daugiau