Susituokė Ajana Lolat ir Justas Pažarauskas: suknelė su Brailio raštu, o prie altoriaus – Mulan

Gegužės 20-ąją Ajana Lolat ir Justas Pažarauskas Dievo akivaizdoje vienas kitam prisiekė džiaugsme ir varge mylėti bei palaikyti vienas kitą. O tai, regis, jiems puikiai sekėsi ligšiol – per 8 mėnesius daugybę iššūkių patyrusi pora vienas kitam išliko pagrindiniu ramsčiu.

Po ceremonijos Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje jaunavedžiai su 80 svečių pajudėjo į Rusnę, kur paminės jų meilės šventę.

O prieš ją – Ajana Lolat sutiko pasikalbėti su portalu Žmonės.lt ir papasakojo apie lemtingą pažintį, vedusią ne tik Guinnesso rekordo takais, bet ir prie altoriaus.

Ajana, kaip ir priklauso – pirmiausia visas dėmesys nuotakai ir jos suknelei, o jūsų – išties išskirtinė, dailinta Brailio raštu. Kokią istoriją ji seka?

Savo vestuvių šventei nusprendžiau pasirinkti suknelę, kurią puošia Brailio raštas. Ji graži akimis, bet svarbiausia, kad visas jos grožis atsiskleis Justui, nes ją jis galės perskaityti pirštais. Žinoma, Lietuvoje atrasti žmogų, kuris galėtų pasiūti tokią suknelę, nebuvo lengvas iššūkis. Juk dažniausiai suknelė – balta, pūsta ir tiek. Prisipažinsiu, savosios siuvėją nusižiūrėjau nuo Dianos Nausėdienės. Atsekiau, kas jai siuvo suknelę, kai ji važiavo į Japoniją (šypteli).

Regis, nuo nuotakos suknelės iki vestuvių organizavimo – viskas kiek netradiciškai, su mažiau pompastiškos ir daugiau svarbių detalių...

Taip, viską darome netradiciškai, nes net ir Mulan bus šalia prie altoriaus! Tarp svečių bus ir neregių, ir mobilumo negalią turinčių žmonių, todėl skyrėme daug dėmesio tam, kad visiems būtų patogu. Žinot, čia toks ne europietiškas variantas... Europietiškas, kai svarbu gražu, o paskui – nors ir tvanas. O mūsų vestuvėse labiau pagal rytiečių tradicijas organizuojama bendruomeniška šventė, visiems prieinama.

Teko apgalvoti kur padėti kiekvieną žvakelę, laiptelį ar įrengti tualetą, kad tik tą dieną nepasijustų nei ramentų, nei neregio statusų, o spindėtų šventės ir nuotykių dvasia. Nenorėjome sėdėti ir linguoti prie stalų. Taigi neatsidžiaugiam, kad radome Liną Gvazdžiauskienę, po „Bright vision“ vėliava: nieko neišsigando, surengė fantastišką šventę visiems, o ir mums paskutinių kelnių nenumovė. Be Linos, kaži, ar tos vestuvės išvis vyktų, tikrai lenkiame prieš ją kepures...

Jūsų šventės akcentuose tarsi atiduota duoklė Rytų kultūrai. Kodėl ji jums tokia artima?

Į mūsų šeimą atsinešiau Rytų kultūrą, nes dalinai per ją ir susipažinome. Iš pradžių susipažinome, kai rašiau disertaciją, o Justas dalyvavo mano interviu, tada jį buvau pakvietusi į bendrą projektą su šunimis asistentais ir nuo to laiko vis susirašydavome, kol aš jo paklausiau, kas mane galėtų pamokyti šokti. Taigi gavosi taip, kad Justas mane mokė šokti, o aš jį mokiau to, ko išmokau Kinijoje. Kaip čigongo instruktorės, Justas buvo mano pirmasis mokinys.

Nuo tada ir prasidėjo jūsų meilės istorija?

Tiesą sakant, turime ir priešistorę (šypteli). Su Justu turėjau nuotrauką nuo tų dienų, kai jis grįžo su medaliu iš paralimpinių žaidynių. Buvau atvykusi jo pasveikinti, nes man paralimpiniai pasiekimai yra viso ko viršūnė. Justas yra be galo šiltas, linksmas, išvaizdus vaikinas. Man tai buvo visiškas kosmosas. Pasidėjau tą nuotrauką ant stalo ir tiek, bet niekada nebūtų į galvą šovę, kad mes kada nors galėtume tapti pora...

Justas jus sužavėjo sportiniais pasiekimais ar jo asmenybėje atradote ir daugiau spalvų?

Mane labai žavi jo emocinis intelektas. Nepažįstu daugiau tokių žmonių, kurie į visas situacijas reaguoja su humoru, kantrybe... Net ir kai pasaulis mums po kojomis stos – jis vis tiek reaguos ramiai! Tai labai padeda. Mūsų šeimoje jaučiasi, kad jis yra komandinis žaidėjas, jis nežiūri tik savęs, visada jaučiu jo rūpestį. Labai gera būti su tokiu žmogumi.

O ar kada klausėte Justo, kaip jums pavyko pavergti jo širdį?

Esu klausus Justo keletą kartų, kuo aš jį sužavėjau. Jis pasakojo, kad buvo susirašęs ant popieriaus kriterijus, kokios moters norėtų. Rašė, jog norėtų, kad mergina būtų „prie literatūros“, o aš rašau disertacijas. Nurodė, kad mergina turėtų būti aktyvi, o mes kartu ir parašiutais šokom, ir Guinnesso rekordo siekėm. Įvardijo, jog būtų smagu, kad mergina būtų „prie meno“, o mes kartu dažnai keliaujame į klasikos koncertus. Atrodo, kad pataikiau (šypteli).

Ajana, kuo praturtinta judviejų su Justu kasdienybė?

Mūsų kasdienybę praturtina Mulan. Niekada nebus taip, kad namie bus liūdna, kiek esame suplanavę ramiai atsigulti ir vakare pažiūrėti filmą, gyvenime taip ir nepavyko. Tikrai įdomiai gyvename – mums ramybė tada, kai esame kartu chaoso sūkuryje.

Pas jus viskas „sukasi“ išties gana greitai... Net prie altoriaus žengiat nelūkuriuodami – po 8 mėnesių draugystės.

Nuo pat santykių pradžios griebėme „jautį už ragų“. Kai susigalvojome, kad esame pora, nusprendėme iš karto apsigyventi, nes supratome, kad neturime tiek laiko. Justas išeina į darbą anksti ryte, grįžta vėlai vakare, o jo savaitgaliai atiduoti varžyboms. Jei negyventume kartu, visai nesimatytume. Vienas kitam pasakėme, kad jei kažkas nepatiks, apsisuksim ir kiekvienas grįšim į savo vietas.

Tiesa, jei tuos 8 mėnesius būtume romantiškai gražiai gyvenę, gal ir būtų per anksti, tačiau mes ėjome per sunkumus. Turėjome skaudžią netektį, atsisveikinom su artimu golbolo nariu, praėjome mano sunkius laikotarpius dėl disertacijos, siekiau Guinnesso rekordo ir t.t. Esame geranoriški bepročiai ir tai mus suartino. Per tuos 8 mėnesius mes padarėme daugiau, nei kitos poros per 10 metų. Man ir pačiai galvoje netelpa, kad praėjo tik tiek laiko!

O kas jus paskatino tuoktis – svajojote apie tai ar Justo piršlybos jums buvo staigmena?

Kartais apie tai pajuokaudavom, tačiau Justas man pasipiršo visai netikėtai. Ši istorija – didysis anekdotas! Buvo Baltosios lazdelės diena, o aš nusprendžiau parašyti apie tai feisbuke. Pagalvojau, šįkart nerašysiu apie žmogaus teises, rašysiu apie žmogų, kurį pažįstu – Justą. O jis mane vis skatino greičiau padėti telefoną, nes valgėme vakarienę, o aš vis „tuoj, tuoj“. Kai pasidėjau telefoną, jis man pasakė, kad turi dovaną ir ištraukė žiedą. Tiesa, jis pasipiršo su naminiais šortukais ir maikute, tad dabar neleidžia jų išmesti, nes tai neva svarbūs sužadėtuvių drabužiai (juokiasi).

Beje, Justas man atskleidė, kad planavo pirštis, kai siekiau Guinnesso rekordo, bet tada nusprendė palaukti ir pasipiršti kai liksime dviese namuose.

Tikiu, kad laikas kartu namuose jums išties svarbus – juk Justas dažnai keliauja į varžybas. Spėjate jo išsiilgti?

Kai jis išvažiuoja į varžybas mes kalbame po 2-3 valandas. Esame vienas prie kito labai prisirišę, tad visada laukiu, kada sugrįš. Kartą jis buvo išvažiavęs, o aš vargau prie savo disertacijos. Justas būdamas visai kitame mieste užsakė man mėsainį, parašė, kad atidaryčiau duris, o kurjeris man įteikė maisto. Jis visada pasirūpins, kad būčiau pavalgius. Ir kaip gali nesutikti kurti šeimą su tokiu žmogumi?

Prie jo jau spėjo prisirišti ir jūsų keturkojė asistentė Mulan?

Mulan ilgisi Justo gerokai labiau nei manęs – kai aš atidarau duris, ji mane tik apuosto, o kai grįžta Justas, Mulan puola jam į glėbį (juokiasi). Žinoma, Justas daugiau su ja palaksto, o aš esu griežtesnė. Mulan mums kaip vaikas, ir kartais po jos išdaigų pasijuokiam, kad jų dar tikrai nereikia. Mulan – tikras šeimos turtas.

Tačiau vaikų tema pokalbiuose apie ateitį nesvetima?

Kol kas užtenka ir veiklų, ir Mulan. Kaip bus paskui, matysime. Dar neįsivaizduojame gyvenimo su vaikais, nes gyvename kaip bepročiai (šypteli).

Ajana, tai bus jūsų antroji santuoka. Nesunku ja patikėti antrą kartą?

Kadangi jaunikiai kardinaliai skiriasi, antrą kartą tuoktis nebaisu. Visada ilgai kartu gyvenančių šeimų paklausiu, tai kur paslaptis? Dažniausiai atsakymas – antra santuoka. Dėl to, kad būni nebe viščiukas, nes pirmos santuokos būna kartais per anksti, be to jau turi patirties, moki susitvarkyti su savimi. Mes serialuose prisižiūrime, prisisvajojame, o kai ateina gyvenimas, nežinome, kaip toje santuokoje išgyventi.

Nesigailiu, kad tas etapas buvo, bet ir nesidžiaugiu. Justas žino apie mano pirmą santuoką, tad į tai stengiamės žiūrėti kaip į pamoką: ko nekartoti, į ką atkreipti dėmesį, kad šįkart pavyktų. Kai tuokiausi pirmą kartą buvau gal 23-ejų, tad dabar galiu pasidalinti patarimu – tuoktis patarčiau tik po 30-ties (šypteli).

Ko vienas kitam linkite sujungiant santuokos saitus?

Kantrybės ir pagarbos. Pykčiai poroje prasideda tada, kai galvoji, kad žinai geriau. Reikia duoti laisvės būti savimi. Taip pat palinkėsiu, kad mūsų beprotiškumas išliktų, nes jei tapsime „standartiniai“, mums bus sunku. Beje, pas mus prabanga palūžti, tad jei palūšime – tai tik vienas kitam į petį.

Fotogalerija: