Gabrielis GARCÍA MÁRQUEZAS (1927–2014) laisvai galėjo sulaukti serialo „Šimtas metų vienatvės“ premjeros. Ir būtų turėjęs ką pasakyti kūrėjams, žiūrovams ir sūnums, padėjusiems perkelti į ekraną vieną garsiausių jo kūrinių.
Būtent sūnūs Rodrigo ir Gonzalo, praėjus beveik šešiems dešimtmečiams nuo knygos pasirodymo, palaimino ekranizaciją. Sakoma, kad autorius buvo uždraudęs tokią savivalę, tačiau jis veikiau netikėjo, kad jo gyvenimo kūrinį galima įkūnyti. O apie kiną pats puikiai nusimanė: jaunystėje buvo kino kritikas, Italijoje studijavo šį meną, rašė scenarijus, devintajame dešimtmetyje vadovavo Kubos kino akademijai. „Aš negaliu be kino, bet su juo irgi negaliu. Sprendžiant iš prodiuserių siūlymų, kinas mane vertina panašiai“, – rašė jis.
Žinoma, gaila, kad Marlonas Brando ar Akira Kurosawa taip ir nenufilmavo „Patriarcho rudens“, o Francis Fordas Coppola – „Generolo savo labirinte“. Tačiau šįkart reikalo ėmusis interneto televizija turėjo rimtų argumentų ir galimybių (būkime sąžiningi – ne vien finansinių). Be to, pakluso autoriaus ir įpėdinių reikalavimams: filmuoti Kolumbijoje, tik ispanų kalba, nieko nepridėti ir nieko neatimti. Ne veltui puspenkto šimto puslapių knyga išsitęsė iki dviejų sezonų po aštuonias serijas. Abu sūnūs, sėkmės lydimi kino ir grafinio dizaino kūrėjai, tapo ir filmo prodiuseriais.