Dvi draugės, šios knygos bendraautorės – Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė. Jas suvienijo pomėgis skaityti įvairaus žanro bei laikmečių knygas, jas analizuoti ir tarpusavyje dalintis savo parašytais tekstais. Visada domėjosi apie kūrybinį rašymą, skaitė specializuotas knygas, straipsnius. Baigus kūrybinio rašymo kursus Vilniuje, netikėtai gimė idėja kartu parašyti romaną. Portale Žmonės.lt dalinamės jų knygos skyriumi.
Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.
Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.
6 skyrius
Sausakimša vyninė pulsavo energija, linksmybėmis ir traukė užeiti kiekvieną praeinantį pro šalį. “Akustinė Levitacija” - perspėjo skelbimas ant lauko durų.
- Kažin, rasim kur prisėst? - garsiai pasvarstė Goda, nors iš tikrųjų, jai būtų pakakę ir nedidelio plotelio stovėti, kad tik gautų taurę vyno.
Ji vos prieš keliolika minučių nusprendė prisijungti prie kolegių kompanijos, todėl vis dar jautėsi nejaukiai, it vilkėtų svetimą ir dar netinkamo dydžio suknelę. Iki šio vakaro galėjo drąsiai teigti, kad ne jos būdui bičiuliautis su kolegomis, juo labiau leisti su jais laisvalaikį, bet dabar šiuo klausimu turbūt tiesiog patylėtų. Žinoma, spontaniškas sprendimas buvo labiau Doroti postūmis nei jos pačios noras, bet teisė rinktis nebuvo suspenduota. Veikiau, galėjo tiesiog nekreipti dėmesio į draugės laišką ir gyventi kaip gyvenusi. Bet… Goda jautė pareigą bent pabandyti elgtis kaip prašė draugė. Pasistengti savo gyvenime turėti daugiau nei tik darbą ir grafiką. Jei Doroti manė, tai esant labai svarbu, jei dėl šios žinutės net paaukojo jų atsisveikinimą, vadinasi Goda kažko pati nepastebi, kažkas pro ją praslysta. Šiuosyk ji išsikėlė tikslą - rasti spragas savo gyvenime ir pildyti jas žengiant nors žingsnį už komforto zonos ribų.
Goda atsisuko į vyninės langą ir nužvelgė jame savo atspindį. Apranga tvarkinga, nugara tiesi. Neatrodo kaip nelaimingas žmogus. Tik veidas per daug išblyškęs, dar paakiai patamsėję, gal dar… Gerai, gal ir trūksta gyvenimo džiaugsmo, bet tokiomis aplinkybėmis negalėtų būti kitaip. Pykinti nuo Londone išgerto alkoholio nustojo tik per pietus ir iškart prasidėjo veriantis galvos skausmas. O prisiminus naktinį nuotykį, suimdavo tokia gėda, kad norėdavosi užsivožti galvą dangčiu ir tapti nematoma.
Tas poelgis dabar atrodė per daug kraštutinis, pernelyg išlindęs už bet kokių ribų. Doroti, turbūt, būtų pasibaisėjusi. Goda pati negalėjo apie tai galvoti nesusiėmusi už galvos.
Taigi, šis staigus prisijungimas prie pasilinksminti traukiančių kolegų yra pats nekalčiausias būdas pabėgti nuo erzinančių minčių ir… darbo. Kas šioje moteriškoje kompanijoje galėtų nutikti blogo? Nieko. Be to, Austėja įgriso savo įkyrumu. Vienas vakaras turėtų ją apraminti. Gal greitu laiku atsiras kita naujokė ir ji atstos nuo Godos. O tai, kitai merginai, teks atlaikyti tikrą uraganą, nes paprasto ne administratorė nesupranta. Kaip, pavyzdžiui, šiandieninė situacija, kai Austėja eilinį kartą įkišo nosį į Godos kabinetą, jai tesinorėjo pakelti delną ir sušukti:
- Talk to my hand!*
Tuomet administratorė ramia veido išraiška grakščiai nutūpė ant kėdės priešais Godą ir dalykiškai prabilo:
- Sveika, panele Salaite. Ar turi minutę?
- Labas. Tiesa sakant, nelabai, - atsainiai tarstelėjo Goda, - ar nutiko kažkas svarbaus? - jau malonesniu tonu paklausė ji ir pakėlė akis nuo kompiuterio. Priešais sėdėjo mįslingą veido išraišką nutaisiusi Austėja.
- Kur buvai?
- Prašau? - apsimetė nesuprantanti klausimo Goda ir mintyse pradėjo sukti galvą, ką pasakyti šiai įkyriai merginai.
- Nebuvai ofise kelias dienas. Tai klausiu, kur buvai, nes komandiruotės neišsirašinėjai.
Goda žvilgterėjo į kompiuterio ekraną, lyg ten mirgėtų logiškas atsakymas, po to atsilošė savo kėdėje ir nutaisiusi abejingą žvilgsnį tepasakė:
- Išvykusi. Turėjau reikalų Londone.
- Mat kaip… Ar Rasa apie tai žinojo? Niekaip neapiforminau tavo išvykos tabelyje, - neatstojo ji.
Goda nepatenkinta kvėptelėjo, o viduje sukunkuliavo eilinis pasipiktinimas dėl asmeninės erdvės pažeidimo.
- Žino. Nežinau ir aš kaip tau tą padaryti, tiksliau, nieko nedaryk ir viskas, - išporino ir vėl nusuko akis į ekraną, tikėdamasi, kad Austėja išsinešdins.
Tačiau ji nejudėjo. Stebeilijo į Godą toliau. Po minutėlės suskėsčiojo rankomis, giliai įkvėpė ir greitakalbe prašneko:
- Klausyk, Goda, aš ir kitos merginos tikrai gerbiame tavo norą dirbti kiaurą parą, tačiau nebūk tokia užsispyrusi… Duok mums šansą susibendrauti.
Goda vis tylėjo ir kabinete įsivyravo nejauki tyla. Duoti šansą susibendrauti? O kam? Kokiu reikalu? Mintis vijo mintį apie tai koks gali būti viso šito bendravimo tikslas. Jų net nesieja bendri darbo reikalai, nebent iš kokios nors dar neatrastos techninės pusės, o asmeninio pobūdžio bičiulystėms Goda visiškai neturi laiko. Ir noro.
Matyt, įsivyravusi tyla tęsėsi kiek per ilgai ir nemėgdama to niauraus jausmo Austėja plačiai išsišiepusi prabilo vėl:
- Mes čia mėgstame atsipalaiduoti ir pamiršti kaip lankstom nugaras. Supranti? - demonstratyviai iškėlė rodomąjį pirštą ir pamosikavo ryškiai raudonu laku šviečiantį nagą.
- Ar tu mėgdžioji žemaitišką akcentą? - pati sau netikėtai sukikeno Goda ir kilstelėjo antakius.
- Na… Juk esu iš tos pusės.
- Aišku.
- Tai ką pasakysi, naujoke? - jau atsistojusi nuo kėdės, pasitaisė samanų spalvos sijoną ir paklausė Austėja.
- Aš pagalvosiu.
Administratorė nusišypsojo ir kilstelėjo nykštį viršun, bet Goda to jau nematė. Nusukusi akis į kompiuterio ekraną, skaičiavo raides nukreipdama mintis kitur, neišsiduodama kokios mintys sukasi jos galvoje.
Darbo dienos pabaigoje, Goda paisė logikos dėsnių, tad lengvai apsisprendė grįžti namo, užuot sėdėjus bare apkrautai moteriškais tauškalais ir raukytis dėl nemalonios draugijos surūgštėjusio gėrimo. Bet šis vakaras pasisuko priešingai nei planuota, kai išeidama pro paradines ofisų pastato duris, Goda pamatė taksi laukiančią Austėją ir spontaniškai pasuko link jos.
- Po galais… - iškošė pro sukastus dantis artėdama, bet trauktis jau nebenorėjo.
Staiga jos uoslė pagavo vyninėje tvyrantį saldų vynuogių aromatą, gražinantį iš vienų prisiminimų ir nubloškiantį į kitus. Prieš akis išlindo vakarykštis skrydžio pakeleivis. Jis kvepėjo kažkaip panašiai. Šviežias kaip ką tik nuskintas vaisius ir sultingas tarsi prinokusios vynuogės. Nors lėktuve Godos mintys buvo užimtos laiško nagrinėjimu, ką tarp eilučių norėjo pasakyti draugė, bet šalia sėdintis vyras ją ne juokais blaškė. Sunku buvo prisiminti, ką tiksliai jis suokė, bet net neabejojo, kad buvo merginama. O tada iš kažkur atsirado pasiūlymas važiuoti pas jį į viešbutį. Išgerti… Ji nesuteikė nė kruopelytės vilties, jog ją tai galėtų dominti. Priešingai. Dabar Goda aiškiai suvokė - tas vyras kvailai tikėjo savo pergale, buvo pernelyg atkaklus, bet ar todėl Goda ir išdrįso surizikuoti? Jo taktika suveikė?
Skruostus išmušė tirštas raudonis, prisiminus, ką gavo už tą riziką. O net nepaklausė jo vardo. Pavadino tą eržilą “vienos nakties Simpatija” ir nesvarbu koks jis aistringas bebūtų lovoje, meldėsi, kad daugiau jo nesutiktų.
Ech Doroti, Doroti, Doroti. Mano pasaulis kūlversčiais verčiasi per tave…
Goda širdingai gedėjo mirusios artimos draugės ir prisiminti ją be skausmo prireiks laiko, nes Doroti ne tik atstojo jai mamą, bet ir buvo entuziastinga jos sirgalė, arši kritikė bei viršininkė viename asmenyje. Prie Doroti globos, tokiai kaip Goda, prisitaikyti nebuvo lengva. Daugybę metų augusi pati sau, nenorėjo staiga imti ir kažką prisileisti. Visgi, bėgant laikui, Goda pripažino gaunanti stiprią paramą, priklausymo šeimai jausmą, protingų patarimų ir dar daugiau visko, ko tik jai prireikdavo. Goda visą laiką jautėsi it traukinys kursuojantis savo bėgiuose, tad dabartinis naujai sukonstruotas kelio išsišakojimas vertė ir nerimauti, ir žadino nepatirtą smalsumą.
Kažkas Godą skaudžiai kumštelėjo į šoną, priversdamas iš apmąstymų sugrįžti į realybę. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad vyninėje naujiems lankytojams vietos neatsiras, bet jų laimei, Austėja dažna lankytoja In Vino ir, vos visos sugūžėjo į vidų, ėmėsi iniciatyvos surasti vietą. Laukdama, kol jos norai materializuosis, ir nekreipdama dėmesio į galvą ūžiantį tarškėjimą aplinkui, Goda apsidairė vertindama aplinką. Mažos erdvės pojūtį suteikė kupolo formos lubos ir sienos, ant kurių puikavosi jau gerokai aptrinti piešiniai, vaizduojantys šokio scenas. Salėje stovėjo keletas stalų ir ant visų romantiškai degė žvakės sukištos į vyno butelius, kurie įmitavo žvakides. Kiekvienas staliukas taip gausiai apgultas šurmuliuojančių žmonių, kad kiekvienas norintis prisidėti prie savo kompanijos turėjo gerokai pavargti.
Jauku, bohemiška… - gerdama į savo atmintį matomus vaizdus įvertino Goda.
Austėja, pažadėjusi barmenui išgerti su juo bokalą alaus, lengvai gavo staliuką. Prastumdžius susirinkusią minią jis buvo pastatytas kiemelyje, kuris nuo šio vakaro buvo atidaromas vasaros sezonui. Merginos patenkintos susėdo ir išbarstė žvilgsnius kas kur. Joms vakaras tik prasideda, o žmonės aplink atrodė jau gerokai atsipalaidavę. Du storakamieniai lapuočiai, augantys šalia terasos, ryškiai žaliavo, savo plačiomis šakomis imituodami stogą, suteikiantį kiemeliui jaukumo. Įpusėjusio gegužio oras buvo pavasariškai gaivus, lepino šiltėjančiais vakarais ir sutemos jau neskubėjo rodytis.
- Braunuosi prie baro, užsakysiu gėrimų, - pasišovė Austėja ir atsistojusi mikliai dingo minioje.
- Buvai komandiruotėje? Aš Emilija, beje.
Šypsosi lipšniai iki negalėjimo tarsi kokia geriausia draugė, - puolė vertinti Goda prisistačiusią vyresniąją moterį ir nuo to oda nuėjo pagaugais. Jai tai nebuvo būdinga. Ji instinktyviai atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Nenori pasakot, ką? - įkando priešais atsisėdusi šviesiaplaukė. Atsainiai užmetė koją ant kojos, iš rankinės išsitraukė telefoną ir panardino visą savo dėmesį į jį.
- Ne, buvau Londone. Asmeniniai reikalai, - atmestinai šyptelėjo Goda nenorėdama leistis į smulkmenas ir sulaukti jai nereikalingos svetimų užuojautos. Augo nevaldomas erzulys, kad čia visi tokie landūs ir kiša nosis, kur jiems nepriklauso.
O jei ir komandiruotėj buvau, tai kas? Nejaugi dabar privalau atsiskaitinėti ne tik Rasai, bet ir visom bendradarbėm?
Ji nukreipė žvilgsnį į minią tikėdamasi, kad tokia jos kūno kalba aiškiai parodys nenorą bendrauti. Goda nemokėjo ir nesistengė tiesiog taip palaikyti pokalbio: lengvai ir paprastai.
- Čia Ievutė, - Emilija pristatė draugę, uždėdama ranką Godai ant peties ir palinko arčiau nei derėjo.
Goda šiek tiek atsitraukusi dėbtelėjo į ją palietusią naują kolegę. Nepasitenkinimo termometro stulpelis šoktelėjo dar arčiau link sprogimą sukeliančios temperatūros.
Mintyse Goda primygtinai sau liepė tvardytis ir vieną po kito taškė priminimus, jog pati įsivėlė į šitą vakarėlį. Dingtelėjo mintis, kad reikia skubiai keisti pokalbio temą, kol kolegės nesugalvojo atakuoti dar kokiais nors klausimais.
- Ar seniai dirbat Pagonijoje? - pasiteiravo pirmo į galvą šovusio dalyko, sunkiai vaidindama susidomėjimą.
- Aš jau penkti metai. Esu finansų analitikė. Kitaip sakant, saugau finansines paslaptis, - it kokia svarbi persona atsakė lipšnioji Emilija.
- Aš tai nedirbu ten, - atsainiai mestelėjo Ieva, nepakeldama akių nuo telefono, - ta prasme, dirbu, bet ne taip… Atlieku praktiką.
- Tu saugai komercines paslaptis, - sušnibždėjo Emilija, pridėjusi delną prie lūpų lyg sąmokslininkė.
- Kam man jas saugot, jeigu po praktikos neliksiu Pagonijoj? - neatsargiai leptelėjo kompanijos jauniklė, mestelėdama nepatenkintą žvilgsnį į Emiliją. Tuo pat metu pažvelgė į savo telefoną ir ironiškai šyptelėjusi atsiliepė.
Goda stebėjo kaip Ieva šiurkščiai kažkam pasakoja vakarojanti vyninėje su kolegėm ir pakvietė tą kažką prisijungti. Godos galvoje ėmė kaukti sirena, pranešanti apie artėjantį škvalą su daug besimaivančių paauglių. Ji nejučiomis suleido galvą į pečius ir apžiūrėjo galimus pabėgimo kelius.
- Gėrimaiii, - džiaugsmingai pranešė Austėja, pačiu laiku prasibrovusi prie staliuko su dviem vyno buteliais ir taurėmis. - O čia mano draugas Edvardas, - pristatė nežinia iš kur prie jų stalo išdygusį vyriškį, jau žvejojantį papildomą kėdę pačiam prisėsti.
Kam jai čia dar šitą reikėjo atsitįsti? - visiškai irzo Goda jau net nepaisydama prie jos padėtos taurės vyno. Galvą spaudė tona sunkaus svorio ir ji ėmė rimtai svarstyti apie tiesiog šaltakraujišką atsistojimą ir nuėjimą.
Tamsiais, žemiau ausų, garbanotais plaukais apaugęs vyrukas, savo žaliomis akimis gana abejingai nužvelgė prie stalo sėdinčią trijulę, mandagiai joms linktelėjo ir prisistūmė kėdę arčiau Austėjos. Visą savo dėmesį skyrė tik jai ir, atrodė, kad dabar pat norėtų jos atsikąsti.
Ane? Na, viešbutis kitapus gatvės… - mintyse šiepė dantis Goda ir pirštais pasitrynė smilkinius, kad skausmas apmalštų.
- Ką apšnekėjot? - išpilsčiusi vyną pagaliau pasidomėjo Austėja ir, pastebėjusi nejaukią tylą, visas nuskenavo skvarbiu žvilgsniu.
- Aišku, kad tave, - Ieva rimtu veidu išpūtė akis, - tu gi mūsų žvaigždė…
Austėjos ego apsidžiaugė, nors ir žinodama, kad Ievutė tik traukia per dantį. Patenkinta nusišypsojo. Sudėjusi lūpas į širdelės formą, atsisuko į Edvardą ir maivydamasi kažką jam pašnibždėjo.
- Toooooostas!!!! - Sukliko keldama taurę ir iškart atsikrenkštė. Tęsė oficialesniu balsu: - Smagu, kad Goda atėjo į Pagonijos kolektyvą. Dirbti reikia, bet reikia ir linksmintis!!!! - vėl suspigo Austėja ir visų taurės skambtelėjo.
Goda saviškę išmaukė paskubomis. Net nespėjo pajusti rieslingo skonio, norėjo tik greičiau apgirsti, kad ištvertų dar nors pusvalandį šioje kompanijoje. Edvardas džentelmeniškai prisiėmė pareigą pripildyti tuščias taures, bet tada vėl atsisuko į kikenančią ir kažką nerišlaus vapančią Austėją, kuri atrodė visiškai pasišalinusi iš merginų kompanijos. Goda stebėjo kaip rudos akys blausiasi, tik nežinia ar nuo alkoholio, ar nuo jai rodomo vyriško dėmesio ir jau numanė kaip kolegei šis vakaras pasibaigs. Praradusi susidomėjimą šia porele, žvilgsnį nukreipė į Emiliją ir Ievą. Per triukšmą nelabai girdėjo, ką jos šneka, bet iš kūno kalbos sprendė - vyresnioji pamokslauja jauniklei. Ši scena jai atrodė keistai raminanti, todėl atsilošė kėdėje, atsikvėpė ir vis dar neatitraukdama akių nuo mamos kolegės ir vaiko kolegės ginčo, palengva gurkšnojo vyną. Galvos skausmas ėmė trauktis. Kūnas pasidavė alkoholio poveikiui. Glebo atsipalaiduodamas. Nors iki tol jautėsi ne savo valtyje ir norėjo išeiti, bet dabar apsipratusi, žinojo, kad privalo čia būti. Iškentėti šių žmonių draugiją tolygu - komforto ribų peržengimui.
“Mėgaukis gyvenimu. Elkis impulsyviai. Kartais tiesiog negalvok.”
Vykdau! - Goda šyptelėjo per taurės viršų tarsi Doroti girdėtų jos mintis.
Atnešti vyno buteliai greitai ištuštėjo. Merginos palengva atsipalaidavo. Austėjos vyrukas pasisiūlė parūpinti dar gėrimų ir nuėjęs link baro dingo iš akiračio.
- Austėja, ką ten veikiat po stalu? - gašliai sukikeno Ieva.
Goda išpūtė akis. Nesitikėjo tokio tiesmukiškumo. Rudaakė šiek tiek nuraudo arba iš gėdos, arba dėl vyno, ir nubraukusi menamą dulkę nuo palaidinės rankovės palinko arčiau jų.
- O gi nieko, Ievute. Mes tik kalbamės. Ar žinai, kad kartais ir taip įmanoma bendraut?
- Vaje, vaje. Iš kur tu jį traukei?
- Pažįstu iš anksčiau.
- Vienos nakties nuotykis? - neatlyžo Ieva.
Goda, ką tik gurkštelėjusi vyno, paspringo ir užsikosėjo.
- Kas tau? - puolė prie jos Austėja.
- Nieko… Nieko.
- Nekreipk dėmesio, Ievutė dar neišmoko ką reiškia mandagumas. Užaugs ir nebetauzys nesąmonių, - pakuždėjo Austėja ir padavė servetėlę.
Ieva pakilusi nuo stalelio kalbėjosi su dviem savo amžiaus panelėm.
- Kolegės, ar jūs nieko prieš jeigu mano draugės prisijungs prie mūsų stalo? - jau malonesniu tonu paklausė Ieva ir nelaukdama atsakymo pamojo joms prisėsti.
Tai bent kolegių vakaras… Pradžioj Austėja atsitempia kažkokį tipelį, o dabar dar ir Ieva draugių…
Goda jautė atsidūrusi chaose. Ir taip jau buvo sunku prisiversti pavakaroti su šiom merginom, o dabar dar jų stalas virto atviru visiems. Nepatenkinta kaip viskas klostosi, nusikabino nuo atkaltės savo rankinę ir ėmė joje raustis ieškodama telefono, kad išsikviestų taksi. Pirštais užčiuopė kietą voką ir iškart suakmenėjo. Teks dar pasilikti ir laiškas priminė kodėl. Skubiai ištraukusi ranką, užsegė rankinę ir susmuko kėdėje. Sutelkė nepatenkintą žvilgsnį į senomis plytomis išmūrytas arkas, kad tik nepravirktų iš beviltiškumo. Rudo medžio rėmuose puikavosi masyvūs veidrodžiai, kuriuose Goda matė save. Net per atstumą švietė patamsėję paakiai, iš nuovargio suglebusi veido oda ir nusvirę lūpų kampučiai.
Iš koto verčiantis vaizdelis…
Netrukus aprimo kalbos, nes scenoje pasirodė poezijos vakaro skaitovas ir Goda lengviau atsikvėpė. Jų viešasis staliukas taip pat sukluso bei sužiuro į mini sceną. Godai šis žanras atrodė nuobodus, tad gavusi proga ir niekieno nepastebima, ėmėsi apžiūrinėti koleges. Pirmiausiai žvilgsnis užkliuvo ties Ieva. Ji storžieviška, bet atvira. Jauniausia iš trijulės ir turbūt nesenai tik išgyveno paauglystės hormonų audras. Pati sunkiai praleidusi tą periodą, Goda instinktyviai atstūmė šią merginą. Nenorėjo terliotis ir auklėti, kaip tą daro Emilija. O Emilija kiek vyresnė. Iš kalbos Goda suprato, kad ji sukūrusi šeimą, turi vaiką.
Matyt, sunku atsikratyti atsiradusio motiniško instinkto… Įdomu, ar ji su visais tokia lipšni ir globėjiška…?
Austėja. Dabar Goda pajuto jai prielankumą sumišusį su atstūmimu. Tokia dramatiška, emocionali ir atvira - didesnės Godos priešingybės nė būt negali.
Visos jos atrodė savotiškai įdomios ir šią išvadą Goda priskyrė prie apsvaigusio žmogaus sapaliojimo.
Po valandos poezijos Goda nebegalėjo suvaldyti snaudulio. Reikėjo kviesti taksi bei palengva krapštytis namo. Merginos atrodė tokios susidomėjusios aktoriumi, tad nusprendė su jomis čia ir atsisveikinti. Kol kuitėsi rankinėje ieškodama telefono, prie jų staliuko kažkas priartėjo. Goda pamanė, kad padavėja, tačiau išgirdusi pasisveikinimą suakmenėjo, o galvoje tvinkčiojo vienintelis prašymas, kad žemė dabar pat prasivertų ir ją prarytų.
- Labas vakaras, damos.
Blykstelėjęs balsas įelektrino orą.
Iš nusekusių jėgų dugno, dar sukrapščiusi menkus likučius, Goda apsimetė visiškai abejinga, pakėlė galvą ir išvydo holivudine šypsena žavintį vakarykštį nuotykį - vienos nakties Simpatiją. Merginos sėdinčios šalia sužiuro į jį, bet netrukus vėl susitelkė ten, nuo ko buvo atitrauktos. Edvardas automatiškai, kaip visiems priėjusiems prie jų stalo, pasiūlė Simpatijai vyno, bet šis atsisakė ir toliau stebeilijosi į Godą.
Vienintelė Austėja sulaikė dėmesį, prisimerkusi nuskenavo išvaizdų vyruką ir kažką pašnibždėjo, tačiau nustėrusi Goda nesuprato ką. Jautė persiverčiantį skrandį ir iš padidėjusios venos besiveržiantį kraują. Prireikė kelių akimirkų, kol sureagavo į šį… netikėtumą.
- Man jau laikas, - skubiai stodamasi tarstelėjo, nekreipdama dėmesio į ją įžūliai spoksantį vyrą.
- Dar pusė valandos ir baigsis. Pabūk, - Emilija pirmoji puolė atkalbinėti, nors prieš kelias minutes pati sakė jau keliausianti namo.
- Smagu buvo, ačiū.
Austėja ir Ieva neįkalbinėjo. Viena vėl skendėjo žaliaakio dėmesyje, o kita pliauškė su draugėm ir, atrodo, daugiau niekas nerūpėjo. Vienos nakties Simpatija stovėjo it Kinijos siena - nepajudinamai.
Goda jį akivaizdžiai ignoravo, bet mintyse tyrinėjo ką tik vėl sutiktą tamsaus gymio, mėlynomis akimis, įrėmintomis tankių blakstienų, sportiško sudėjimo, maždaug trisdešimties metų atrodantį, vyruką. Godos kojos tirtėjo jaučiant gyvuliškos aistros sklidiną žvilgsnį, kuriuo Simpatija užgniaužė jai kvapą vos priėjęs. Tą akimirką vyninėje nebeliko nė lašelio gaivaus pavasario oro kaip ir Godos galvoje. Jai reikėjo pasislėpti ir giliai įkvėpti, o tam puikiai tiko vieta, kur net karaliai vaikšto po vieną.
Suknistas Vilnius, per mažas nuotykiams.
Jautė ją užklupusį tikrų tikriausią emocijų perviršį. Įvykių taip pat. Dėl paskutiniųjų savaičių įtampos bei nuovargio, pilve pradėjo formuotis aštrus gniužulas, kuris rutuliojosi ir vartėsi, spausdamas ją visą iš vidaus.
Moterų tualetas, iki kurio Goda irėsi, pasirodė esąs užimtas ir atsitrenkusi į tai informuojančią lentelę ji vis dar iš susijaudinimo negalėjo atgauti kvapo. Mažumėlę aptirpusi, giliai kvėpuodama atsirėmė į sieną, kad išvengtų nervinio pykinimo bangos. Laimei, netrukus iš kambarėlio išsvirduliavo kreivai lūpas išsidažiusi vyninės lankytoja ir Goda iškart įpuolė vidun. Uždarinėjant duris, kažkas jas trūktelėjo iš kitos pusės.
Privatumo nesiteikė duoti vakarykštis nepažįstamasis.
- Kokio velnio..? - sušnypštė Goda.
- Nespėjom vakar susipažinti.
Sodriai vyriškas balsas smogė Godai per pakinklius.
- Ir nereikia.
- Nereikia, tai nereikia, - pašaipus jo vypsnis davė suprasti, kad nelaukia nei kvietimo, nei sutikimo.
Jis greitai tvirtu žingsniu įėjo vidun. Užtrenkė duris. Užrakino jas ir kaip išbadėjęs puolė prie Godos.
Galvoje švystelėjus praėjusios nakties vaizdiniams, ji suvokė, kad kone vienintelis būdas suvaldyti slystančią žemę iš po kojų - tiesiog sklęsti pavėjui.
*iš anglų k. - kalbėk su mano delnu
Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.