Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (X)

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.

Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.

9 skyrius

Kofeino suteikta energija Godai išblėso prieš pietus, kaip tik tada, kai išsiuntė elektroninį laišką Rasai Lapei su keliais klausimais ir pastebėjimais. Nusprendusi virtuvėlėje pasidaryti dar kavos, jau stojosi eiti, kai tuo metu netikėtai sučirškė telefonas.

Iškart po skambučio žygiuodama koridoriumi Goda susitiko su pro šalį skuodžiančios Austėjos žvilgsniu. Administratorė palaikančiai linktelėjo ir sukikenus užvertė akis į viršų. Goda atkreipė dėmesį, kad Austėja turi puikių aktorinių sugebėjimų. Jos veido išraiškos, atsidusimai, nuolatinis gestikuliavimas rankomis ir akių vartymas pasako daugiau negu krūva žodžių. Pavyzdžiui dabar nesunkiai buvo galima suprast:

“Rasa išsikvietė? Nieko, ji su visais taip. Nepriimk asmeniškai. O va aš lakstau nuo ankstyvo ryto. Eilinis pirmadienis.”

Goda išsitiesė, aukščiau pakėlė galvą ir ryžtingai nusiteikė apginti savo darbą, jeigu prireiks.
Pabeldusi į Rasos kabineto duris, užėjo ir sustojo netoli stalo.

- Sėskis.

Goda nutūpė ant kėdės priešais vadovės stalą. Rasa atitraukė akis nuo kompiuterio ekrano.

- Kaip sekasi?

- Gerai. Bandau įsivažiuoti į darbus.

- Praeitą savaitę sulaukiau skambučio iš Londono biuro. Pranešė, kad iškvietė tave keliom dienom.

Goda sutriko. Visai iškrito iš galvos, kad niekam nepranešus išskuodė į Londoną, o grįžusi per Doroti agentūrą ieškojo pažinčių pagrindiniame ofise, kas galėtų pateisinti jos nebuvimą.

- Įdarbinimo procese pasimetė kai kurie mano išsilavinimo dokumentai. Tik pirmadienį pavyko juos gauti iš naujo, tad vos pridavus parskridau.

- Supratau. Kitą kartą, prašau, informuoti mane asmeniškai, - numykė vadovė ir įsistebeilijo į kompiuterio ekraną. - Taip, iš tiesų, Monini mūsų prioritetinis tiekėjas, - lyg niekur nieko atsakė į pagrindinį Godos laiško klausimą, - daugiausiai darbo ir yra su jais, kadangi holdingas palaiko gerus ryšius ir to paties tikisi iš mūsų. Kitus tiekėjus irgi reikia prižiūrėti, užsakymus patikrinti ir panašiai.

- Nagrinėjant sutartį pastebėjau jų finansinius įsipareigojimus. Pateikiau Jums keletą pasiūlymų dėl reklamos, - dalykiškai išdėstė Goda, mintyse džiūgaudama, kad lengvai praslydo su Londono tema.

Staiga Rasos akys išsiplėtė.

- Per likusį pusmetį tu nori išleisti beveik pusę milijonų eurų?

- Na… Kadangi tiekėjas skyrė tiek metams ir jie dar nepanaudoti, tai manau būtų tikslinga investuoti į agresyvią reklamą. Reikėtų pasitarti su reklamos agentūra, bet aš manau…

- Manyk, ką tinkama, panele Salaite. Mes nesame suinteresuoti švaistytis pinigais į kairę ir į dešinę. Netvirtinu tokių planų, - lyg drakonas ugnį išspjovė vadovė.

- Jeigu teisingai suprantu, nenorite investuoti tiekėjo skiriamo biudžeto į reklamą?

- Mes investuojame.

Goda nesuprato, kodėl Rasa atmeta jos siūlomas idėjas, tačiau iš paskutiniųjų tvardėsi, kad ko nors neleptelėtų. Ji trumpai čia dirba ir dar nesusigaudo, kaip prieiti prie vadovės, kaip apginti savo pasiūlymus, kad Rasai nešautų į galvą atleisti jos iš darbo, tačiau techninę darbo pusę manėsi pradedanti suprasti. Dėl to jau drįso teikti įžvalgas ir pasiūlymus.

Tuo metu, kai jau ketino atsakyti, ką nors tinkamo šiai situacijai, griausmingai atsilapojo durys.

- Atsiprašau, kad pertraukiu, bet man reikia skubios tavo nuomonės…

Išgirdusi tą balsą, kurio savininkas ką tik įlindo pro praviras duris, Goda pasijautė lyg užlaužtom rankom parblokšta ant žemės.

O siaube… Negali būti…

Atsisukusi pamatė penktadienio nakties girtuoklį - priekabiautoją, žengiantį į Rasos kabinetą.

Ūmai ir jis atpažino Godą. Jo veidu perbėgo pyktis, baimė, nuolankumas - išvardyta eilės tvarka - ir abu pasimetę bei žvelgdami vienas į kitą, negalinčiu patikėti žvilgsniu, sustingo.

Tik to man dabar ir trūko… Suknistas iškrypėlis.

Pasišlykštėjimą keliantis vyras įgavo realų veidą, kurio prietemoje nebuvo įmanoma gerai įžiūrėti. Nejučiomis Goda į jį užsispoksojo: sprindžio ilgumo juodi reti plaukai, sušukuoti ant šono traukė akį į tas vietas, kur jie ėmė retėti. Sulipusios sruogos nedvelkė švara. Paraudusios akys per daug nenutolusios nuo ilgos tiesios nosies, patamsėję paakiai ir papilkėjusi veido oda - bruožai, kurių Godai trūko patamsyje matant tik gašlią šypseną, sklindančią iš siaurų lūpų, pabrėžiant nevyrišką, itin kruopščiai, nuskustą smakrą. Akimirką Godai pasirodė, jog jis per žemas, per kresnas stipriajai lyčiai, tik švytėjo didelį ego ir perdėtą pasitikėjimą savimi.

- Turbūt trukdau, - nusivaipęs lyg pajacas, jau sukosi eiti iš kabineto.

- Čia tik naujas darbuotojas mano skyriuje. Kada tau jie kliudė? - Rasa jį sustabdė ir pamojo ranka prieiti.

Goda palengva atsistojo, pasiruošusi užleisti vietą ant kėdės arba mauti iš kabineto lauk - pati dar nežinojo.

- Iš tikrųjų… - Jo veidu perbėgo kelios mintys, tada, susigaudęs situacijoje, lėtai tarė: - Maniau, kad po paskutinio regiono personalo vadovo elektroninio laiško, nebetarkuosime darbuotojų kaip senais gerais laikais. Remsimės naujausių tyrimų pasiūlytais metodais, ar kaip ten rašė… Aišku, aš ir pats mielai savo neišmanėlius pamokyčiau, bet susilaikau. - Prisidengęs slidžia driežo šypsena ir nusmailinęs balsą pamažu, tarsi atsargiai, artėjo.

- Danieliau, elkis su savo gyva mase kaip tinkamas, o aš neatsisakysiu išbandytų ir veiksmingų dalykų, - perdėtai maloniai atsakė Rasa ir net nusišypsojo.

- Priešintis valdžiai - neprotinga, - neatlyžo jis, ignoruodamas jam atlaisvintą kėdę.

Rasos veidas neišdavė jokių emocijų ar minčių. Jis buvo suakmenėjęs. Kylantis pyktis, kad yra kritikuojama prie pavaldinės, įskaitomas buvo tik iš nervingai barbenamų į stalą pirštų ir jie stiprino patalpoje kylančią įtampą. Danielius tyliais žingsniais prisliūkino arčiau ir atsistojo visai šalia Godos.

Ūmai ji pajuto šleikščiai saldžių kvepalų dvoką susimaišiusį su pagiriomis ir, vos pasukusi akis, įvertino juos skiriantį atstumą. Oda akimirksniu nuėjo pagaugais, kuomet susidūrė su gašliai nurenginėjančiu žvilgsniu, ir nervingai trūktelėjęs kaklo raumuo privertė ją mikliai nukreipti žvilgsnį į vadovę, taip sukeliant dar ir jos susidomėjimą.

Patrauk nuo manęs savo iškrypusius veizolus, niekše!!!

Rasa įdėmiai nužvelgė Danielių ir, pamačiusi jo gėrėjimąsi šalia stovinčia darbuotoja, suspaudė ant stalo gulinčią ranką į kietą kumštį.

- Goda, gali eiti. Pastabas gausi elektroniniu paštu.

Ji liko stovėti stebėdama piktą kumštį tarsi būtų negirdėjusi ką tik nuskambėjusio paliepimo.

- Pasakiau - viskas!

Atitokusi Goda staigiai linktelėjo galvą, pasisuko ant kulnų ir dingo.

***

- Apie ką norėjai pasikalbėti? - Rasa kreipėsi į Danielių bandydama atitraukti jo žvilgsnį nuo durų, kurias ką tik uždarė Goda.

- Tiek to, ateisiu vėliau, - pasisuko eiti ir jis.

- Stok! - pašokusi nuo kėdės, suriko išeinančiam Danieliui, bet jis, nekreipdamas dėmesio į sprogstančią iš pykčio kolegę, jau skuodė koridoriumi.

***

Goda, sunerimusi ir įpykusi, greitu žingsniu artėjo prie tualeto. Jautė, kad reikia atvėsti ir nusiraminti. Tik toliau nuo kitų akių.

Sumautas mulkis!! Tai va, kas tas, visas šias savaites atostogavęs, finansų direktorius. Šunsnukis. Girtuoklis. Šlykštus kirminas. - mintyse koneveikė Danielių ir kaip įmanydama greičiau skuodė į atokią erdvę. Užtrenkusi paskui save moterų tualeto duris, sužiuro į savo atvaizdą veidrodyje ir išsižiojo: veidas išblyškęs, akys apsiblaususios, o per odą ryškėjo mėlynos gyslelės, kuriomis sruvo baimė persimaišiusi su pagieža. Paveikta šoko, kurį sukėlė priekabiautojo sutikimas, ji dar nesuvokė, kaip toliau elgtis. Kažkokiu būdu reikėjo įsitikinti ar jis pavojingas, ar kaip lojantis, bet nekandantis šuva.

Staiga šnervės įtraukė nesenai šleikštulį sukėlusį odekolono kvapą, stiprėjantį su kiekvienu Danieliaus žengtu žingsniu, ir Goda sustingo. Išgąsdino ne tiek netikėtas jo pasirodymas, kiek prarastas jos budrumas. Kūnas įsitempė pasiruošęs gintis pagal situaciją.

- Kodėl tu visada nuo manęs bėgi? Penktadienį, ar kuri ten buvo diena, norėjau tave sušildyti, o tu apvėmei mano batus. Šiandien gyniau prieš Rasą, o dėl tavo padėkos turėjau atsivyti net į moterų tualetą.
- Atsargiai, mane pykina, - vos tvardydamasi išlemeno Goda.

Vyras sustingo ir tirdamas perspėjimo tikrumą nužvelgė jos veidą. Supratęs, kad tai tušti grasinimai, išsiviepė:

- Beje, mūsų niekas taip ir nesupažindino. Danielius. Finansų skyriaus direktorius, - atidengė dantis didžiuodamasis savo statusu, - o tu, matyt, ta naujokė, atėjusi čia per mano atostogas.

Žengė žingsnį artyn ir ištiesė ranką pasisveikinimui, bet Goda nė nekrustelėjo. Tikėjosi, jis liausis maivytis ir išeis lauk. Puikiai suprato - su tokiais geriau nesivelti į žaidimus.
Po kelių akimirkų, Danielius atsainiai pažvelgė į savo ištiestą ranką, patrynė delnu tamsiai mėlynas kostiumines kelnes ir susikišo į kišenę. Lėtu žingsniu atsitraukė. Ūmai jo veidas surimtėjo.

- Manau, kad būsi mane ne taip supratusi, - jis atsikosėjo ir tęsė: - tada šiek tiek padauginau ir elgiausi vedamas vyriškų instinktų, kurie tave galėjo išgąsdinti ir suklaidinti. Esu geras vyrukas. Myliu moteris ir nei vienos nesu vertęs daryti to, ko jos pačios nenorėdavo. O tu atrodai protinga moteris ir nujaučiu, kad šiandien ta situacija atrodo kaip juokingas nesusipratimas, apie kurį vertėtų pamiršti. Ar ne taip? - varstė Godą aštriu žvilgsniu, siekdamas nustatyti jos patiklumo lygį.

- Tikriausiai, - iškošė Goda pro sukastus dantis.

Danielius caktelėjo liežuviu, apsisuko ant kulno ir pradėjęs švilpauti kažkokią melodiją išėjo iš moterų tualeto.

- Šiknius, - sumurmėjo Goda, vos durims užsidarius.

Kitą dieną, atėjusi į darbą, Goda pasidėjo vienkartinį oranžinį puodelį ant stalo prieš save ir krestelėjo į savo sukamąją kėdę. Įjungusi kompiuterį laukė, kol jis pasikraus. Pasisukiojusi krėsle apžvelgė kabinetą: nors ir nelabai erdvus, bet užtat kupinas šviesos. Balkšvos sienos ir dideli langai - suteikė didesnės erdvės pojūtį ir Goda nepaliovė tuo džiaugtis. Nesijautė kaip dėžėje. Ji pamėgo žiūrėti pro vitrininį langą, stebėti miesto dulkes, važiuojančius automobilius, priešais esančiame pastate zujančius žmones. Šis nukrypimas nuo darbų teikė atsipalaidavimo ir įkvėpdavo naujų minčių.

Goda atsikvėpė. Nusisukusi nuo lango įsistebeilijo priešais: ant stalo vyravo nepriekaištinga tvarka. Kiekvienas popierėlis ar kanceliarijos priemonė turėjo savo vietą. Nors asmeniniame gyvenime įsileido šiek tiek chaoso, bet darbe prisilaikė pedantiškos tvarkos. Visos jos kurtos lentelės, brėžiniai, santraukos - sudėti preciziškai, vien tik Godai suprantama tvarka. Viskas sugrupuota, sunumeruota, nuspalvota ir nenukrypstama į šalį. Ji net laikėsi savotiško dienos plano: aštuntą valandą ryte įjungiamas kompiuteris, vienuoliktą - eidavo į virtuvėlę vandens, dvyliktą - pietūs, antrą valandą popiet vėl vanduo ir taip smulkmeniškai sudėliota iki pat aštuntos vakaro, kuomet susiruošdavo namo.

Atsivertusi kalendorių, permetė akimis šios dienos planus. Knietėjo nueiti į buhalteriją ir pasirausti sąskaitų archyve. Reikėjo palyginti turimas sąskaitas su darytomis ataskaitomis. Jose Godai kažkas kėlė abejones. Gal ne iki galo įsigilino, gal pernelyg leidosi blaškoma įvykių asmeniniame gyvenime…

Pasitaisiusi palaidinę, margintą įvairiaspalviais drugeliais, Goda atsistojo ir išėjusi iš savo kabineto patraukė buhalterijos link. Eidama rusva kilimine danga, viena akim stebėjo susikaupusius, prie kompiuterių palinkusius kolegas. Net Austėja nepakėlė galvos jai praeinant.

- Sveiki, - trumpai pabeldusi, Goda nutaisė šypseną ir įėjo.

Pasisveikinimą atsivijo tik vangūs burbtelėjimai.

Goda stovėjo lyg įbesta, nes nenumanė į kurią pusę pasisukti ar eiti. Po minutėlės, su bildesiu nuo stalo pakilo stamboka, vidutinio amžiaus moterėlė. Susisukusi tvarkingą kuodą iš savo bronzinių plaukų, ryškiai apvedusi akis žydros spalvos pieštuku ir blankia rausva spalva nusitepusi putlias lūpas, ji atrodė kaip iš buhalterių kursų lankstinuko.

- Sveikutė, - plačiai išsišiepė moteris, - ar tu naujokė?

- Taip.

- Esu Agnė, vyriausioji buhalterė. Kuo galėčiau padėti?

- Noriu perversti pernai metų sąskaitas, susijusias su mano kuruojamais produktais. Kur galiu jas rasti?

- Pernai metų? - susimąsčiusi perklausė Agnė. - Naaa, jos jau bus archyve.

- Gerai. O kur archyvas?

- Finansų direktoriaus nurodymu, ne buhalterijos darbuotojui, norint prieiti prie sąskaitų archyvo…

Dėl Dievo meilės, kas čia per nesąmonė? - užvertė akis į lubas Goda, tačiau buhalterė lyg niekur nieko pasakojo toliau:

- Turi užpildyti prašymą. Įrašyk už kokį laikotarpį reikia dokumentų, kokių ir kokiu tikslu. Ji pasiėmė lapą popieriaus iš dokumentų stovo ir atkišo Godai.

- Jūs ką, rimtai? Tokie dalykai turėtų būti lengviau prieinami.

- Atleisk, brangioji, direktoriaus nurodymas.

Neįtikėtinas šiknius tas jūsų direktorius.

Goda iškėlė rankas lyg pasiduodanti ir čiupusi vis dar atkištą popieriaus lapą permetė jį akimis. Čiupo rašiklį, supildė ko prašoma, ir padėjo ant buhalterės stalo.

- Na štai, formalumai atlikti.

- Puiku, - vėl parodė plačią burną Agnė, - pranešime tau, kai turėsim reikiamus segtuvus.

- Ar greitai?

- Manau, vakarop.

- Galėsiu segtuvus pasiimti į savo kabinetą ar reikės juos vartyt po kamerom? - nusijuokė Goda.

Agnė keistai į ją žvilgterėjo ir sumojusi, kad tai juokelis, trūktelėjo pečiais.

Sąskaitininkai nepasižymi geru humoro jausmu…

***

- Klausyk, Rasa, - susijaudinęs pro kabineto duris įsiveržė Danielius.

- Kodėl tu nesibeldi? - šoktelėjo iš savo kėdės Rasa Lapė.

- Ne beldimai man dabar galvoj. Jau kelias valandas ramybės neduoda vienas reikaliukas. Tavo naujokė pradėjo kuistis po finansines ataskaitas ir ieškoti sąskaitų, - atbula ranka nusibraukė prakaitą nuo kaktos vyriškis.

- Tai kas?

- Tai kas! Tai kas! O gi tas, kad domisi kaip vaikšto italų pinigai.

Rasa piktai sužaibavo akimis į nervingai po kabinetą vaikščiojantį Danielių.

- Ji atrodo nebloga specialistė, kad ir kaip nemėgstu to pripažinti.

- Ji gali sugriauti mūsų įmonės strategiją, kurios dėka ši įmonė gyvuoja, ir mūsų užpakaliai turi šitas kėdes, - siuto Danielius ir vis taisėsi ant pakaušio sulipusius plaukus.

Rasa paknibinėjo didelę gėlę, pakibusią ant jos elegantiškos elektrinės spalvos suknelės apykaklės ir tarė:

- Apsvarstysiu, ką daryti su Goda Salaite. Matyt, reikia nukreipti jos dėmesį ir energiją kita linkme, kad bent jau kurį laiką būtų ramu. - Rasa pasukiojo ant rodomojo piršto garbaną ir elegantiškai krestelėjusi galvą pridūrė: - Mes turime didesnę bėdą, nei smalsi darbuotoja, Danieliau.

- Kokią?! - žvygtelėjo nepatenkintas.

- Turiu šiokių tokių ryšių Hoffman Group ir sužinojau, kad paskutiniais mėnesiais šalia mūsų Seimūras kažką įtaisė.

- Turi galvoje šnipą? - išpūtė akis finansų direktorius.

Rasa linktelėjo.

- Kur, po velnių?

- Sakau, kad nežinau. Kaip tik sutampa, kad paskutiniu metu turim keletą naujų darbuotojų.

- Tai gal… Salaitė? - išsišiepė Danielius lyg laimėjęs aukso puodą.

- Nemanau. Būtų per daug akivaizdu. Pati dalyvavau visuose jos atrankos etapuose, ji vos vieno balso persvara gavo šitą vietą. Seimūras gudrus, galėjo kažką įdarbinti gretimoje kontoroje, liepti susipažinti su mūsiškiais ir semti informaciją. Galėjo tiesiog kokį kompiuteristą pasiųsti, kad stebėtų mūsų laiškus, skambučius ir mus pačius.

- Po velnių… Tai ką darysim?

- Kol kas nieko. Stebėkim naujokus, ypač visokius praktikantus. Dar paprašysiu Liudo labiau ištempti ausis. Nerašinėk iš darbinio kompiuterio pavojingų laiškų ir kitaip būk atsargus.

- Mhmm, - numykė jis.

- O dabar atleisk, turiu šį tą nuveikti.

Rasa atsistojo nuo kėdės ir ranka parodė Danieliui duris, o jis susimąstęs, rodos, nė nepastebėjo šio gesto ir liko kaip buvęs. Neketino pasijudinti. Tuomet ji užtrenkė kompiuterio ekraną, užkabino ant kairiojo riešo savo Miu Miu rankinę ir pati išėjo pro duris.

***

- Panele Salaite, - kreipėsi į ją Danielius užeidamas ir įsitaisydamas ant kėdės jos kabinete.

- Kokiu reikalu, Danieliau? - drąsiai paklausė Goda, akimirksniu sumojusi, kad čia ji saugi: aplink stiklinės sienos, visi juos matys ir jis negalės pažeisti saugaus atstumo ribų.

- Na gi, kodėl taip nepagarbiai šneki su finansų direktoriumi? Pamiršai, kad esu aukštesniame hierarchijos lygyje?

- Nepagarbiai sakai? - atsilošė savo krėsle Goda ir šiek tiek prisimerkė, - kiekvienas pagarbos gauna tiek, kiek jos rodo kitiems. Ar gi ne?

- Vai, vai, - ištarė jis apsidairydamas po kabinetą, - neapsivemsi tikiuosi?

Goda akimirką susimėtė, pasijuto puolama iš pasalų.

Kaip norėčiau tau vožti, bjaurus niekše.

Jis savo negrabiais pirštais čiupo pieštuką ir pradėjo juo baksnoti stalviršį. Goda kaipmat pasišiaušė dėl liečiamų savo daiktų ir griaunamos tvarkos.

- Sakyk, Goda Salaite, kokie vėjai atpūtė tave į Pagoniją?

- Prašau?

- Kaip suprantu, anksčiau nedirbai Lietuvoje, todėl ir klausiu kodėl tu čia? - lėtai, bet nekantriai paaiškino jis.

- Ar aš dabar turėčiau pasiteisinti, kodėl įsidarbinau būtent čia, o ne kažkur kitur?

Jis palinksėjo galva.

- Esi finansų, o ne marketingo ar personalo direktorius. Neprivalau tau nieko pasakoti.

Danielius atsiduso, pasimuistė kėdėje, po to įsmeigė į ją hieniškas akis ir suurzgė:

- Gal atstovauji kieno nors kito interesus?

- Kokias nesąmones čia šneki?

- Pagarbos, panelyt, - cyptelėjo jis.

- Tavo metami kaltinimai skamba kaip šizofreniko kliedesiai.

- Aš nekaltinu, tik domiuosi tavimi.

- Manimi nereikia domėtis. Aš dirbu savo darbą.

- Tai kodėl kuiteisi mano sąskaitų archyve? - kontratakavo Danielius.

Goda užvertė akis į lubas ir atsidususi prabilo:

- Ar sąskaitų archyvas yra uždrausta zona? Aš noriu pažiūrėti kokiomis paslaugomis naudojosi prieš mane dirbęs žmogus, su kokiais partneriais dirbo, kas kiek laiko išsirašinėdavo sąskaitas.

Jis pasitrynė nykščiu smakrą ir prisimerkė lyg bandydamas kažką įskaityti merginos veide. Goda žiūrėjo į jį be emocijų. Pamačiusi jo vertinimą lengvai kilstelėjo vieną antakį ir dabar jos veide šmėstelėjo pašaipėlė.

- Žiūrėk tu man. Nelandžiok į mano teritoriją jeigu nenori, kad pažymėčiau, - kvailai nusijuokė Danielius. - Mokykis iš ataskaitų laikmenoje.

Jis numetė pieštuką ant stalo, kuris nuriedėjo žemėn ir, pagrūmojęs rodomuoju pirštu, išėjo iš Godos kabineto, garsiai trinktelėdamas paskui save duris.

Ji akimis nulydėjo tolstantį Danielių viduje užkurdama konspiracines mintis:

Ko, jūs, čia visi tokie įtarūs ir atsargūs? Ryškiai kažkas vyksta, ko neturėčiau sužinot, ir tos sąskaitos kažkaip su tuo susijusios.

Pakėlusi nuo žemės pieštuką ir padėjusi jį atgal į pieštukinę, Goda pastebėjo ant stalo paliktą usb laikmeną. Daiktas ne jos, tad bus palikęs Danielius. Skubiai įkišo laikmeną ir kompiuterį ir, kai užsikrovė turinys, ji nustebo:

- Čia visos sąskaitos, kurių prašiau… Elektroniniu formatu.

Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.