Kūrybinga, jautri ir nepaprastai pamaldi Abiejų Tautų Respublikos karalienė Cecilija Renata HABSBURGAITĖ (1611–1644) santuokoje patyrė daugiau širdgėlos nei laimės akimirkų. Tačiau sielos atgaivą rado kultūriniame gyvenime: žavėjosi teatru, kūrė baleto spektaklius, pati vaidino, dievino medžioklę. Savo valdovę Vilnius kadaise pasitiko egzotiškais karnavalais ir netikėtai išlydėjo gedulo raudomis.
Asmeniniai Lietuvos ir Lenkijos valdovų santykiai su Habsburgų giminės nuotakomis ne visada klojosi puikiai, tačiau politiniai ryšiai mezgėsi nuo viduramžių. Karalienė Cecilija Renata Habsburgaitė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) soste buvo jau šeštoji Habsburgų moteris.
Jos indėlis į šalies valdymą, lyginant su pirmtakės karalienės Konstancijos, nedidelis, bet kultūroje ji sušvito lyg dangų skrodžiantis meteoras. Amžininkai liaupsino valdovės rengiamus teatro vaidinimus ir meldėsi jos funduotoje Varšuvos priemiesčio koplyčioje.
Lietuviams, kurių senąją istoriją negailestingai ištrynė tarpukario epocha, Cecilija Renata pirmiausia turi asocijuotis su Kudirkos Naumiesčiu. Būtent čia 1639-aisiais buvusiai Duliebaičių gyvenvietei karalienė suteikė Vladislavovo (savo vyro karaliaus Vladislovo Vazos garbei) vardą, o 1643-iųjų kovo 26-ąją – Magdeburgo teisę (seniausia miestų savivaldos teisė), herbą ir parėmė pirmosios medinės bažnyčios statybą. Tačiau dabar miestas šiai asmenybei dėmesio neskiria, o ir pats vietovės pavadinimas 1934-aisiais pakeistas.