Skirtingų odos spalvų dvynės priverčia permąstyti viską, ką žinome apie rasę
„Balta ir juoda. Šios dvynės mus priverčia permąstyti viską, ką žinome apie rasę“, – skelbia naujasis žurnalo „National Geographic“ viršelis, kurį papuošė dvynukės, iš kurių viena yra juodaodė, o kita – baltaodė. Tačiau ne akį traukianti nuotrauka sulaukė daugiausia dėmesio, o atviras redakcijos prisipažinimas, jog ilgus metus elgėsi rasistiškai.
Tai – neįtikėtinai drąsus, bet būtinas žingsnis. Per 130 leidybos metų „National Geographic“ ne kartą rasistiškai rašė apie juodaodžius, dažnai pavadindamas juos laukiniais. Be to, žurnalo puslapiuose nuolat nuguldavo įvairių genčių nuogų moterų nuotraukos, kurios, kaip dabar pastebi leidinio vyriausioji redaktorė Susan Goldberg, neatliko jokios šviečiamosios funkcijos, tik patenkindavo paauglių berniukų smalsumą.
Svarbu pabrėžti tai, kad „National Geographic“ redakcija pati nevertino savo leidinio turinio, ji pakvietė tai padaryti Virdžinijos universiteto profesorių Johną Edwiną Masoną. Jis išsyk pastebėjo, kad iki pat aštuntojo dešimtmečio žurnalas ignoravo Amerikos juodaodžius – jų pasiekimai buvo nematomi, Amerikos juodaodžiai atsidurdavo leidinyje tik kaip žemos klasės darbininkai. Tuo tarpu kitose šalyse gyvenantys juodaodžiai būdavo vaizduojami tarytum egzotiški laukiniai.
„Ištisus dešimtmečius mūsų turinys buvo rasistiškas. Norėdami perlipti savo praeitį, mes turime ją pripažinti“, – tokiais žodžiais prasideda S.Goldberg prakalba, išspausdinta balandžio numeryje.
Ilgus metus šis žurnalas perteikė pasaulį pro baltojo žmogaus prizmę, dažnai nutylėdamas tuose egzotiškuose kraštuose baltųjų sukeltas problemas. Tačiau pastaraisiais metais redakcija ieško būdų atspindėti pasaulį tokį įvairialypį, koks jis yra. Pavyzdžiui, 2015-aisiais, ruošiant publikaciją apie Haitį, redakcija davė fotoaparatų vietiniams jaunuoliams, kad šie įamžintų Haitį gyventojo akimis.
„Žurnalo turinys nebuvo teisingas, nes istorijas pasakojo elitas, viskas buvo pateikta iš baltojo amerikiečio požiūrio taško. Štai kodėl mums reikia kuo įvairesnių pasakotojų“, – leidinio ydas pripažino jo redaktorė S.Goldberg.