Užauginusi ir išleidusi į gyvenimą daugiau kaip šimtą našlaičių, pamestinukų, beglobių viena pirmųjų lietuvių aktorių profesionalių Stanislava JAKŠEVIČIŪTĖ-VENCLAUSKIENĖ (1874–1958) ilsisi lietuvių kapinėse Voterberyje (JAV). Lietuvai vėl tapus nepriklausoma valstybe, jos dukros Danutė ir Gražbylė padovanojo Šiauliams tėvų rūmus, plačiai žinomus kaip namai ant Pasadnos ulyčios. Su sąlyga, kad juose amžinai bus muziejus.
„Važiuodama per Šiaulius, užeik pas Jakševičiūtes (gyvena ant Pasadnos ulyčios, savo namuose pakalnėj), galėsi susipažinti su vienu kitu studentėliu, kurie negalėjo atkeliauti į Ušnėnus. Ten pamatysi ir mūsų Palangos artistų grupę“, – taip Povilas Višinskis 1899 metais rašė žymiajai mūsų klasikei Žemaitei.
Pasididžiavimo aukštuma
Kuo gi garsūs „namai ant Pasadnos ulyčios“ (Posadnoje ulica)? Visų pirma – įsidėmėtina praeitimi, ypač nuo to laiko, kai juose XX amžiaus išvakarėse įsikūrė jauna šeima – Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai.
Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė mums žinoma kaip pirmojo lietuviško spektaklio – Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja. Kaip viena pirmųjų lietuvių aktorių profesionalių. Kaip daugelio XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos žymiausių kultūros ir meno veikėjų bičiulė. Tai liudija knygos, laikraščiai, laiškai, prisiminimai. Tačiau ne tik Šiaulių kultūrinis gyvenimas artimai susijęs su jos vardu. Ji buvo ir daugiau kaip šimto vaikų... mama.