Smuikininkė Indrė Andruškevičiūtė: skandalingos skyrybos ne palaužė, o užgrūdino

Pokalbio pabaigoje, užsižiūrėjusi pro langą į lėtai žingsniuojančius praeivius, ji ištarė: „O juk skyrybos dar tęsiasi. Nežinau, kodėl Vilhelmas nori man kirsti per silpniausią vietą.“ Buvę sutuoktiniai vis dar lankosi teismuose. Bylinėjasi dėl smuiko, dabartinio Indrės instrumento ir pragyvenimo šaltinio, – jį nori prisiteisti Vilhelmas. 

– Jau trečius metus po skyrybų gyvenate vaikystės bute. Jis jums brangus?

– Ten jau trečia karta gyvena! Todėl tos sienos ir brangios, o sugrįžusi jaučiausi, kaip iš kelionės parvykusi namo. Ir mano tėtis juk ten užaugo... Kai anūkai pradeda siautėti (sesuo turi tris dukras, o ir mano Herbertas prisijungia), jis tik šypsosi ir ramina, kad nesijaudintumėme, – pats su dviem broliais ten šokinėdavo nuo vienos durų rankenos iki kitos, tiesiogine prasme sienomis laipiodavo. Pasibaigus vasarai grįžome iš savo kaimo, tikro kaimo su bobutėmis, karvėmis ir vištomis – prie pat Taujėnų dvaro. Sūnų nuo pirmųjų dienų ten išsiveždavau, visi jį pažįsta, visas kaimas dabodavo. Ir dabar tik girdžiu, kad pas tą kaimyną buvo, pas kitą, per lauką nuskuodė pas draugus, – nežinau geresnio poilsio vaikui. 

– O jūs? Jūsų vaikystė praėjo su smuiku, kai kiti žaidė?

– Buvau toji laimingoji, kuri ją dar turėjo, ne taip, kaip kai kurie mano kolegos muzikantai. Nors darželyje, kai kiti eidavo pietų miego, mane močiutė veždavo į smuiko pamokas. Pati ji buvusi dainininkė, dėstytoja, tad šeimoje buvo įprasta, kad vaikus reikia leisti mokytis muzikos. Man instrumentas buvo parinktas greitai, nes „tokia smulkutė mažutė gražiai atrodys su smuikeliu“. Močiutė manęs ėmėsi, bet, oi, sunku jai buvo... Ožiavausi, aišku. Pamenu, padėdavo prieš nosį senovinius skaitliukus ir pasakydavo, kad štai šitą vietą kartosiu dešimt kartų. Bet kitus spaudė dešimteriopai...

– O kodėl spausti pradedama visiškai mažus vaikus?

– Todėl, kad nėra daug laiko: mažieji smuikininkai ugdomi nuo penkerių, Japonijoje – nuo ketverių ir dar anksčiau. Grojimo technika formuojasi iki trylikos metų. Tik! Paskui ima kietėti sąnariai – elementari fiziologija. Kokį bagažą susikrovei, tokį ir turėsi, tereikės jį protingai naudoti. Mano buvusio vyro abu tėvai dirbo Kauno muzikiniame teatre, jis nuo mažens sėdėdavo pirmoje eilėje, stebėdavo mamą ir tėtį, nedaug bendraudavo su savo amžiaus vaikais, nes turėdavo rytą vakarą groti. Ir šansų pabėgti nuo tokio gyvenimo jam nebuvo. 

– O jūs įsigudrindavote?

– Taip, daug laiko pralaksčiau, man viskas buvo įdomu. Tėtis vis rėkaudavo pro langą, kad eičiau groti, kai aš medyje sėdėdavau. Ir dabar manau, kad vaiko negalima uždaryti tarp keturių sienų, jam reikia pasaulio, jam reikia smėlio dėžės, draugų ir tikros vaikystės, nes jeigu tu tą atimi... 

– Jūs iš sūnaus, kaip supratau, neatimate?

– Jis linksta į dainavimą. O smuikas jam asocijuojasi su mamos darbu, jis niekada tuo nesidomėjo. Kai buvo ketverių, Vilhelmas jį išmokė dainuoti vieną lopšinę ir polką: vaikas taip įsijausdavo, kad dainuodavo visu kūnu – ir linguodavo, ir trepsėdavo. Dabar Herbertas lanko Kauno berniukų ir jaunuolių chorą „Varpelis“, matau, kad jam ne kančia, o begalinis malonumas dainuoti, kartu mokytis ir muzikinio rašto, ir fortepijono pagrindų. Ir per koncertus iškart atskiriu, kuris maniškis: iš siūbavimo! Gi kai taip gera, žmogus tiesiog negali vietoje nustovėti!

– Indre, ar skyrėtės nuo vaikų, kurie anksčiau niekada nesimokė muzikos?

Tik šiais laikais vaikus sunku surinkti į muzikos mokyklas, nes mąstoma pragmatiškai: ką aš su ta muzika toliau veiksiu? Dėl savęs? Tada geriau eisiu mokytis vadybos pagrindų. 

– Sakydavome, kad visi mes, naujaliečiai (tie, kurie mokėmės Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje (dabar gimnazija – aut. past.), jau esame kitokie. Tada, aname laikmetyje, turbūt buvome idealistai ir mes, ir mūsų tėvai. Sienos uždaros, jokių įrašų, tad vienintelė plokštelių parduotuvė mums tapo antraisiais namais. Aš iki šiol jaučiuosi esanti Kauno muzikantų šeimoje – tai labai geras jausmas. Kai keletą metų keliavau su Gidono Kremerio orkestru, buvau tarsi iškritusi iš tos savo šeimos gyvenimo, todėl dabar jaučiu dvasinį komfortą. Tik šiais laikais vaikus sunku surinkti į muzikos mokyklas, nes mąstoma pragmatiškai: ką aš su ta muzika toliau veiksiu? Dėl savęs? Tada geriau eisiu mokytis vadybos pagrindų. 

– Ar atėjo toks laikas, kai susigriebėte vytis bendraamžius?

– Iš pradžių turėjau griežtą smuiko mokytoją, bet kai ji išėjo į pensiją, patekau pas kitą, kuris buvo jos priešingybė. Pamokoje galėjai daryti, ką nori: kas kampe čirpindavo, kas tiesiog kažką balbatuodavo, o mokytojas obuolius grauždavo, – taigi, atsipūčiau... Tik paskui atėjo supratimas, kad ir aš GALIU ką nors pasiekti. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Kipre gyvenanti rašytoja Dalia Staponkutė: „Mišrioms šeimoms vertėtų pasirinkti gyventi trečią šalį“

– Gal meilė įkvėpė?

– Su Vilhelmu mokėmės pas tą patį mokytoją – kiekvieną pamoką tiek man, tiek kitiems bendraamžiams būdavo streso: įsivaizduokit, kažką čirpini ir įeina JIS. Rankas sukausto, gerklę užspaudžia – supranti, kad taip, kaip jis, nepagrosi, nepavyks. Šalia jo jausdavomės pusiau neįgalūs – visi, kas mokėmės kartu. Kokia ten konkurencija – šalia jo buvo svarbu išgyventi! Jis buvo žvaigždė, jis užkėlė kartelę visiems labai aukštai.

– Tokio pirmūno paauglystėje dažniausiai imama nekęsti...

– Aš gerbiau jo užsispyrimą. Kai mes dar blaškėmės, jis sunkiai dirbo: jei namie trijų valandų nepagros tėčio prižiūrimas, kojos iš namų nekels. Ir jokie kvietimai į lauką nesuvilios, nė vienas telefono skambutis jo nepasieks – atsilieps tėvas ir mandagiai pasakys, kad dabar Vilhelmas dirba, prašom paskambinti tada ir tada. Mane žavėjo ne tiek jo talentas, kiek begalinis darbštumas. Jis išsiskyrė iš daugumos savo kartos muzikantų, kurie dažniau pusę dienos prasėdėdavo kavinėje su kavos puodeliu, nei grodavo. Gal tai įkvėpė stiebtis ir mane – aha, jis groja tris valandas, tai aš grosiu šešias! Ir grodavau.

Gaudžiau kiekvieną Vilhelmo žodį, pastabą, jis man daug padėjo. Bet buvo sunku vaduotis iš kompleksų – groti jam girdint. Atrodė, vos paliesiu smuiką, ir jis suskambės ne taip.

Vilhelmas turėjo nuostabų mokytoją – savo tėvą, kuris iškart taisydavo kiekvieną jo klaidą. O aš dirbau viena, klausydamasi plokštelės įrašų, – bandžiau pakartoti Oistrachą... Tai tas pats, kaip žiūrint į šokančią Eglę Špokaitę mėginti išmokti šokti taip, kaip ji. Pati išradinėjau dviratį, užsispyrusi ėmiau griežti jau ne po šešias, o po devynias valandas. Gaudžiau kiekvieną Vilhelmo žodį, pastabą, jis man daug padėjo. Bet buvo sunku vaduotis iš kompleksų – groti jam girdint. Atrodė, vos paliesiu smuiką, ir jis suskambės ne taip. O kai Vilhelmas pasiūlė pasirodyti, kaip groju, jo tėčiui, maniau, mirsiu iš baimės.

Apie šį žmogų sklido mitai kaip apie stebuklingą pedagogą. Kas, kad brūžindama smuiką tas devynias valandas jau buvau laimėjusi konkursą, kas, kad mokiausi pirmame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse... Pati supratau, kad kažkas dar negerai.

– Bet baimę vis dėlto nugalėjote?

– Nepamiršiu pirmojo mūsų susitikimo. Maniau, jei pasakys, kad nebevargčiau, viską mesiu. Kam visą gyvenimą kankintis? Ir kai pamačiau, kad tas tėtis toks mielas žmogus, trumpam nusiraminau. Pradėjau groti, o jis nuėjo į virtuvę, rūko, dūmus pro langą pučia. Ir jaučiu – groju ne kažin kaip... Grįžta jis tokiu patįsusiu veidu ir sako: „Žinai, gal dabar pabandom taip...“ Tas „pabandom“ man suteikė vilčių. Ką liepdavo, tą darydavau – jis apsiėmė mane mokyti, o Vilhelmas tada išvyko studijuoti į Juilliardo muzikos mokyklą Niujorke – susirašinėjome laiškais. Mano pamokos trukdavo po šešias valandas, ir po kelių minučių pertraukos naujasis mokytojas vėl ragindavo: „Mergyt, žiūrėk, čia tokį pratimuką tau sugalvojau.“ Užsivedėm abu – ir jis, ir aš.

Trejus metus laksčiau į šio žmogaus pamokas išpūstomis akimis, siurbte siurbiau informaciją. Pamenu, net kai sirgdavau, jis paskambindavo ir sakydavo: „Sergi, mergyt? Tai nieko nieko, gulėk. Bet pasiimk į lovą smuikelį ir tą pratimuką padaryk.“ Reikėjo daug tvirtybės... Bet greitai skyniau to darbo vaisius: prasidėjo konkursai, kvietimai groti, gastrolės. 

– Tada jau buvo aišku, kad kada nors tikrai susituoksite su Vilhelmu?

– Nebuvo. Vilhelmas juk ne šeimos žmogus. Absoliučiai. Ir apie šeimyninį gyvenimą kalbos nebuvo. 

– Bet susituokėte.

– Kai dešimt metų pravaikščioji... Juk kai susitikome, man buvo šešiolika, jam – keturiolika. Visi visada mus matė kartu, o dar tas išsiskyrimas, kai jis mokėsi Amerikoje, ta meilė per atstumą... Turbūt buvome kartu, nes netrukdėme vienas kitam, jis jau buvo pasiekęs virtuoziškumo viršūnę, man irgi sekėsi, dirbau su Kauno styginių kvartetu.

– Šeimoje kuriam nors vienam tenka daugiau pasiaukoti...

Auką supratau kitaip: kaip pagalbą mylimam žmogui, o ne savęs atsisakymą.

– Nebuvo klausimų – kam. Vilhelmo mama man kadaise buvo pasakiusi: „Žinai, brangioji, tau teks viską mesti, jam reikia pagalbos, palaikymo.“, bet aš gyvenau savo galva. Auką supratau kitaip: kaip pagalbą mylimam žmogui, o ne savęs atsisakymą. Taip, padėjau jam labai daug, ne tik aš – visa mano šeima buvo Vilhelmo gerbėja ir palaikytoja. Tėtis nuveždavo ir parveždavo, rūpinosi smuiko taisymu, mama stovėjo prie puodų, aš skalbiau koncertinius marškinius – dirbome kaip viena komanda. Taip mūsų šeimoje priimta, o Vilhelmas buvo jos narys. 

– Ar kas pasikeitė gimus sūnui?

– Man tai buvo geriausi metai! Troškau pagimdyti ne vėliau kaip trisdešimties, nenorėjau būti sena mama, Vilhelmui gi atrodė, kad vaikai dar palauks, dabar svarbu karjera. Aš jo nespaudžiau. Bet per vienas gastroles, prieš savo 30-ąjį gimtadienį, sužinojau – laukiuosi! Apsidžiaugiau taip, kad maniau, jog viduje kažkas sprogs!

O Vilhelmas... Jis susitaikė su situacija, tik man pirmieji nerimo varpai jau nuskambėjo. Tada dingtelėjo: vargu ar liksime kartu. Jis buvo šalia, kai gimdžiau, stengėsi man padėti, bet iškart puolė žiūrėti, ar ilgi kūdikio pirštukai, ir vardą rinko tokį, kad afišose gerai atrodytų... Man rūpėjo visai ne tai, norėjau tiesiog džiaugtis sveiku mielu savo berniuku. O didžiausia problema Vilhelmui buvo sumažėjęs dėmesys – juk turėjo jį dalytis su vaiku. Ta bjauri žmona neberodė jo tiek, kiek jis norėjo. Na, ir ėmė ieškoti veiklos...

TAIP PAT SKAITYKITE: TV veidas Ugnė Skonsmanaitė: „Iš prigimties esu vienišė“

– Turite galvoje moteris?

– Santuokos pradžioje jam atvirai sakydavau: tu dar neišsilakstęs, ir tai kada nors išlįs, ruoškis. Nežinau, gal jautėsi įskaudintas, kad prieš gimstant kūdikiui aš jau keliavau po pasaulį su orkestru, o jis sėdėjo Kaune. Bet Vilhelmas turėjo visas galimybes, kurias turėjau aš, ir dar daugiau, tik nepasinaudojo. Kodėl? Galbūt norėjo būti tik solistu, o ne vienu iš smuikininkų orkestre?

Bet solistui neužtenka tik talento, reikia dar šimto dalykų, pradedant gera vadyba. Konkursuose nedalyvaudavo, nes turbūt bijojo būti ne pirmas, o juk norėjo būtinai visą laiką laimėti. Lietuvoje jis gaudavo daug gerų pasiūlymų, bet daugumos atsisakė. Kai aš mėgindavau galva pramušti sieną, jis sėdėjo ir laukė, kol jį pakvies. O juk jis viską galėjo. Tik eik ir imk! Bandyk! Ir aš bandžiau patarti, bet mano patarimai jam labai nepatiko, nes siūliau kelią, kuris labai sunkus, kuriuo eiti reikia geležinės valios – klumpi ir keliesi. Gaila, kad net ir dabar, kai jam 38-eri, o tai smuikininko aukso amžius, jis taip ir nepasiekė to, ką galėjo. 

– Bet gal sekasi asmeninis gyvenimas? Po skyrybų praėjus vos dviem mėnesiams jis vedė savo studentę...

– Tą sužinojau iš laikraščio. Nenustebau – jis juk laisvas žmogus. Buvau jam sakiusi, kad laikytųsi tos moters, nes vienas prapuls. Ji mane, pamenu, praeidama nužvelgdavo nugalėtojos žvilgsniu, o aš tyliai galvodavau: ačiū Dievui, kad tu jį imi... Turiu naujos patirties – išgyvenau ilgas skandalingas skyrybas, pasiėmusi vaiką ir smuiką, išėjau gyventi pas tėvus į kitą gatvės pusę... Kai nutinka tokia situacija, negali būti jai iš anksto pasiruošusi, negali žinoti, kaip ištversi. Bet neišskydau, kaip ir dauguma moterų, kurios kartais atsiduria nuliniame gyvenimo taške. Stojausi ant kojų, intensyviai dirbau, nesunkiai susikūriau finansinį pagrindą po kojomis.

Anksčiau juk irgi niekada negyvenau kaip ponia, kuri be vyro paramos pražūtų. Dienomis dėliojuosi valandas ir minutes, lakstau per tris darbus, džiaugiuosi sūnumi, savo šeima, kolegomis – dabar viso to užtenka! Vyrai? Kartą sūnui juokais pasakiau, kad aplink nematau tinkamų, gal jis išrinktų. Pamenu, slidinėjome, ir jis ant kalno, apžiūrėjęs „kandidatus“, man išrinko vieną guvų aštuoniolikmetį! Na, o jei rimtai, viską palieku likimui.