Prieš šimtą metų, speiguotą vasario 12-ąją, atšiauriame Kazachstane gimė mergytė. Tuo pat metu atlėkęs sviedinys susprogdino kitą pusę namo, kuriame vyko gimdymas... Taip pasaulį išvydo choreografė Kira Katerina DAUJOTAITĖ (1921–2013) – viena išraiškos šokio Lietuvoje pradininkių. Nepalaužiama optimistė, idealistė ir romantikė, aristokratė iki pat pirštų galiukų – tokią ją prisimena jaunėlė dukra aktorė Inesa Paliulytė ir anūkė scenografė Kotryna Daujotaitė.
Skambant Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatai“, į sceną lyg perregimos fėjos suskrieja basakojės šokėjos. Plazdendamos plonyčio šilko apdarais jos sukasi, plastiškų judesių užhipnotizuota salė nuščiūva... Tokie būdavo šokio kolektyvo „Sonata“ pasirodymai, lydimi kurtinančių aplodismentų. Nuo pokario iki nepriklausomybės atgavimo priešaušrio Kiros Daujotaitės suburta „Sonata“ buvo tarsi Kauno emblema. Publika – meno ir kultūros aistruoliai – dievino Kiros Daujotaitės choreografiją, nes šokėjų judesiai tiesiog dainavo muziką ir tuo skyrėsi nuo klasikinio baleto.
KO JOS ŠOKA BASOS?!
„Tarybų Sąjungoje batų pakanka, ko jos šoka basos?!“ – Kirą nuolat ujo ir funkcionieriai, ir nesupratinga provincijos publika už tai, kad tęsdamos Isadoros Duncan tradiciją artistės šokdavo basos. Kartą jos buvo priverstos scenoje apsiauti... sportbačius.
Partinė valdžia Kiros neglostė: 1944-aisiais jos įsteigta išraiškos šokio studija neturėjo nei patalpų repeticijoms, nei finansavimo. Praėjus trejiems metams, kolektyvą po savo sparnu priglaudė Kauno profsąjungų rūmai. Direktorius vadovei sutiko mokėti tik už pasirodymus, bet atsisakė skirti atlyginimą už kasdienį šokėjų trenažą – „mankštą“, kaip jis pavadino. Taip gerą dešimtmetį beveik kasdien vykstančias repeticijas Kira vedė nemokamai.