Šokių projekto dalyvis Tomas Tracevskis: „Numetęs ketvirtadalį savo svorio pakeičiau visą garderobą“
Stebuklų dėže liaudies praminta televizija vilioja ne vieną šlovės ištroškusią sielą. Tiesa, kai kurie tiesiog paniškai bijo, kad pramoginio formato laida gali sugadinti ilgai puoselėtą reputaciją. O štai teisininkas, renginių organizatorius ir vedėjas, TV projekte „Šok ir lieknėk“ numetęs ketvirtadalį savo masės, Tomas Tracevskis (30) atvirai pripažino, kad į televiziją po truputį veržiasi ne tik dėl reklamos, bet ir genamas slapto troškimo – kada nors tapti laidos vedėju.
Jus pristato kaip teisininką, renginių organizatorių, kulinarijos entuziastą. Kas ir tiesų yra Tomas Tracevskis?
Taip, visi pristato, kad esu teisininkas. Pagal išsilavinimą – taip, bet pagal tai, ką darau ar noriu daryti, tai ne. Nenoriu savo gyvenimo susieti vien tik su teise, nes tai yra žiauriai nuobodu ir visiškai nėra kūrybos. Mano slapta svajonė – televizijos vedėjo darbas. Ten aš vis mėginu prisibelsti ir tikiuosi surasti save, nes tikiu, kad televizijoje yra kažkas paslėpta.
Kodėl savo jėgų neišmėginate kulinarinėje laidoje? Būtų du zuikiai vienu šūviu – televizijos vedėjo darbas ir kulinarija.
Atsakymas visiškai paprastas. Aš dalyvavau laidoje „Susitikime iki“. Pirmą sezoną kaip dalyvis, antrą – kaip vienas iš virtuvės šefų. Supratau, kad pomėgis yra viena, o buvimas profesionalu – visai kas kita. Nesijaučiau gerai, kad nesu profas. Pavyzdžiui, Bilas (Gidonas Šapiro, buvusios grupės „ŽAS“ narys – aut.past.) kalba gerai, tačiau net ir aš suprantu, kad ne viską jis daro gerai. Kita vertus, pastatytum virėja prieš kamerą ir jis neprakalbėtų. Grįžtant prie temos, esu linkęs kulinariją palikti pomėgiu, o ne pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu.
Tuomet paklausiu tiesiai – kokios laidos vedėju save įsivaizduojate?
Vienareikšmiškai – pokalbių šou. Aš turiu laidos viziją, kuri šiek tiek kulinarinė, tačiau aš ją vesčiau kartu su kitu kulinaru. Save įsivaizduoju kaip šalutinį vedėją. Apie ką laida bus, kol kas negaliu atskleisti, galbūt vieną dieną mane ir vėl išvysite televizoriuje (šypsosi). Aš jau dabar retkarčiais susilaukiu pasiūlymų iš televizijos, nes įdirbis ta kryptimi – veikia. Žinau, kad aš televiziją traukiu, nes žmonės, mane matę televizijoje, žarsto komplimentus.
Didžiajai televizijos žiūrovų daliai jūs labiausiai įsiminėte dalyvaudamas projekte „Šok ir lieknėk“. Ar daug drąsos reikėjo jam pasiryžti?
Tokiam projektui reikia begalinės valios, o ne drąsos. Aš visada skaitau komentarus apie projektą, nes šalia negatyvios nuomonės yra ir labai konstruktyvių minčių. Iš jų galima susidaryti vaizdą, kaip tu atrodai televizijos žiūrovui. Pats objektyviai savęs vertinti negali. Daugelis komentatorių klausia, kaip mums ne gėda, kaip mes išdrįsom arba kaip mes galėjome šokti neprisidengę. Aš pasakysiu labai paprastai, iki tol, kol perskaičiau tuos komentarus, apie tai net nebuvau susimąstęs.
Vos įpusėjo projektas ir visi drabužiai pradėjo kabėti, o pakeisti drabužius nuo A iki Z yra šakės. Tai buvo daug kainuojantis iššūkis.
Aš nuo pat vaikystės buvau trolių žudikas, nes iš mamos esu gavęs geriausią dovaną – humoro jausmą. Visada savo humorą nukreipdavau į save. Jeigu turi antsvorį ir matai, kad iš tavęs gali pradėti šaipytis, turi pats pirmas pasakyti: „Chebra, o matėt koks aš storas?“. Tada visus automatiškai nuginkluoji. Grįžtant prie komentatorių, kurie rašys kokie mes stori, aš turiu tik vieną atsakymą – na ir kas?
Juk jūs ir nebuvote daugiausia sveriantis projekto dalyvis. Greičiau pats liekniausias…
Na ką jūs, atėjęs į projektą aš svėriau 122 kilogramus, kuomet mano optimalus kūno svoris – 90 kg. Per projektą numečiau ketvirtadalį svorio. Žinoma, palyginti su kitais, mano svoris buvo proporcingai pasiskirstęs: ant rankų nekabėjo dešros, nebuvo išsprogusio pilvo, tačiau pilvukas šioks toks buvo, krūtinė neteko formos, kojos buvo be reljefo, šiek tiek minkštokas bicepsas, storas kaklas ir, aišku, imitę žandai. Dabar, nuėjęs į sporto klubą, užsidedu ant štangos tuos numestus kilogramus ir pagalvoju: „Seni, tu tiek nešiojai“.
Kam reikėjo lįsti į televizija, ar nebūtų užtekę vien sporto salės?
Be šansų. Sporto salės būtų užtekę, bet valios tikrai ne. Dalyvaujant projekte atsiranda motyvacija. Pirmiausia, žiūrės žmonės, todėl reikia stengtis. Toliau gauni profą šokėją, kurio nenori nuvilti. Be to, svorį turi numesti šokdamas. Tai yra tavo darbas. Plius, yra dar dešimt varžovų, kuriuos tu nori išdurti. Niekas labiau neskatina pasitempti, kaip konkurencija. Trečias motyvas – įrodyti sau ir kitiems, kad tu gali. Nes pats aš save buvau jau nurašęs. Manau, kad kai pradedi sakyti, kad „aš storas, tačiau protingas“ arba „tokie mano genai” ir taip save pateisini – atgal kelio nėra.
Tiesa, kad numetęs ketvirtadalį savo kūno svorio, buvote priverstas pakeisti visą savo garderobą?
Oi, kokia skaudi tema! Vos įpusėjo projektas, visi drabužiai pradėjo kabėti, o pakeisti drabužius nuo A iki Z yra šakės. Tai buvo daug kainuojantis iššūkis. Dabar mano spintoje kabo 5 kostiumai, ant manęs jie atrodo tarsi maišai. Svoriui pradėjus kristi dar žiemai esant už lango, kelis drabužius susisiaurinau siuvykloje. O jau po to prasidėjo didieji garderobo atnaujinimo darbai ir mane užplūdo didelis džiaugsmas. Tu ateini į parduotuvę ir pasiimi 36 dydžio džinsus, ir jie tau tinka kaip nulieti. Seniau būdavo ateini į parduotuvę ir iš karto prašai, kad tau parodytų džinsus, kurie yra 42 dydžio. Parduotuvėje, kurioje yra 120 džinsų rūšių, tau tinka tik dvi poros. Apie kokį stiliaus suvokimą galime kalbėti, kai imi tai, kas yra, o ne ko norėtum? Todėl labai džiaugiuosi tilpdamas į M dydžio marškinėlius, tačiau senų drabužių dar neišmetu, nes baiminuosi, kad ir vėl grįš svoris.
Kaip į tokią jūsų avantiūra sureagavo draugai, pažįstami, šeimos nariai? Ne dažnai lietuvis eina į televiziją numesti svorio.
Į televiziją aš visada eidavau, tai visi žiūrėjo labai normaliai, o ypač kai pradėjo matytis rezultatas. O rezultatų daug: numestas svoris, pramokta šokti, viešumas. Mama su tėčiu mane labai palaikė ir vaikščiojo į kiekvieną filmavimą. Kita vertus, ką mano kiti, aš išvis mažai galvoju.
Ir visiškai nebaisu, kad iš televizijos sulauksite ne reklamos, bet antireklamos?
Būdavo ateini į parduotuvę ir iš karto prašai, kad tau parodytų džinsus, kurie yra 42 dydžio. Parduotuvėje, kurioje yra 120 džinsų rūšių, tau tinka tik dvi poros.
Tikrai nėra baisu. Man tai – vienareikšmiškai reklama, savęs parodymas ir treniruotė. Televizorius gali tave sudeginti, jeigu tu manai esąs tinkamas, tačiau toks nesi. Telikas tokius žmones, pervertinančius savo galimybes, tiesiog suvalgo. Tad jei jau sugalvojai eiti į televiziją, turi būti gyvas, mokėti raiškiai ir ne skurdžiai kalbėti, turėti fiziologinių ypatybių.
O būsima, o gal jau esama, šlovė negąsdina?
Televizijos sukurtas žinomumas – žiauriai netikras. Mano galva, žiniasklaida kabinasi už tokių, kaip čia tiksliau pasakius, mėgstančių šokiruoti ir daryti kvailystes dėl dėmesio. Žinoma, plebėjai mėgsta juokdarius ir pigius juokus.
Aš tikrai nebijau būti garsus ir galbūt naiviai tikiu, kad šiek tiek galėsiu kontroliuoti, ką noriu, jog apie mane žinotų. Iš kitos pusės nelabai turiu ką slėpti, nes nesu iš tų, kurie veliasi į muštynes ar kalba nesąmones. Žinoma, žiniasklaida gali sukurti kažką, ko tu niekada nesakei ir nedarei. Tiesa, aš niekada nenorėjau ramaus gyvenimo.