Išskirtinio balso dainininkė Vida VAITKUTĖ (1939–2015) solistės karjerą pradėjo legendiniame Juozo Tiškaus vadovaujamame Lietuvos filharmonijos estradiniame orkestre. Savo grožiu gerbėjams ji primindavo Gretą Garbo, o didinga ir elegantiška povyza – graikų deivę. Tačiau scenoje Vida žibėjo labai trumpai – sparčiai kylančią atlikėjos karjerą išmainė į emigrantės dalią. Deja, ištrūkusi į laisvę laimės nerado.
„Nebeliko vakarykščių nuoskaudų / Taip su meile paprastai būna / Aš plukdau popierinį laivelį / Laiveli popierini, plauk toli!“ – iš lanksčios „plastikinės“ 1969-aisiais Maskvoje išleistos plokštelės tai skardžiai lyg lakštingalos, tai džiazuojančiai giliai ir žemai banguoja dainininkės balsas. Dainos „Popierinis laivelis“, kuri tapo jos emblema, rusiškus žodžius Vida išdainuoja su nepamainomu lietuvišku akcentu.
Kaip lietuvaitei pavyko įsitvirtinti Sovietų Sąjungos sostinėje, kur jau tais laikais karaliavo uždara „rusų estrados mafija“, kokie keliai ten nuvedė – pažirusius prisiminimų karoliukus veria draugės. Jos gyvenimą lyg išbirusią dėlionę į biografinį romaną dėlioja dukra Ruth Olshan – garsi Vokietijos dokumentininkė, kino režisierė, scenaristė, rašytoja, kino kūrybos bei kūrybinio rašymo profesorė. Dvi dokumentines juostas mamai paskyrusi Ruth atvirauja, kad ir jai pačiai nelengva suklijuoti tą sudužusį biografijos „ąsotį“.
Sunki pradžia
1939-ųjų sausio 29-ąją nacių okupuoto Klaipėdos krašto miestelyje Bronislavos ir Balio Vaitkų šeimoje gimė antrasis vaikas Vidutė. Bėgdami nuo nacių siautėjimo, Vaitkai persikėlė į Antrojo pasaulinio karo dar nepaliestą Kauną, apsigyveno mediniame namelyje šalia Operos teatro. Deja, taika ir ramybė Laikinojoje sostinėje truko neilgai. Praūžęs karas paliko gilius randus.