Spektaklis „#beskambučio“ aktorių akimis

Diana Anevičiūtė: Kai režisierius pasiūlė temą spektakliui – mokyklos problemos, patyčios, nesusikalbėjimas, man pasirodė įdomu. Nors mokyklą baigiau seniai, bet tos temos jaudina iki šiol. Kai matai akivaizdžią neteisybę, kai prestižinėje mokykloje iš pažymių 6, 6, 5 vedamas galutinis pažymys 5, negali pakelti rankų aukštyn...

Vaikui neteisybė skaudi. Repetuojant supratom, kad neišspręsime visų švietimo, mokytojų ir mokinių santykių problemų. Tik pasidalinę savo asmeninėmis istorijomis, kurios labai skirtingos, galėsime bent šiek tiek atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus ir kad daugelis atras išeitį per save ir savo patirtį.

Šiame spektaklyje aktoriaus uždavinys – ne personažo kūrimas, o nuoširdumas.

Povilas Budrys: Grupė, kuri važinėjo po įvairias mokyklas, man padarė įspūdį savo drąsa ir įtikino, kad ten trūksta tiesiog bendravimo ir buvimo drauge. Tai tegu tas pabuvimas tampa pasidalijimu. Žinoma, nebus lengva nepažįstamiems žmonėms pasakoti savas istorijas, reiks vietoje atsirinkti ką kalbėti – tai ir traukia, ir baugina. Pasidalijimas įvairia patirtimi – ar tai menas? Nežinau, bet toks ryžtas gal ir yra pilietiškumas, bet bent jau tikrai ne abejingumas. Būtų gerai, jei pavyktų perteikti, kad mes vienas kitam esame reikalingi, nors dažnai atrodo, kad tik trukdom vienas kitam pajusti bendrumo jausmą.

Jolanta Dapkūnaitė: „#beskambučio“ – keista patyrimo forma žiūrovui, kur jis pats nuspręs, kaip ją įvardinti. Spektaklio autoriai – jauni žmonės, kurie nesiekia moralizuoti, vaizduoti, mokyti, atskleisti. Jie, kaip ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno atstovai, siekia kitų tikslų – priversti mąstyti, ieškoti prasmių, interpretacijų.

Čia norima sava istorija pasakoti apie kitus. Labai svarbus vaidmuo tenka kiekvienam aktoriui. Jam atitenka atsakomybė už „sujudintą“ arba „nesujudintą“ sielą, protą, jausmus.

Laurynas Jurgelis: Spektaklyje kalbama apie mokyklą jos neminint. Spektaklis ypatingas paprastumu, drąsa ir tikrumu. Aš asmeniškai labiau koncentruojuosi į jausmą ir emociją, nes man tai gerokai svarbiau, o mintys „ateis“ bet kokiu atveju, jeigu tik bus vienokių ar kitokių jausmų. Mano svarbiausia užduotis – žiūrovuose sužadinti jausmą, jiems patiems atkuriant kažkokį įvyki ir nutikimą, bet nežiūrint iš šalies, kaip paprastai būna. Tai, mano manymu, yra kur kas įdomiau, bet tuo pačiu rizikingiau ir sunkiau.

Aktorius šiame spektaklyje labai svarbus. Šis sumanymas be aktoriaus tiesiog neįsivaizduojamas, be jo nieko nebūtų, niekas neįvyktų. Žiūrovas būtų paliktas nuobodžiauti, o dabar aktorius turi labai svarbią užduotį – vesti ir parodyti kelią žiūrovui. O kokį kelią jis pasirinks, priklauso nuo paties žiūrovo. Bet privalo šalia būti tas, kuris nuolat stebi ir budi, tada žiūrovas jausis saugus, pradės mokytis kurti. Todėl aktoriaus šiame spektaklyje tampa labai atsakingu, per tokį trumpą laiką pažinti žiūrovą ir jį tarytum prisijaukinti.

Tadashi Suzuki sako, kad pagrindinis teatro elementas yra aktoriaus ir žiūrovo ryšys. Kad ir kokia geniali režisūra ar visi kiti elementai būtų, aktorius yra privaloma sąlyga. Jis privalo ne tik sugebėti būti scenoje, bet ir kurti. Aktorystė – ne buitinė profesija, ir ne kiekvienas sugeba būti aktoriumi. Nors naujajame spektaklyje „#beskambučio“ gali pasirodyti, kad aktoriaus vaidmuo nėra didelis, bet iš tikrųjų spektaklio „svorį“ išlaiko tik aktorius.

Jurga Kalvaitytė: Spektaklio kūrimas prasidėjo ne nuo konkrečios, jau parašytos pjesės, o nuo idėjos, jos išgryninimo. Mums buvo svarbu suprasti, kas mokykloje svarbiausia. Susitikdavome ir kalbėdavome apie savo pačių patirtį – kaip buvę mokiniai, kaip mokinių tėvai, pedagogai ar tiesiog kaip piliečiai. Juk mokyklą galime prilyginti teatrui, ar net mažai valstybei.

Spektaklį sudaro trys dalys. Susipažinus su pirmąja, po to antrąja ir trečiąja, lyg kokioje mozaikoje ima dėliotis prasmės. Antroje dalyje, susiskirsčius atskiromis grupėmis, kiekvienas iš aktorių skirtingiems žiūrovams skirtingose erdvėse pasakos savo asmenines istorijas, susijusias su jų patirtimi. O tai reiškia, kad atkeliavę iki trečios dalies, žiūrovai taip pat jau bus sukaupę dešimt skirtingų šio spektaklio patirčių. Tikiuosi, kad spektaklis išprovokuos ne vieną įdomų klausimą, padės žiūrovams atsakyti į klausimą: kuo konkrečiai aš galiu prisidėti prie taip visų trokštamų pokyčių?

Šiame spektaklyje aktorius – lyg vedlys, vedantis per minčių labirintus link mums visiems svarbaus atsakymo.

Justina Nemanytė: „#beskambučio“ – tai net ne spektaklis, tai pasibuvimas kartu tam tikrose atmosferose, „asociacijose“, potyriuose. Čia žiūrovas gali pabūti ne su aktoriumi, o su žmogumi, jo istorija – nusimetant visus statusus, šablonus, klišes. Čia pats žiūrovas sprendžia, o ką sprendžia ir kaip – priklauso tik nuo jo.

Tikiuosi, kad po šito spektaklio žiūrovams kils mintis, kad mes visi esame komanda, kad viskas priklauso tik nuo mūsų – ir nuo žmogaus kaip vieneto, kad pats žmogus turi būti visų pirma sąmoningas ir tuo užkrėsti kitus, ir tada suskambinti arba nesuskambinti skambučiu. O kas yra skambutis, žiūrovas turi nuspręsti vienas. Ir jeigu bent vienas žiūrovas po spektaklio išeis su mintimi, kad tik dabartinis laikas ir mūsų savimonė yra pagrindinis mūsų visuomenės išlikimo vaistas, ir pradės veikti, būsiu laiminga. Aktorius šiame spektaklyje yra kūrėjas, žmogus, bendrakeleivis.

Kamilė Petruškevičiūtė: Spektaklis visomis prasmėmis netradicinis. Tai daugiau bus savitas patyrimas. Tikimės įvairaus amžiaus žiūrovo, todėl ir reakcijos bus skirtingos. Siekiame iškelti daugiau klausimų, o ne atsakyti į juos. Mums svarbiausia atkreipti dėmesį į švietimo situaciją Lietuvoje. Turbūt paklausti, kada suskambės ne tas skambutis, kuris „įrėmina“, o tas, kuriam suskambus viskas pasikeičia. O gal jo visai nereikia?

Aktorius čia atveria savo žaizdas arba dalinasi tuo, kuo gali pasidžiaugti. Tuo, kas leidžia kitiems susitapatinti ar atjausti, nebūtinai suprasti, bet bent jau klausti. Kitaip sakant, aktorius papasakoja apie savo #skambutį, kuris #suskambėjo vienoje #istorijoje iš daugelio #istorijų.

Augustė Pociūtė: Šiame spektaklyje betarpiškai, akis į akį bendraujame su žiūrovais, pasakojame asmenines istorijas, todėl nublunka ypatingas aktoriaus įvaizdis ar vaidmuo. Mes, aktoriai, tampame ir esame žmonės, kurie kalbasi su žmonėmis – atvirai ir jautriai. Tampame žiūrovų bendraminčiais, sąjungininkais.

Man svarbu, kad žiūrovai, girdėdami mano pasakojamą istoriją, pamąstytų apie savo kelią, jaunesni žiūrovai – apie profesinį pasirinkimą. Aš pakankamai anksti supratau, kuria kryptimi noriu eiti, ir to kryptingai siekiau. Suprantama, visuomet yra daug kliūčių, ir jų dar daug laukia, bet aiškaus tikslo turėjimas ir jo siekimas veda į priekį. Apie tai mano istorija, kurią individualiai pasakosiu savo žiūrovams.

Skirtingi žiūrovai išgirs skirtingas istorijas, ir tai bus kiekvieno jų unikalus potyris. Tai nebus spektaklis, kuriame žiūrovai patogiai sėdės teatro salės krėsle ir prieš save matys judantį paveikslėlį. Jie patys įsilies į spektaklio scenografija tapusią realią mokyklos aplinką, kur žadinamas bendruomeniškumo jausmas neleis likti pasyviu stebėtoju.

Gediminas Rimeika: Kiekvienas spektaklis ypatingas, o šis išsiskiria tuo, kad neturi tradicinės dramaturgijos ir veiksmo, kuris priklauso teatro scenai. Spektaklio metu mums svarbu pasiekti kolektyvinį išgyvenimą, išprovokuoti emocijas, kurios kiekvienam iš mūsų labai artimos. Jos turėtų išnaikinti ribas tarp žiūrovo ir aktoriaus.

Šiame spektaklyje aktorius yra vedlys. Iš aktoriaus profesijos jame, manau, lieka tik drąsa.

Oskar Vygonovski: Šis spektaklis ypatingas savo forma. Nuo pirmųjų repeticijų galima buvo pajusti, kad tai nebus įprastas spektaklis, kuomet žiūrovas ateina, atsisėda ir gęstant šviesai, laukia, kol į sceną įžengs aktorius. Vien tai, kad apie švietimo sistemą mes kviečiame kalbėti ne kur kitur, o pačioje mokykloje, verčia mus, aktorius, palikti savo komforto zoną ir leisti pačiam žiūrovui nuspręsti, kas tai – spektaklis ar performansas. O gal visai kažkas kito?

Kiekvienas aktorius turi užduotį papasakoti apie savo skambutį, kuris ankščiau ar vėliau nuskambėjo mūsų gyvenime. Mano gyvenime taip pat nuskambėjo skambutis – bet, kaip ir daugeliu atvejų, mano paties iniciatyva, o ne kažkam paspaudus mygtuką.

Mes keliame klausimus ir bandome per savo patirtį vesti žiūrovą prie atsakymo. O koks yra teisingas atsakymas – A ar B, spręsti paliekame žiūrovui.

Arūnas Vozbutas: Vaidinsime mokyklai ir mokykloje. Tai ne tik nauja erdvė, bet ir iki šiol nepatirtas santykis su žiūrovu. Kai kuriais spektaklio momentais žiūrovas bus tiesiog fiziškai labai arti aktorių. Mes nekuriame konkrečių personažų, o atsispiriame į savo asmeninės istorijos. Veiksmas labiau primins performansą.

Siekiame atkreipti dėmesį į kūrybiškumą, į kūrybingą žmogaus požiūrį, kuris mažina įtampą, sklandančią ne tik ore, bet ir žmonių santykiuose.

Čia aktorius, kaip ir performanse, svarbus gal net aštuoniasdešimt penkiais procentais. Jis ne tik aktorius, bet ir dekoracija, psichologas, animatorius, o kartais – ir dramaturgas.