Stede'as Ingramas: Lietuvių skonis kinui keičiasi

Į Lietuvą atvykote, kai ji buvo visiškai kitokia nei dabar. Kokius ryškiausius pokyčius prisimenate?

Skirtumas didžiulis. Ypač stebuklingai ir nesuvokiamai viskas mainėsi per pirmuosius mano čia praleistus 10–15 metų – dabar tokių ryškių pokyčių nebesimato. Kai tik atvažiavau, buvau užsienietis, nemokantis nė žodžio lietuviškai, labai išsiskyriau ir savo išvaizda – iškart visi matydavo, kad ne vietinis. Lietuviai visada garsėjo svetingumu, o užsienietis Lietuvoje būdavo labai retas dalykas, tad daug kas norėdavo su manimi pabendrauti, visiems atrodžiau įdomus. Šiandien aš jau šiek tiek labiau vietinis, bet nors ir stengiuosi kalbėti lietuviškai, išgirdę akcentą daug kas mėgina pereiti prie anglų kalbos.

Kai tik atvykau, Lietuva buvo posovietinė šalis be jokių pasirinkimo galimybių, absoliučiai kitokia nei Amerika. Tokia nuotykių kupina egzotika. O dabar užeini į prekybos centrą – visko pilna, kartais net per daug. Jei būčiau atvažiavęs šiandien, jausčiausi, kaip ir bet kurioje kitoje Vakarų Europos šalyje.

Atskridęs iš gerokai turtingesnės šalies, turbūt čia linksmai leidote laiką?

Man, aišku, buvo smagu, kad žmonės svetingi, bet norėjosi bendrauti normaliai: neturėjau priežasties jaustis išskirtinis, nes mes visi – lygūs. Galiausiai ėmė nusibosti, kad visi, pabendravę su manimi angliškai, pradėdavo kalbėtis tarpusavyje, o aš nieko nesuprasdavau. Dėl to nusprendžiau po truputį mokytis lietuviškai. Ėmiau apsiprasti, eidavau į parduotuvę apsipirkti, o po metų jau mokiausi intensyviau, nes pagalvojau, kad gal dar pabūsiu.

Dėl kokios priežasties apskritai atsidūrėte Lietuvoje?

Atvykau tik baigęs universitetą, nes nežinojau, ką veikti. Norėjau pakeliauti, pamatyti pasaulio. Iš pradžių – savaitei, o po metų susiradau anglų kalbos mokytojo darbą KTU gimnazijoje. Įsivaizdavau, kad padirbsiu metus ir keliausiu kur nors toliau. Bet susipažinau su daug žmonių, tada įkūrėme pirmąją ACME bendrovę, kurios vienas pirmųjų verslų buvo anglų kalbos kursai. Vėliau ėmėmės prekybos, pradėjome nuo garso kasečių BASF – atsimenate tokias? Tapome jų atstovais Lietuvoje. Tiesa, vienu metu galvojau grįžti į Ameriką, vasarai net buvau parvykęs, bet pagavau save, svarstantį, ką galėčiau veikti Lietuvoje. Tad po kurio laiko grįžau.

Dėl to, kad gyvenimas čia pasirodė įdomesnis, ar sulaikė meilės reikalai?

Ne, meilė nutiko vėliau. Čia galiausiai užsikabinome su BASF kasetėmis ir verslas puolė skleistis. Net nežinodamas po truputį ėmiau leisti šaknis, paskui pasireiškė inercija. Aišku, ir verslas augo, visiems buvo ką veikti, pasidarė labai įdomu. Ir metai pradėjo bėgti.

Jaunas aukštas (2,02 m) amerikietis turbūt buvo labai populiarus tarp merginų, kai su būsima žmona, grafike Kristina Gedminaite, susipažinote muzikos klube „Trestas“. Kodėl nusprendėte šeimą kurti čia? Juk daug kas skundžiasi, kad Lietuvoje sunku gyventi.

Amerikoje irgi daug kas sako, kad nelengva. Niekada nebus gerai visiems – nesvarbu, kokia šalis.

Patikėkite, Amerikoje irgi daug kas sako, kad nelengva. Niekada nebus gerai visiems – nesvarbu, kokia šalis. Man Lietuvoje nėra sunku ir aplink matau daug žmonių, kuriems čia sekasi. Aišku, ne visiems, bet tikrai pastebiu, kad gyvenimo lygis kyla. Galbūt kai kas galvoja kitaip, bet aš esu optimistas ir manau, kad viskas Lietuvoje juda į priekį.

Net lietuviškas oras jūsų netrikdo?

Truputį trikdo, bet aš augęs netoli Sietlo, kur daug lyja, o Lietuvoje jau irgi nebebūna taip šalta. Be to, visada sakau, kad neįsivaizduoju savęs, gyvenančio atogrąžų šalyje. Nes kaip prisiversti dirbti, kai nuolat šviečia saulė? Lietuvoje, kai blogas oras, labai gerai pavyksta susikaupti darbui ir ką nors konstruktyviai nuveikti, o vasarą galima ir pailsėti – žmonės taip dažniausiai ir daro. Bet neatsimenu, kada esu išbuvęs Lietuvoje visą žiemą. Stengiuosi jai įpusėjus išvažiuoti kur šilčiau ilgesniam laikui. Nežinau, kaip kiti iškenčia ją visą. Nors kai sninga, irgi labai gražu. Orų kaita – labai geras dalykas.

Jūsų sūnui Vakariui greitai sueis 18-a, liko dar pusantrų metų gimnazijoje. Ar jau žinote, ką jis planuoja veikti toliau?

Ir man būtų įdomu išgirsti atsakymą. Jis turi minčių, galbūt norėtų studijuoti užsienyje, bet, manau, dėl to dar nėra aišku. Neįkalbinėju, siekiu, kad pats turėtų savo nuomonę. Nors aš tokio amžiaus tikrai negalvojau, kuo būsiu, ir neįsivaizdavau, kad kelias mane atves į Lietuvą. Gerai mokiausi, sekėsi fizika, matematika, todėl žinojau, kad toliau eisiu į universitetą. Fiziką baigiau ne todėl, kad norėjau tapti mokslininku (tam galbūt būtų prireikę dar aštuonerių studijų metų). Manau, stojant į universitetą neprivalu žinoti, ką norėsi gyvenime daryti, jis reikalingesnis dėl paties išsilavinimo.

Esate „ACME grupės“ valdybos narys, nuo jūsų priklauso, ką matys Baltijos šalių žiūrovai. Ar su žmona pasiginčijate, kokius filmus geriau vežti į Lietuvą?

O, taip. Jai, kaip menininkei, sudėtinga priimti tai, kas nėra tikras menas, o aš į kiną žiūriu labiau kaip į pramogą. Be to, jei nori daryti verslą, jį taip ir reikia vertinti – svarbu, kad žmonėms patiktų. Aišku, yra kategorija žiūrovų, kurie mėgsta tik rimtus filmus, bet statistika ir rezultatai rodo, kad ta auditorija labai siaura ir mieliau lankosi įvairiuose festivaliuose. Juose populiarios juostos dažnai nesutraukia daug žiūrovų į sales. Tad su žmona labiau pasiginčijame, kai reikia nuspręsti, ką norime pasižiūrėti kartu. Kristė mėgsta rimtesnius filmus, nors, aišku, priklauso ir nuo jos nuotaikos: kartais gali žiūrėti ir komedijas, ypač jei filmas – europietiškas. Apie amerikietišką ir apskritai Holivudo produkciją ji turi ne itin gerą nuomonę.

Tiek metų kartu ir vis nesutariate dėl to, kokį filmą rinktis?

O, jei tai būtų vienintelis skirtumas... Bet taip tik įdomiau, kai kitas žmogus visiškai kitoks nei tu pats.

Ką jūs mėgstate žiūrėti? Jeigu tai nepernelyg sudėtingas klausimas nuolat filmų atrankose ir peržiūrose dalyvaujančiam žmogui...

Aš tiek daug matęs... Faktas, kad žmonės nori pramogų. Siužetas gali būti paprastas, nepernelyg originalus, bet, tarkim, patraukia specialiaisiais efektais ar dar kuo nors. Aš asmeniškai galiu žiūrėti bet kokį filmą. Mėgstu ir rimtesnius, ir holivudinius, ir visai originalius. Vienas labiausiai patinkančių režisierių – Christopheris Nolanas. Naujausias jo filmas, rodytas šią vasarą, – „Diunkerkas“. Ėjau du kartus – labai geras. Nors šis filmas nėra mėgstamiausias, labiau patiko jo „Pradžia“ („Inception“). Nolano kūryba žavi originalumu, pamąstymais, be to, daug gero veiksmo. Prieš keletą metų tarp mano mėgstamų režisierių įsitvirtino kanadietis Denis Villeneuveʼas. Geras jo filmas „Sugrįžimas“ („Arrival“), patiko ir ankstesnis, gana žiaurus „Sicario: narkotikų karas“ („Sicario“). Šiemet tarp laukiamiausių buvo jo naujausias „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ („Blade Runner 2049“). Tik man labai nepatinka lietuviškas pavadinimas, tačiau turėjome jį pakartoti, nes taip prieš 35 metus originalą išvertė kažkoks vertėjas.

Sau jau atsakėte į klausimą, ką reikia atvežti į Lietuvą, kad išpirktų visus bilietus?

Amerikoje šių metų kino teatrų pajamos prasčiausios per daugelį metų, kalbama, kad Holivudas nieko naujo nebeišleidžia.

Jei tik žinočiau! Tai ir yra mūsų verslas – stengtis atspėti. Bet jau išsiaiškinome, kad lietuviai žiūri komedijas. Jiems norisi atsipalaiduoti, pasijuokti kartais ir iš „N-16“ kategorijos pokštų. Viena pirmųjų sėkmingai mūsų atvežtų juostų buvo „Amerikietiškas pyragas“. Ir man ji patiko. Kai kuriuos joje rodytus pokštus prisimenu dar iš mokyklos laikų. Veiksmo filmai čia irgi paklausūs, nors dėl jų mums kyla daugiau klausimų. Kartais atrodo, kad didelio biudžeto juosta turėtų surinkti didesnę auditoriją, bet nesurenka. Kodėl? Nežinau. Tačiau ir Amerikoje šių metų kino teatrų pajamos prasčiausios per daugelį metų, kalbama, kad Holivudas nieko naujo nebeišleidžia: perkuria senus filmus arba stato tęsinius. Tiesa, šiuos pastaruoju metu Lietuvoje žmonės pamėgo.

Jūsų įmonė filmus platina ir Latvijoje bei Estijoje. Ar publikos skonis šiose Baltijos šalyse skiriasi?

Kažkiek, bet metams bėgant keičiasi ir tos pačios šalies žiūrovų pomėgiai. Dabar Lietuvoje žmonės pradėjo eiti į siaubo filmus, nors prieš penkerius metus Baltijos šalyse jie visiškai nebuvo įdomūs. Latvijoje šio žanro juostos iki šiol nieko nesurenka. Vis labiau mėgstami amerikietiškų komiksų superherojai, nors iš pradžių Lietuvoje tokius filmus sunkiai priimdavo, o estai jais domėjosi jau anksčiau. Ten taip pat labiau nei pas mus vertinami ir „Oskarų“ laimėtojai ar nominantai, nors pelniusieji geriausių filmų nominacijas tampa populiarūs visur. Mes kartu su komanda stengiamės kiek įmanoma objektyviau įvertinti filmus, kad žiūrovai į juos eitų, – kitaip neužsidirbsime. Nuolat diskutuojame, kodėl vienoje šalyje pasisekė labiau, o kitoje ne taip gerai. Ir niekada pirkdamas filmus nesivadovauju vien savo asmenine nuomone.

Dar viena nedidelė, bet įdomi smulkmena: Latvijoje, Estijoje filmų titrai rašomi ir rusų kalba. Kodėl?

Ten nuo senų laikų taip įprasta, nes daug vartojama rusų kalbos, rusakalbiai mėgsta eiti į kiną. Kodėl to nėra pas mus? Nežinau, aš kaunietis (juokiasi). Mano supratimu, Lietuvoje tik tarp vyresnės kartos žmonių pasitaiko nelabai suprantančių lietuviškai, bet tai ne pagrindinė auditorija. Beje, labai daug kas jau žiūri filmus angliškai ir titrų nebeskaito.

Ar jau laikote save tikru kauniečiu?

Ne, nors šiame mieste gyvenu nuo pat atvykimo į Lietuvą.

Konkurencija tarp Vilniaus ir Kauno jums pažįstama?

Niekada jos stipriai nejaučiau, nebent kai žaidžiamas krepšinis. Bet Amerikoje irgi taip pat, kai rungtyniauja, tarkim, Niujorkas su Los Andželu. Na, gal tarp Vilniaus ir Kauno yra tam tikrų skirtumų kalbant apie tautiškumą, gal kauniečiai kartais apie tai draugiškai pajuokauja, bet aš mažai žinau. Užtat man žiauriai patinka, kad Lietuvoje toks populiarus krepšinis. Aš jį irgi žaidžiau visą gyvenimą, tai mano mėgstamiausias sportas ir visa ši krepšinio kultūra, netgi, sakyčiau, religija man yra labai faina. Tiesa, niekada neturėjau tiek laiko, kad tapčiau rimtu „Žalgirio“ fanu. Užtat visada sergu, kai žaidžia rinktinė. Kai dar lietuviai žaisdavo su amerikiečiais, draugai manęs klausdavo, ką palaikau. Regis, per Sidnėjaus olimpiadą iš pradžių dar dvejojau, bet jau nuo to laiko visada sergu už lietuvius. Ir visiems draugams Amerikoje ar kur nors kitur sakau, kad Lietuva – didžiausia krepšinio šalis pasaulyje skaičiuojant pagal sėkmės ir populiacijos santykį.

Ar jums kartais nekyla keistas jausmas, kad Lietuvoje jūs vis tiek ne lietuvis, o Amerikoje – jau ne visai amerikietis?

Taip ir yra. Kaip namuose jaučiuosi ir būdamas čia, ir ten. Nors vis kažko trūksta, nes šiek tiek kitoks esu Lietuvoje ir jau kitoks – Amerikoje. Antra vertus, nesakyčiau, kad tai blogas jausmas, kai esi išskirtinis, – nenorėčiau būti visiškai eilinis.

Jei išvyktumėte ilgam į kokią neutralią jums šalį, Lietuvos ar Amerikos pirmiausia pasiilgtumėte?

Sunku pasakyti. Nors gyvenu Lietuvoje, bent kartą per metus skrendu į Ameriką, nes jaučiu kultūros, tam tikrų dalykų nostalgiją. Man patinka ten pabūti tam tikrą laikotarpį, tarkim, kelias savaites. Bet ar norėčiau ten gyventi? Nežinau. Išvažiavęs ilgam iš Lietuvos, manau, jos irgi pasiilgčiau. Man patinka, kad Lietuva – maža šalis, kad joje labai jauku, visi vienas kitą pažįsta arba yra šiek tiek susiję. Ją visą galima pervažiuoti per kelias valandas ir bet kur surasti pažįstamų. Man patinka tas jausmas – Amerikoje būtų visai kitaip.