Antrojo pasaulinio karo pabaigoje traukiantis vokiečių frontui ir puolant sovietų armijai, iš Lietuvos dviračiu pabėgo aštuoniolikmetis Albinas ELSKUS (1926–2007). Patekęs už Atlanto, jis tapo vienu didžiausių vitražo meno autoritetų ne tik JAV, bet ir pasaulyje. Be jo vadovėlio „Tapybos ant stiklo menas“, tituluojamo vitražistų Biblija, po šiai dienai neapsieina pasiryžusieji studijuoti šį sudėtingą, alchemijai prilygstantį meną.
„Albinas Elskus – kultinė, legendinė asmenybė Amerikoje, ištarus jo vardą, aplinkui pasigirsta susižavėjimo kupini balsai, – sako vitražistas, Dailės akademijos docentas Žydrūnas Mirinavičius. – Daugybė šiuolaikinių vitražo dailininkų Elskų laiko savo mokytoju. Jis vedė kursus, seminarus, parodomąsias meistriškumo pamokas JAV, Kanadoje, Japonijoje. Sukūrė vitražus 150-čiai šventovių Šiaurės Amerikoje ir Meksikoje.“
1949-aisiais Albinui Elskui atsidūrus JAV, į vitražo meną, ypač bažnytinį, sugrįžo istorizmo, dažniausiai neogotikos, stiliai, tiesiogiai atkartojantys garsiosios Prancūzijos Šartro gotikinės katedros stilistiką. Atvykėlis lietuvis, talentingai derindamas tradicijas su modernumu, sulaužė nusistovėjusius kanonus. Net bažnytiniame mene.