Po gyvenimą pakeitusio įvykio Adomas verčia naują lapą: „Vis išgirstu tą klausimą...“

Rugpjūčio 5 dieną A.Mikalauskas socialiniuose tinkluose pasidalijo pirmuoju vaizdo įrašu, kuriame pranešė, kad leidžiasi į Šventojo Jokūbo kelią (Camino). Nuo tos dienos žinomas vyras savo kelionės įspūdžiais ėmė dalintis intensyviau, o ši išvyka jau sulaukė didžiulio sekėjų dėmesio.

Kaip portalui Žmonės.lt pasakojo A.Mikalauskas, Camino žygis buvo sena jo svajonė. Jis visada norėjo pereiti vieną iš Camino maršrutų, tačiau kelionę vis atidėdavo, nes visą savo laiką skirdavo šeimai.

„Niekam ne paslaptis, kokia gyvenimo situacija nutiko – skyrybos, dideli gyvenimo pokyčiai ir etapas, kai teko iš naujo permąstyti daug dalykų. Todėl pamaniau, kad tai yra puiki proga pagaliau įgyvendinti seną svajonę ir kartu skirti laiko sau. Po tiek metų santykių, šeimos kūrimo ir gyvenimo, kuriame visada galvojau ne tik apie save, norėjosi sustoti, pabūti vienam ir susirinkti save iš naujo. Šis žygis man nėra tik apie kilometrus ar fizinį iššūkį. Tai labiau kelionė į save – pabūti su savo mintimis, atsiriboti nuo kasdienio triukšmo, suprasti, ko iš tikrųjų noriu toliau ir tiesiog pradėti naują savo gyvenimo etapą“, – Žmonės.lt kalbėjo A.Mikalauskas.

Sprendimas palikti įprastą gyvenimo ritmą ir išvykti į tolimą bei gana ilgai truksiančią kelionę sulaukė ir didelio aplinkinio rato dėmesio. Paklaustas, kaip į tokį žingsnį reagavo patys artimiausi žmonės ir vaikai, Adomas buvo atviras.

„Artimieji iš esmės buvo tiesiog pastatyti prieš faktą, kad aš tai darau. Visiems gal atrodo, kad tai kelionė atrasti save, bet man tai labiau kelionė susirinkti save atgal. Vaikai, aišku, daug klausinėjo, kiek laiko manęs nebus, ir iš pradžių nelabai norėjo, kad išvažiuočiau. Bet jiems paaiškinau, kad man šios kelionės reikia ir kad nuo to ilgainiui bus tik geriau visiems. Su vaikais bendraujame kiekvieną dieną. Jie yra didžiausias mano gyvenimo turtas, todėl man labai svarbu išlaikyti tą ryšį net ir būnant toli. Jie labai nuotaikingai pasakoja, ką tą dieną veikė, kas nutiko, kuo džiaugiasi. O, žinoma, beveik kiekvieną kartą pokalbio pabaigoje išgirstu tą patį klausimą – „Tai kada tu grįši?“, – dalijosi keliautojas.

Tam, kad nueiti tokį kelią reikia turėti ir nemažai ištvermės. Adomas neslepia, išbandymų žygyje netrūksta, tačiau į juos jis stengiasi žvelgti kitu kampu.

„Po savaitės einant supratau vieną dalyką – tu planuoji, o Camino juokiasi. Pradžioje ne viską spėjau pasidaryti ir pasiruošti taip, kaip buvau suplanavęs, todėl kelionė nuo pat pradžių šiek tiek pakoregavo mano planus. Bet aš iššūkiais to nelabai vadinčiau. Man viskas yra požiūrio klausimas. Šiame Camino kelyje tai labiau vadinu nuotykiais, kuriuos tau siunčia pats kelias. Tu gali juos priimti, prisitaikyti, išmokti iš jų ir eiti toliau arba gali palūžti. Jau teko susidurti ir su fiziniu nuovargiu, ilgomis distancijomis, karščiu, skaudančiomis kojomis, tinimu, netikėtais maršruto pakeitimais. Bet kažkaip kiekvieną kartą, kai atrodo, kad jau gana, atsiranda dar viena priežastis eiti toliau. Ir turbūt būtent tai man ir patinka šiame kelyje – jis labai greitai parodo, kiek daug iš tikrųjų gali, kai nustoji ieškoti pasiteisinimų. Camino man kol kas ne tiek išbandymas, kiek mokytojas. Jis moko priimti tai, ko negali kontroliuoti, ir nesukti galvos dėl to, kas nesigauna pagal planą“, – Žmonės.lt pasakojo A.Mikalauskas.

Jis tikino, kad kol kas nesusidūrė su dideliais sunkumais, o sudėtingesnės sąlygos tik leidžia pamatyti, kokios didelės yra kūno galimybės.

„Skaudančios kojos, nuovargis, ilgos distancijos ar kitos fizinės problemos man nėra priežastis vadinti to sunkumais. Greičiau tai yra kelionės dalis, kurią priimi ir eini toliau. Labiausiai prieš kelionę galvojau, kaip susitvarkysiu su karščiu. Kai kuriomis dienomis jutiminė temperatūra siekia 38–40 °C, o kartais nėra visiškai jokio vėjo. Galvojau, kad būtent tai gali tapti didžiausiu išbandymu, bet dar kartą įsitikinau, kad karštį labai gerai pakeliu. Net ir eidamas ilgas distancijas jaučiuosi pakankamai gerai, nors sutikti kiti piligrimai dažnai skundžiasi, kad jiems per karšta ir sunku eiti. O lengviau, nei tikėjausi, pasirodė pats fizinis krūvis. Prieš išvykdamas žinojau, kad mėgstu vaikščioti ir galiu daug, bet dabar jau suprantu, kad mano kūnas gali gerokai daugiau, nei pats galvojau. Camino kažkaip labai greitai išmoko nevertinti dienos pagal tai, kiek skauda, o pagal tai, kiek dar gali nueiti“, – tikino žinomas vyras.

Portalui Žmonės.lt A.Mikalauskas atskleidė, kad kelyje planuoja būti apie mėnesį.

„Kelionę pradėjau Lisabonoje ir einu iki Santiago de Compostela, kur oficialiai ir baigiasi Camino kelias. Tačiau man norisi jo ten neužbaigti. Noriu nueiti dar toliau – iki Atlanto vandenyno, ten, kur, mano akimis, kelias iš tikrųjų baigiasi. Man svarbu ne tik pasiekti oficialų Camino finišą, bet ir turėti savo finišo tašką – vietą prie vandenyno, kur galėčiau sustoti, atsisukti atgal ir suprasti, kiek visko per šį mėnesį įvyko. Tai turėtų būti maždaug mėnesio kelionė, bet stengiuosi per daug neprisirišti prie konkrečių datų. Jau supratau pagrindinę Camino taisyklę – tu gali susiplanuoti, kiek nori, bet galiausiai kelią vis tiek diktuoja pats Camino“, – šyptelėjo į žygį leidęsis vyras.

Nors Adomas į kelią išvyko vienas, tačiau kaip teigė portalui Žmonės.lt, jam dėl to nėra liūdna, mat kelionėje bendravimo netrūksta.

„Aš moku ir, tiesą sakant, man patinka būti vienam. Manau, vienas didžiausių gyvenimo dalykų yra išmokti būti su savimi ir gerai jaustis savo paties kompanijoje. Galbūt todėl ši kelionė man ir yra tokia svarbi – čia pirmą kartą turiu tiek daug laiko tiesiog pabūti su savimi, be jokio triukšmo aplink. O Camino, mano manymu, apskritai sunku pasijausti vienam. Kartais užtenka nueiti nusipirkti kavos ar vandens ir pamatyti kito žmogaus šypseną – ir ta vienatvė kažkaip iš karto dingsta. Kelyje žmonės sveikinasi, kalbina vieni kitus, o sutikti piligrimai dažniausiai labai noriai bendrauja ir dalijasi savo istorijomis. Net jei angliškai ne visi kalba puikiai, kažkaip vis tiek susikalbi“, – juokėsi A.Mikalauskas.

Pasiteiravus, ar dar nepajautė namų ilgesio, Adomas atskleidė, kad ši kelionė parodė, jog vienatvė ir vienišumo jausmas yra visiškai skirtingi dalykai.

„Namų ilgesio kol kas nejaučiu visai. Keista, bet labiausiai ilgiuosi ne pačių namų, o žmonių, kurie juose liko. Man ši kelionė parodė, kad būti vienam ir jaustis vienišam yra du visiškai skirtingi dalykai. Būti vienam gali būti net labai gera. O vienišumo jausmas atsiranda ne tada, kai aplink nėra žmonių, o tada, kai nejauti ryšio. Camino to ryšio, atrodo, duoda daugiau nei tikėjausi“, – Žmonės.lt teigė A.Mikalauskas.

Nors tikriems draugystės ryšiams užmegzti reikia laiko, videografas atskleidė, kad bendrakeleivių čia netrūksta, o ryšys užsimezga labai lengvai.

„Bičiulio kol kas tikrai nepavyko susirasti, bet pakeleivių atsirado nemažai. Ir, tiesą sakant, kai kuriuos jau galiu vadinti daugiau nei tiesiog žmonėmis, einančiais tuo pačiu keliu. Kai antrą ar trečią kartą pamatai tą patį žmogų, iš karto kyla šypsena – net iš toli šauki „Labas, kaip laikaisi?“ Jau turėjome ir tikrai nemažą bendrą vakarienę, o su kai kuriais žmonėmis vakarieniaujame beveik kiekvieną vakarą. Man labai patinka tas Camino fenomenas – visiškai nepažįstami žmonės per kelias dienas tampa kažkaip savaip pažįstami. Kiekvienas turi savo istoriją, savo priežastį čia būti, bet einame tuo pačiu keliu ir tam tikrą laiką dalinamės ta pačia kelione“, – dalijosi Adomas.

Ne vieną sekėją nustebino tai, kad vos atvykęs į Lisaboną A.Mikalauskas nusprendė pasidaryti tatuiruotę. Portalui Žmonės.lt jis atskleidė, kad ši – ne paskutinė.

„Taip, pasidariau ir šioje kelionėje jų dar bus ne viena. Tai tikrai nėra mano pirmoji tatuiruotė, tačiau šį kartą jos turi visai kitą prasmę. Nusprendžiau šią kelionę įamžinti ant savo kūno tekstais ir simboliais, kurie man primintų šį gyvenimo etapą ir mano naują pradžią. Camino man nėra tiesiog kelionė iš Lisabonos į Santiago – tai tam tikras perėjimas iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Todėl noriu, kad kiekviena tatuiruotė turėtų savo istoriją. Kad po daugelio metų pažvelgęs į ją galėčiau prisiminti ne tik vietą, kur ją pasidariau, bet ir tai, ką tuo metu išgyvenau, apie ką galvojau ir koks buvau tuo metu“, – pasakojo vyras.

A.Mikalausko kelionę ir nuotykius socialiniame tinkle „Instagram“ seka jau beveik 10 000 sekėjų. Paklaustas, ar planuoja kurti turinį ir grižęs į Lietuvą, vyras teigė, kad kol kas dar dėl to nėra apsisprendęs.

„Iš tikrųjų šis turinys turėjo būti tiesiog mano kelionės dienoraštis – būdas išsaugoti šį laiką ir prisiminimus sau. Nes vien filmuoti ir nieko nedaryti su tais vaizdais man atrodė beprasmiška. Norėjau, kad iš jų liktų ne tik kadrai, bet ir emocija, kurią išgyvenu tą dieną. Tačiau viskas gana netikėtai peraugo į turinio kūrimą. Gavau labai daug palaikymo, gražių žinučių, žmonės pradėjo sekti kelionę, domėtis, kaip man sekasi. Ir nors dabar tuo dalinuosi su kitais, pagrindinė priežastis nesikeičia – viską pirmiausia darau dėl savęs.

Man atrodo, kad ši kelionė apskritai nėra apie socialinius tinklus ar kažkokį turinio projektą. Aš tiesiog noriu išgyventi šį etapą ir jį išsaugoti. O jei kažkam mano kelionė dar padeda, įkvepia ar tiesiog praskaidrina dieną – tuo tik smagiau. O kas bus grįžus į Lietuvą? Atvirai – kol kas apie tai visai negalvoju. Prieš akis dar ilgas kelias, daug kilometrų ir, tikiuosi, dar daug istorijų. Šiuo metu noriu tiesiog eiti. Visa kita susidėlios savaime“, – Žmonės.lt pokalbį baigė A.Mikalauskas.