Sukrečianti R.Kirilkino išpažintis: mąstė apie savižudybę, dėl orientacijos užgauliojo aplinkiniai
Ruslanas Kirilkinas / Asmeninio archyvo ir Gedmanto Kropio nuotr.
Šaltinis: Žmonės
A
A
Dainininkas Ruslanas Kirilkinas (37) kovo 11-ąją paviešino jautrų laišką apie savo jaunystės dienas. Pastarosiomis savaitėmis netylant diskusijoms apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, vis daugiau žinomų žmonių prabyla apie sunkias bei sukrečiančias patirtis.
Atvirame laiške, kuriuo pasidalijo su portalu Žmonės.lt, R.Kirilkinas prabilo apie kraupius jaunystės išgyvenimus, mintis apie savižudybę bei aplinkinių požiūrį į homoseksualumą. Dėl jo Ruslanas visaip buvo užgauliojamas ir žeminamas.
Ruslano Kirilikino laiškas, publikuotas kovo 11-ąją:
Ar tai – laisvė, kai tau trūksta oro, kai esi nematomas ir negirdimas?
Šiandien tokia reikšminga mums visiems diena, nesinori apsimetinėti, pasipuošti trispalve ir įsijungti panoramą. Šiandien noriu pakalbėti, apie tai, kas nepatogu. Jei ir nebūsiu išgirstas ar suprastas – vis tiek noriu pasisakyti, nes tas gumulas gerklėje neleidžia man pilnai kvėpuoti, stebint pastaruosius įvykius mano šalyje.
Retai kalbu šia tema, nes kaip ir buvau susitaikęs, o gal mano gyvenimiška patirtis, liaudiškai tariant „oda”, leido man atsiriboti, nematyti, susitaikyti? NE.
Tačiau nebegaliu, nes šiandien aš kalbėsiu už kitus, šiandien aš kalbėsiu Jūsų visų vaikų vardu, na, o kad Jums būtų aiškiau, persikelkime trumpam visi kartu į mano vaikystę.
Nuo pat mažens, aš supratau, kad esu visiškai kitoks berniukas, nei kad kiti
Nuo pat mažens, aš supratau, kad esu visiškai kitoks berniukas, nei kad kiti, tiesą sakant, aplinkiniai man tai leido suprasti. Žaisdamas kieme kartu su vaikais, labiausiai pritapdavau prie mergaičių kolektyvo, nors giliai širdyje aš norėjau su kiemo berniukais žaisti krepšinį ar net futbolą, jei atvirai tai nemėgau abiejų, tačiau labai norėjau būti tokiu, kaip jie, kad ir kokią kainą man tai kainuotų, na, o jei tą akimirką turėdavau kišenėje saldainių, ar dar ko, na, kas jiems būtų reikalinga ar įdomu, tai leisdavo man bent trumpam pažaisti su jais ir pasijausti berniukų būrio dalimi.
Džiaugsmo pojūtis buvo, lyg ką tik nusipirkus bilietą į karuseles. Bet visa tai trukdavo neilgai, dažniausiai iki tol, kol aš neįmesdavau kamuolio į krepšį ar neatlaikydavau kamuolio, saugodamas futbolo vartus.
Visi ir vėl smagiai pasijuokdavo iš manęs ir pasigirsdavo unisonu mano antrasis vardas, tikrai taip, Jūs teisingai perskaitėte, aš buvau ne tik Ruslanas, mane vadino „Galuboy”, tiesa, turėjau ir pravardę „Ruslik suslik”, ši man labiau patikdavo, na o „Galuboy” verčiant iš rusų kalbos – „žydras”.
Tiesą sakant, aš tuo metu nežinojau, ką tai reikšdavo, tik kažkodėl jausdavau didžiulę gėdą, kad esu toks, kokiu jie į mane kreipiasi, nes iš jų lūpų kiekvieną kartą tai nuskambėdavo itin pagiežingai ir smerkiančiai.
Šitaip mane vadinti pradėjo dar 6-oje ar 7-oje klasėje. Puikiai pamenu, kai visiems klasiokams pradėjo kaltis pirmieji ūsai, o aš jų dar visai neturėjau, labai dėl to pergyvenau ir jaučiau didžiulę gėdą, nes aš nenorėjau būti kitokiu nei jie, mano ūsuotieji klasiokai... norėjau būti tokiu, kaip jie.
Kiekvieną dieną pildydavosi jų žodynas, kol tai staiga perėjo ir prie dar didesnio psichologinio bei fizinio smurto. Klasėje aš buvau pastoviai apstumdomas, vien todėl, kad stoviu prie savo suolo, ar už tai, kad pavyko atsakyti į mokytojų užduotus klausimus, jų užduotis. Na, ir, žinoma, profilaktiškai už tai, kad tiesiog esu „žydras” ir taip jų visų pakrikštytas. Gal jei tik būčiau žinojęs, ką reiškia visi tie mano nauji vardai „galuboy”, „pyd*r”, „pyd*rbaba” ir t.t., būčiau tikrai ieškojęs būdų, kaip nebūti tuo, kuo jie mane vadina...
Kiekvieną dieną stojau į kovą prieš patyčias, diskriminaciją, psichologinį bei fizinį smurtą, aš neturėjau kam pasiskųsti, nes tais laikais tai daryti buvo itin nevyriška
Aš kiekvieną dieną stojau į kovą prieš patyčias, diskriminaciją, psichologinį bei fizinį smurtą, aš neturėjau kam pasiskųsti, nes tais laikais tai daryti buvo itin nevyriška. Mokytojai tai matė ir žinojo. Kiti mokytojai tame drąsiai dalyvavo pritardami klasiokams, kad esu mergaitiškas, nevyriškas, ne toks, kaip visi. Žodžiu, kol aš pagaliau supratau, kad esu visiškai bejėgis, kažkoks kitoks, gal kaip koks raupsuotasis ar dar baisiau, kol vieną dieną aš pats pradėjau savimi šlykštėtis ir savęs gėdytis.
Buvo dienų, kurios virsdavo savaitėmis, kai nustojau lankyti mokyklą, nes viso šito aš tiesiog nebepakeldavau. Aš darydavau viską, kad namuose apie tai niekas nesužinotų, nors ne visuomet išties ir pavykdavo, nes mamos pusseserė mokytojavo mūsų mokykloje.
Mes itin sunkiai gyvenome ir tai būdavo dar vienas mano trūkumas prieš kitus vaikus... Tokiame mažame mieste kaip Telšiai greitai sklido gandai. Visiems buvo įdomu, kaip atrodo „galuboy“, jie visi tenorėjo apspjauti ir išsivalyti savo batus į mane.
Taip pat skaitykite
Mano vaikystėje buvo ir daug šiltų vasaros dienų, kai vietoje žaidimų lauke ar mėgavimosi vasara, aš likdavau namuose, išmokdamas tiesiog viskuo džiaugtis per langą. Aš paprasčiausiai buvau pavargęs nuo pastovių užgauliojimų, patyčių, smurto. Žinojau, kad nuo to niekur per toli nepabėgsiu ir nepasislėpsiu.
Kol vieną dieną... aš buvau priverstas sugalvoti įvairiausių būdų, kaip prasimanyti pinigų, tam, kad daugiau manęs neskriaustų vaikai mokykloje ar dar kiti vaikai atėję iš gretimų kiemų į mano kiemą. Pardavinėdamas laikraščius, išmesdamas kaimynams šiukšles, rinkdamas butelius užsidirbdavau pinigų.
Tuo metu man tai buvo lyg koks vienintelis išsigelbėjimas ir atsiradęs normalus procesas – mokestis už tai, kad tavęs niekas neliestų ar nevadintų „žydru“. Tiesą sakant, susitarimo ar galiojimo laiko dėl neliečiamybės statuso nebuvo, matyt, buvome per kvaili apie tai net ir pagalvoti, visgi vaikai mes buvome.
Aš išbandžiau viską, bandžiau būti ir blogiuku klasėje, ar klounu, lygioje vietoje konfliktuojant su mokytojais, ar skeliant juokelius pamokos metu, tam, kad pamoka nueitų šuniui ant uodegos, kad klasiokai išvengtų užduočių ir panašiai.
Visa tai dariau tik dėl jų, tam, kad mane „užrespektintų“. Kitaip tariant, norėjau užsitarnauti pagarbą, kad pagaliau tapčiau laisvu ir neliečiamu, bet ir ši korta man buvo laikina.
Mane sekdavo iš mokyklos į namus, kartais pavykdavo išvengti Linčo teismo, kad esi „kitoks“, bet dažniausiai ne.
Grįžtant namo iš mokyklos aš rinkdavausi ilgesnį kelią, tą, kuriuo eidavo daugiausiai žmonių, nors artimiausias būdavo tiesiai per kapines, bet „mirusieji“ manęs ten neapgindavo...
Kai pasidarydavo išvis nebepakeliama, aš mintyse rašydavau savo paskutinių gyvenimo minučių scenarijus.
Vienas jų buvo didžiulė sauja įvairiausių vaistų, nes viename iš močiutės stalčių jų visuomet būdavo pilna, na, o kitas buvo kiek kitoks:
veiksmas judrioje gatvėje – įsibėgėjęs visu greičiu, užmerkęs akis aš skubu pasitikti savo mirties. Buvo ne tik scenarijų, buvo ir bandymų.
Rodos, praėjo šitiek metų ir laiko, šiandien tam berniukui iš praeities yra 37 metai, klausiate, ar tebeskauda? Taip. Ar laikas gydo žaizdas? Ne. Laikas jas tik „aptvarsto“.
Šiandien mes stovime vietoje ir panašu, kad mes einame sparčiais žingsniais atgal.
Tad tam, kad tokių istorijų kaip mano, kurių yra tūkstančiai, būtų kuo mažiau ir, duok Dieve, jos nesikartotų, kad už savo laisvę – mylėti ir būti savimi nebereikėtų mokėti tokios kainos, nustokime pagaliau vien tik puoštis žodžiu „tolerancija“, jis Jūsų vaikų neapsaugos ir neapgins.
Šiandien aš kreipiuosi į „tolerantiškus“, tradicinių šeimų, pažiūrų bei vertybių sergėtojus tėvus, tam, kad praregėtumėte...
Nes būtent MES, jūsų homoseksualūs vaikai, gimstame Jūsų heteroseksualių žmonių šeimose. Tad klausimas Jums, kurią šiandien pusę stotumėt ginti, jei Jūsų vaikas po ilgo laiko pagaliau išdrįstų pasibelsti Jums į duris? Į Jūsų širdį? Tas pats vaikas, patiriantis psichologinį ir fizinį smurtą dėl savo orientacijos, nuolatos persekiojimas jums viso to nė neįtariant?
O Jūs bent trumpam pabandykite įsivaizduoti tai, ką teko išgyventi mane supusiems artimiesiems.
Leiskite atslūgti emocijoms.
Tęsinys rytoj.
P.S. Simboliška, o gal atsitiktinumas, kad tuo metu, kai visa tai vyko, aš laikiau plakatą su užrašu VILTIS.
Pagalba telefonu visoje Lietuvoje
- Jaunimo linija
jaunimolinija.lt
Jaunimui. Paramą teikia savanoriai
Tel. 8 800 28888
Darbo laikas: I-VII visą parą
- Vaikų linija
vaikulinija.lt
Vaikams. Paramą teikia savanoriai
Tel. 116111
Darbo laikas: I-VII 11 – 23 val.
- Pagalbos vaikams linija
pagalbavaikams.lt
Vaikas ir tėvams, patiriantiems iššūkių. Paramą teikia savanoriai.
Tel.116111
Darbo laikas: I-V 11- 19 val.
- Vilties linija
viltieslinija.lt
Suaugusiesiems. Paramą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai.
Tel. 116 123
Darbo laikas: I-VII visą parą
- Pagalbos moterims linija
pagalbosmoterimslinija.lt
Moteris. Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
Tel. 8 800 66366
Darbo laikas: I-VII visą parą
- Linija Doverija
Jaunimui rusų kalba.
Paramą teikia savanoriai moksleiviai
Tel. 8 800 77277
Darbo laikas: II-VI 16-20 val.
- Tėvų linija
tevulinija.lt
Tėvams, patiriantiems iššūkių
Paramą teikia profesionalūs psichologai
Tel. 8 800 90012
Darbo laikas: I-V 9-13 val. ir 17- 21 val.
- Sidabrinė linija
sidabrinelinija.lt
Senjorams. Paramą teikia profesionalūs konsultantai, kalbasi savanoriai, kiti senoliai.
Tel. 8 800 80020
Darbo laikas: I-V 8-20 val.
- Krizių įveikimo centras
krizesiveikimas.lt
Suaugusiesiems ir paaugliams. Konsultuoja psichologai. Pirma konsultacija nemokama, vėlesnės mokamos.
Skype: krizesiveikimas; krizesiveikimas1
Darbo laikas: I-V 16-20 val. ir VI 12-16 val.
Informacija iš pagalbasau.lt