Krikščioniška moralė – aukščiau už baimę būti nužudytiems. Toks požiūris suteikė neįtikėtinos drąsos garsiojo menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio našlei rašytojai Sofijai KYMANTAITEI-ČIURLIONIENEI (1886–1958) ir jųdviejų dukrai Danutei (1910–1995) su vyru Vladimiru-Vladžiu (1909–2007) ZUBOVAMS. Sunkiausią žydų tautai valandą jie net neabejojo, kad privalo padėti pasislėpti pabėgusiems iš geto.
Pripažinta Pasaulio tautų teisuoliais 1991-aisiais, apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1999-aisiais šeima ne tik suteikdavo nelaimėliams ilgesnį ar trumpalaikį prieglobstį savo namuose, bet ir stengdavosi rasti kitų gelbėtojų. Garsios grafų Zubovų šeimos atžala architektas Vladys pasibalnodavo dviratį ir naršydavo apylinkes, ieškodamas naujų slaptaviečių, maisto produktų. Jo žmona rašytoja, vertėja Danutė žydams parūpindavo „arijų“ dokumentus, katalikiškus metrikus.
Šeima nepaisė mirtino pavojaus, nors namuose laukė du mažamečiai vaikučiai – dukrai Dalytei naciams okupavus Lietuvą nebuvo nė trejų metukų, Kostukui – vos devyni mėnesiai. O namų sielos Sofijos Čiurlionienės sveikata kabojo ant plauko – dėl mažiausios įtampos ją galėjo ištikti širdies smūgis. „Esu pasiruošusi padėti, nors tai žaidimas su mirtimi“, – baisiausiais laikais apsisprendė M. K. Čiurlionio žmona.