Suomijos ambasadoriaus žmona Ebba Michelsson: „Namai – ten, kur esame mes“

Suomijos ambasadoriaus rezidencijoje lapkričio pabaigoje kalėdinės eglutės dar nematyti – suomiams įprasta ją puošti prieš pat Kalėdas, tačiau jaukiuose namuose jau dvelkia artėjančios šventės nuotaika, o svetainė kvepia šokoladiniu pyragu. Sietynas mirga nuo daugybės kalėdinių žaisliukų: ryškūs potėpiai ir įmantrūs piešiniai aiškiai liudija rankų darbą. „Susirinkome su moterimis, pasišnekučiavome, arbatos išgėrėme – ir išpiešėme šiuos žaisliukus. Mugėje galėsime juos parduoti, o pinigai atiteks labdarai“, – šypteli šeimininkė.

Kai pernai jos vyras tapo Suomijos ambasadoriumi Lietuvoje ir šeima atvyko gyventi į Vilnių, Ebba prisijungė prie tarptautinės moterų organizacijos, o šiemet buvo paprašyta vadovauti kalėdinės mugės organizaciniam komitetui. Sutiko: organizaciniai reikalai Ebbai nesvetimi, kaip ir tikslumas, nes ji – architektė. Skirtingai nuo daugumos ambasadorių sutuoktinių, moteris neapleido savo karjeros net ir keliaudama po įvairias šalis, į kurias nublokšdavo vyro darbas. Michelssonų šeimai yra tekę gyventi Sovietų Sąjungoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Kinijoje, Rusijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, o dabar jie džiaugiasi ramiu gyvenimu Vilniuje.

Ebba dirba namuose: „Juk jokio skirtumo, kur stovi kompiuteris – Helsinkio biure ar čia, namie.“ Skristi į gimtinę jai tenka gana dažnai, todėl nesunku išsaugoti artimą ryšį su Helsinkyje gyvenančiais dukra bei sūnumi ir keturiomis mielomis anūkėmis. „Be to, juk egzistuoja puikus išradimas – skaipas, – linkteli ji. – Man rodos, vienos iš mano anūkių pirmasis žodis, kurį ištarė, buvo ne „mama“ ar „tėtė“, o „kompiuteris“...“

Kai sutikote savo vyrą, jau numanėte, kad likimas jus blaškys po visą pasaulį?

Mudu su Christeriu susitikome studijuodami: aš Stokholme studijavau architektūrą, jis Suomijoje – teisę. Buvau metams grįžusi – tada ir susipažinome, o kai susiruošiau atgal į Švediją, jis nutarė, jog negali man leisti taip ramiai išvažiuoti, – paprašė tekėti už jo ir išvažiavo drauge. Esame kartu jau 38 metus.

Kai baigėme studijas, vyras dirbo Aukščiausiajame teisme, bet jam vis knietėjo išbandyti diplomato darbą. Ilgai tai aptarinėjome: visgi diplomatas – tai ne tik pareigybė, bet ir visos šeimos gyvenimo būdas. Supratau, kad man teks iš dalies paaukoti savo karjerą, bet galiausiai tam pritariau, ir jis padavė paraišką į Užsienio reikalų ministeriją. Pirmąja šalimi, į kurią jį išsiuntė, buvo Sovietų Sąjunga: gyvenome Maskvoje nuo 1987-ųjų iki 1990-ųjų.

Spėju, tai buvo didelis iššūkis...

Taip, laikmetis buvo gana sudėtingas, bet – ir labai įdomus. Suomijoje jau buvau spėjusi nemažai padirbėti architekte, man visai neblogai sekėsi: susilaukėme vaikų Ulrikos ir Andreaso, apgyniau mokslinį darbą apie kompiuterizuotą dizainą – tuo metu tai buvo naujovė. Maskvoje, žinoma, jau nebegalėjau taip aktyviai dirbti. Juokaudavau, kad dirbu taksi vairuotoja: vežiojau vaikus į darželį ir iš jo, po kelis kartus per dieną važinėdavau į ambasadą. Prieš trisdešimt metų vairavimas Maskvoje dar nebuvo toks iššūkis kaip dabar: žinoma, mašinų buvo daug, jos važinėjo per greitai, ignoravo kitus vairuotojus – Rusijoje tai įprasta. Bet jaučiausi pakankamai saugiai ir ramiai. Nepamiršau ir savo profesijos: užbaigiau statybos darbus mūsų ambasadoje, talkinau Australijos ambasadai, atlikau keletą projektų kolegoms Suomijoje. Mėgstu savo darbą: architektūroje įprasta spręsti problemas, o man tai patinka. Iš Maskvos išvykome į Boną Vokietijoje: ten irgi negalėjau normaliai dirbti, nes vaikai tebebuvo maži, o Vokietijos įstatymai dėl architektų teisių – labai griežti. Bet vėl ėmiausi mažų užsakymų Suomijoje, kad nepamirščiau praktikos.

Keldavausi labai anksti, rytą pradėdavau nuo tešlos minkymo. Ko nemokėjau – greitai išmokau. Mano anyta sakydavo: „Jeigu moki skaityti, mokėsi ir kepti.“ Beje, savaitgaliais prie mūsų prisijungdavo ir mano vyras – užsidėdavo virėjo kepurę ir drauge sukdavosi virtuvėje.

Jūs – kosmopolitiška asmenybė, greitai priprantate prie svetimų kultūrų?

Išmokau to nuo vaikystės. Nuo mažumės dažnai kraustėmės su tėvais: mano tėtis buvo medicininės chemijos profesorius, keitė darbus, taigi mums teko gyventi ne tik Helsinkyje, bet ir Švedijoje bei Jungtinėse Valstijose. Moku suomių, švedų, anglų, vokiečių kalbas, suprantu prancūziškai, ispaniškai ir rusiškai. Keistas dalykas – kai daug keliauji po pasaulį, tai labai susieja ir sustiprina tavo šeimą. Susiliejate į vieną kumštį, nes plačiame pasaulyje turite tik vienas kitą. Su vyru ir vaikais žinome seną tiesą: namai yra ten, kur mes esame, ir visai nesvarbu, kokia tai šalis ar miestas. Visur vežiojamės savo daiktus, kad išsaugotume tą namų jausmą.

Kada nors priekaištavote vyrui, kad dėl jo nemažai paaukojote?

Ne. Žinoma, būčiau daugiau dirbusi ir pasiekusi, jei būtume nuolat gyvenę Suomijoje. Bet keliaudama įgijau daugybę kitokios patirties, ji mano profesijai irgi buvo naudinga. Pažindama kitas kultūras, sutikdama daug naujų žmonių, aš tobulėjau ir kaip architektė, nes išmokau suprasti žmones. Tai gera savybė – suprasti, ko klientas iš tiesų nori, nes dažnai jis ir pats to nežino.

Beje, Suomijoje irgi ne viskas tik rožėmis klojosi. Iš Vokietijos mes metams išvykome į Šveicariją, tada grįžome į Suomiją. Buvo 1990-ųjų pradžia, recesija, ekonominis nuosmukis ir... jokio darbo architektams. Du trečdaliai architektų tapo bedarbiais, išliko tik kelios didžiosios firmos, tad man, klajūnei, nebuvo jokių šansų gauti darbo. Nesutrikau – padėjau draugei įkurti kavinę Nacionaliniame muziejuje, ir ji paprašė prisijungti prie jos verslo. Netrukus vadovavome jau keturioms kavinėms skirtinguose muziejuose. Viską, ką siūlėme klientams, kepėme pačios – pyragus, cinamonines bandeles.

Architektė, kepanti bandeles? Truputį netikėtas karjeros posūkis...

O taip. Keldavausi labai anksti, rytą pradėdavau nuo tešlos minkymo. Ko nemokėjau – greitai išmokau. Mano anyta sakydavo: „Jeigu moki skaityti, mokėsi ir kepti.“ Beje, savaitgaliais prie mūsų prisijungdavo ir mano vyras – užsidėdavo virėjo kepurę ir drauge sukdavosi virtuvėje. Verslą turėjome kelerius metus, o tada vėl išvykome į užsienį – šįkart Kiniją. Ten jau dirbau architekte vokiečių įmonei, kurios specializacija buvo biurų įrengimas. Iš Kinijos vėl grįžome į Suomiją, ir viename pobūvyje susipažinau su stalo kaimynu: jis pasirodė besąs architektų firmos vadovas. Išklausęs apie mano ne itin didelę profesinę patirtį, jis ryžosi mane pasamdyti. Ten dirbu iki šiol – net ir per atstumą. Teko imtis miestų planavimo, mažų ir didelių pastatų projektavimo, renovacijos, o didžiausias mano įgyvendintas projektas Suomijoje – mormonų bažnyčia. Kai gyvenome Kijeve, kūriau individualių namų projektus. Galiausiai atvykome čia.

Kaip jūsų vaikams sekėsi adaptuotis skirtingose šalyse?

Visos šalys, į kurias atvykdavome gyventi, vaikams būdavo naujos – net ir tėvynė Suomija, iš kurios išvyko būdami dar kūdikiai. Jie mikliai išmoko apsiprasti, tad sunkiausia būdavo išvykti iš pamiltos šalies ir palikti rastus draugus, ypač paauglystėje. Kaskart, kai išvykdavome iš kokios šalies, vaikai į mus žiūrėdavo taip, tarsi griautume jų gyvenimus (juokiasi). Sūnus studijavo ekonomiką, dukra – sociologiją, vėliau – juvelyriką. Visada stengėmės, kad jie jaustų, jog Suomija yra jų tėvynė: važiuodavome ten kiekvieną vasarą, praleisdavome ten visas atostogas. Vaikai ne visada tai suprato: kai gyvenome Kinijoje, jų draugai skraidydavo atostogų į Tailandą ar Filipinus, kur šilta ir gera, o mes visada keliaudavome į šaltą kraštą... Bet norėjome, kad jie žinotų savo šaknis: kai keliauji po pasaulį, svarbiausia – išsaugoti savo tradicijas. Viena gražiausių, be abejo, – Kalėdų. Visuomet jas švenčiame taip pat, per Kalėdas gaminame tuos pačius patiekalus: kepame kumpį, duoną, mėsos suktinukus, įvairiais būdais ruošiame žuvis ir silkes, burokėlių salotas, desertui skanaujame uogų sriubą. Reikiamų produktų atsiveždavome į bet kurią šalį: na, argi sunku į Kiniją nusivežti silkių?.. Be to, daugelyje pasaulio šalių yra „Ikea“, joje randame visko, ko reikia skandinaviškam stalui.

Kokia jums pasirodė Lietuva, kai čia atvykote?

Tai nebuvo pirmas kartas – pirmąsyk apsilankėme dar 1988-aisiais, gyvendami Maskvoje. Jau tada Vilnius pasirodė gražus ir labai skyrėsi nuo Maskvos: nebuvo toks spalvingas kaip dabar, bet visgi – labai europietiškas, priminė jaukius Vokietijos miestelius. Pamanėme: būtų gera kada nors čia gyventi. Ir štai – mes čia, o Vilnius man vis dar atrodo labai gražus. Žmonės čia malonūs ir draugiški: tai puiki vieta gyventi.

Kodėl nusprendėte prisijungti prie Tarptautinės moterų asociacijos?

Buvau jos narė jau Kijeve – daug dirbau prie labdaros projektų, įsitikinau, kad galiu būti naudinga visuomenei, panorau to imtis ir čia – nes manau, kad tai svarbu. Susivienijusios moterys gali pasiekti labai daug, dalytis irgi labai svarbu. Noriu pasidalyti vienu iš skaudesnių savo gyvenimo momentų: 1992-aisiais man buvo nustatytas kiaušidžių vėžys, bet jį pasisekė laiku aptikti, todėl tebesu gyva. Pavyzdingai lankiausi pas savo ginekologą kasmet – ir pavyko laiku išsigelbėti, bet dabar pati visiems kartoju, kaip svarbu moterims rūpintis savimi ir kasmet tikrintis sveikatą. Be abejo, tai svarbu ir vyrams!

Galėčiau dienų dienas sėdėti užsidariusi rezidencijoje, bet mano ne toks būdas. Kad mėgautumeisi gyvenimu svečioje šalyje, turi susipažinti su žmonėmis, bendrauti, pažinti jų kultūrą. Kai moterys paprašė šiemet vadovauti kalėdinės mugės organizaciniam komitetui, mielai sutikau. Mugė prasidės gruodžio 2-ąją, vyks rotušėje ir jos aikštėje. Apsilankys Kalėdų Senelis – žinoma, iš Suomijos. Vadovauju puikiam komitetui, kurio nariai atlieka daugybę darbų, be to – mums labai padeda Vilniaus savivaldybė ir meras. Lietuvoje ketiname likti dar kelerius metus, todėl įsitraukti į vietos visuomeninę veiklą – labai smagu.

Ebbos šokoladinis pyragas

Tešlai:

5 kiaušiniai

2 šaukštai cukraus

2 ½ stiklinės miltų

1 šaukštelis kepimo miltelių

150 g šokolado

250 g margarino

Glaistui:

150 g šokolado

1 šaukštas margarino

2 šaukštai paruoštos kavos

1 šaukštas želės cukraus

Papuošti:

1 sauja spanguolių, mėlynių ar kitų uogų

1 Kiaušinius išplakite su cukrumi, įmaišykite miltus ir kepimo miltelius. Supilkite ištirpdytą šokoladą ir margariną, išmaišykite. Paruoštą tešlą sudėkite į pyrago formą ir kepkite 175 laipsnių temperatūroje 30–40 minučių.

2 Paruoškite glaistą: ištirpdykite šokoladą ir margariną, įpilkite kavos ir cukraus, išmaišykite ir aptepkite iškepusį pyragą. Papuoškite uogomis. Skanaus!