„Padarėme labai didelį žingsnį mūsų meilės puoselėjimo ir auginimo link. Beprotiškai didžiuojamės vienas kitu“, – portalui Žmonės.lt sako kino ir teatro aktorė, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Jovita Jankelaitytė, rugpjūčio 17-ąją ištekėjusi už ilgamečio mylimojo, fotografo Barto Frątczak. Vestuves Vilniuje, į kurias atvyko draugai ir giminaičiai iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, jie iškėlė praėjus 7-eriems metams po sužadėtuvių. Nors porai kurį laiką kirbėjo mintis niekada nesituokti, dabar Jovita ir Bartas yra be galo laimingi: vadinti vienas kitą vyru ir žmona – fantastiškas jausmas.
Jovitos Jankelaitytės ir Barto Frątczak meilės istorija prasidėjo prieš vienuolika metų. Nežinia, ar jie, moksleivė iš Šalčininkų ir studentas iš Lenkijos, būtų išvis susitikę, jei ne jų chorvedės, nusprendusios surengti tarptautinę chorų stovyklą. Lenkijos pajūrio miestelyje susipažinę jaunuoliai akimirksniu pajuto abipusę simpatiją. Jausmams rusenti netrukdė nei aštuonerių metų skirtumas, nei faktas, kad juos skiria daugiau nei tūkstantis kilometrų. Vis tik nuskambėjus paskutiniams chorų dainų akordams jie buvo priversti išsiskirti. Kartu – spręsti, ar dėl meilės yra pasiryžę įveikti sunkumus.
„Pradėjome bendrauti internetu. Susitikti buvo labai sudėtinga – aš buvau vienuoliktokė, dar lankiau mokyklą ir niekaip negalėjau kažkur išvykti, tad viskas priklausė nuo Barteko: jis atvažiuodavo kartą į kelis mėnesius, kartais truputį dažniau. Lemtingas momentas įvyko tada, kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kai pradėjau studijuoti, ėmėme susitikinėti kažkur Lenkijos viduryje“, – portalui Žmonės.lt pasakoja Jovita Jankelaitytė.
Tuo metu abu turėjo įsipareigojimų savo šalyse – pirmakursė Jovita krimto aktorystės mokslus Vilniuje, o Bartas baiginėjo magistro studijas Lenkijoje. Vis tik įgijęs diplomą jis nutarė viską mesti ir, meilės vedamas, atvykti gyventi į Lietuvą. Ryžtis šiam žingsniui vaikiną stipriai motyvavo jo senelis – didelis autoritetas ir labai artimas žmogus.
„Bartekas su juo turėjo tokį rimtą vyrišką pokalbį. Jis klausė, ką daryti, kadangi įsimylėjo jauną mergičką iš Lietuvos. Senelis į jį pažiūrėjo ir pasakė: „Močiutė irgi septyneriais metais jaunesnė buvo“. Vieno iš svarbiausių gyvenimo vyrų ištarta frazė tapo leidimu ir palaikymu važiuoti į Lietuvą bei bandyti kurti meilę su manimi“, – su šypsena prisimena Jovita.
Pora atvertė naują gyvenimo puslapį Vilniuje. Bartas ėmė dirbti lenkų medijose ir laisvai samdomu fotografu, o ilgainiui Jovitos dėka pasinėrė į teatro pasaulį. „Bartekas pamatė tikrą, nenugludintą, nenušlifuotą paveikslą su visomis – gražesnėmis ir aštresnėmis – teatro pusėmis. Jis beprotiškai tuo domisi: eina į visus mano spektaklius, fotografuoja teatre, taip pat daro aktorių portretus. Po Vilnių pasklidęs gandas, kad Bartekas – geriausias aktorių portretistas“, – Žmonės.lt pasakoja J.Jankelaitytė.
Tiek Jovita, tiek Bartas atstovauja vizualiajam menui, tad nors jų profesijos – labai skirtingos, kartu jos persipina, viena kitą papildo ir padeda rasti skirtingų požiūrio taškų.
„Galbūt mums ir sekasi gyventi drauge, nes labai vienas kitą suprantame ir papildome. Aš pati nebemoku fotografuotis pas kitus – man labiausiai patinka, kaip mane fotografuoja vyras. Prieš vestuvių priesaiką bažnyčioje garsiai skaitėme laiškus, už ką vienas kitą mylime. Aš myliu jį už tai, kaip mane mato ir fotografuoja būtent savo meile“, – šypsosi fotografo mūza.
Sužadėtuvės teatre ir išlauktos vestuvės
Simboliška, kad poros sužadėtuvės įvyko Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre. Jovitos rankos Bartas paprašė 2016-aisiais, po režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas“, kuriame ji vaidino Antigonę, premjeros.
„Į vakarinę premjeros dalį jis stipriai vėlavo ir suprato, kad neturi gėlių, todėl supirko visas našlaitėlių puokštelės iš bobutės, pardavinėjančios gėles prie „Maximos“. Taip jis man ir padavė – gal dvidešimt puokščių vienu ypu su maišu, – kalbėdama su Žmonės.lt juokiasi Jovita. – Pamenu, kad tuo metu, kai jis buvo priklaupęs ant kelio ir uždavė klausimą, pro šalį kaip tik ėjo Nelė Savičenko. Ji atsisuko į mane ir sako: „Greičiau sakyk „Taip“ ir einam švęsti jau dviejų progų“.
Sužadėtuvės jiems buvo labai didelis ir reikšmingas žingsnis, tačiau tuoktis pora neskubėjo. Laikas tuomet buvo labai intensyvus: Jovita buvo tik pradėjusi dirbti teatre, gauti vaidmenų, o Bartas bandė įsitvirtinti rinkoje. Aktorė pripažįsta – buvo etapas, kai vestuvių variantą jie buvo visai atmetę.
„Sakėme, kad būsime hipsteriai, kurie niekada nesituoks, bet visą gyvenimą praleis kartu, nes santuoka – valstybės sugalvotas žmonių valdymo modelis, – prisimena ji, didelio spaudimo su Bartu sulaukdavusi ir iš giminaičių. – Galiausiai, kai visi nustojo klausinėti, priprato, kad mes ir taip būsime kartu, susėdome ir pagalvojome, kad norime įteisinti santuoką. Didelę įtaką šiam sprendimui taip pat padarė faktas, kad mūsų gyvenimo modelio buvo nebeįmanoma suderinti su mūsų tikėjimu. Matėme, kad vestuvės – beprotiškai graži šventė su didelėmis emocijomis. Užsimanėme padaryti tokią šventę artimiausiems žmonėms, kartu su jais atšvęsti meilę.“
Tiesa, jų šventės vizija skyrėsi – Bartas nuo pat pradžių norėjo mažų, kamerinių vestuvių, o Jovita visada troško didelių. Galiausiai į savo meilės puotą jie pakvietė daugiau nei aštuoniasdešimt svečių, tačiau rado kompromisą – vyro giminaičius iš Lenkijos, tėvus ir brolį su šeima, pakvietė likus kelioms dienoms iki vestuvių. „Skyrėme jiems daug individualaus laiko, parodėme jiems savo namus, kaip gyvename, kuo užsiimame, nuvažiavome į Šalčininkus, supažindinome su mano šeima – mama, tėčiu, močiute, kad vestuvių dieną jie nesijaustų kaip iškritę iš medžio su labai daug naujos informacijos“, – dalijasi pašnekovė.
Didžioji Jovitos Jankelaitytės ir Barto Frątczak meilės šventė įvyko rugpjūčio 17-ąją, ketvirtadienį, kas labai nustebino dalį svečių. Vis tik porai nebuvo labai svarbu, kurią vasaros dieną susituokti – svarbiausia, kad savo santuoką įteisintų bažnyčioje.
„Abu esame tikintys, tad mums buvo labai svarbu prisiekti meilę prieš Dievą giminių ir draugų akivaizdoje. Iškart žinojome, kad norime tuoktis beprotiškai gražioje ir kuklioje Vilniaus Išganytojo (Joanitų) bažnyčioje, o žmogus, kuris mus sutuoks, turi būti brolis Jurgis, labai senas mūsų pažįstamas, – Žmonės.lt sako J.Jankelaitytė. – Priesaika bažnyčioje turėjo milžinišką reikšmę. Prisiekę amžiną meilę, vienas kitam pažadėjome tikrai kažką labai svarbaus.“
Šventų mišių, kurios vyko lietuvių ir lenkų kalbomis, metu giedojo Šventosios Dvasios bažnytinis choras, kurių giesmės ceremoniją pavertė dar dvasingesne ir emocionalesne. Prie altoriaus Jovitą atlydėjo jos tėtis, tačiau dėl to su Bartu taip pat būta diskusijų. „Jau labai seniai įsivaizdavau, kad mane ves tėtis, o Bartekas to neakcentavo kaip stipraus momento. Jam atrodė, kad modelis, kai vyras atveda moterį ir perduoda ją kitam vyrui, yra truputį senstelėjęs. Jis norėjo, kad būtų lygybė ir prie altoriaus eitume kartu, bet man tai buvo labai svarbu. Sutarėme, kad gali būti taip, kaip noriu aš“, – šypteli ji.
Aktorė itin džiaugiasi jų vestuves fotografavuosios Evos Pszychodskos darbu. Anot jos, ši Barto kolegė – visiška profesionalė: ji bažnyčioje dirbo taip tyliai ir subtiliai, kad jaunavedžiai nė nepajuto jos esant šalia. Ji įamžino ne tik jautrias ir intymias mišių akimirkas, bet ir vakarinę šventės dalį. Po ceremonijos svečių svita persikėlė į „Taste Map“ restoranėlį Sapiegų parke, kuris visiškai atitiko Jovitos ir Barto šventės viziją – vestuvės mieste, bet su gamtos elementais. Jie stengėsi savo svečiams duoti visišką laisvę, kurią dar labiau paryškino netradicinis žmonių susodinimas. „Buvo paruošti aštuoni stalai, prie kurių svečiai galėjo susėsti ir pavalgyti, bet nebuvo įpareigoti viso vakaro praleisti prie vieno stalo. Norėjome, kad jie migruotų, bendrautų ir kurtųsi skirtingi burbulai. Tai labai pasiteisino“, – džiaugiasi nuotaka, už idėjos palaikymą dėkinga restorano vadovei Ievai Ivonei.
Vestuvėse – tarsi Marinos Abramovič performanse
Vakarinėje dalyje svečių laukė staigmena – jaunųjų pasveikinimas mintimis: linkėjimus jie turėjo perduoti sėdėdami priešais juos prie stalo, nepratardami nė vieno žodžio. Šią idėją Jovita ir Bartas „pasiskolino“ iš Marinos Abramovič performanso „The Artist Is Present“. Apie tai visi sužinojo tik šventės metu – pora savo idėją laikė paslaptyje.
„Tai buvo eksperimentas – nežinojome ir šiek tiek bijojome, kaip tai priims šventės dalyviai, tačiau viskas įvyko natūraliai. Turbūt dalis mūsų šeimos ir draugų tikėjosi kažko tokio beprotiško... Šią idėją į mūsų namus atnešė Bartekas, bet ji labai prilipo prie mūsų abiejų ir šventės. Labai didžiuojamės šita mintimi, – šypsosi Jovita. Ši patirtis tiek jiems, tiek svečiams suteikė be galo daug emocijų. – Manau, kad pasakyti palinkėjimą yra tūkstantį kartų paprasčiau negu apsinuoginti vienas priešais kitą – žiūrėti į akis ir intymiai kažko linkėti mintimis. Tyla buvo daug sudėtingesnė, todėl iššaukė tiek daug emocijų. Bent jau aš nuverkiau daug nuostabių džiaugsmo ašarų, matydama priešais save artimųjų, draugų šilumą ir palaikymą. Visiems tekėjo ašaros, kartais laikėmės už rankų, šypsojomės. Anot Barteko, paaiškėjo, kad savo tarpe turime tokių žmonių, su kuriais labai gera ir patylėti kartu.“
Šimtu procentu atsipalaiduoti, mėgautis buvimu čia ir dabar bei pasinerti į emocijas Jovitai ir Bartui padėjo vestuvių planuotojos Teresa ir Aurelija iš „Vestuvių laiko“, kurios, remdamosi didele savo patirtimi, padėjo porai priimti daug svarbių sprendimų, o šventės dieną nuo jų pečių nuėmė atsakomybės naštą. Daug padėjo ir vestuvių vedėjas, poros draugas Łukasz Kamiński, kurio viena iš svarbiausių užduočių buvo paaiškinti svečiams jaunųjų idėjas ir jų kontekstą, pavyzdžiui, kodėl jie sugalvojo atkartoti M.Abaramovič performansą.
Be to, porai buvo svarbu, kad vedėjas kalbėtų keliomis skirtingomis kalbomis, kadangi jų šventėje buvo žmonių ne tik iš Lenkijos ir Lietuvos. Ypatingai svarbūs buvo ispanakalbiai poros draugai – Vilniaus tango teatro įkūrėjas Sigitas Repšys ir Alexis Gonzalez, profesionalus tango šokėjas iš Argentinos, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Vilniuje. Netikėtai užsimezgusi draugystė padėjo sukurti ypatingą vestuvinį tango šokį.
„Mūsų šokis nebuvo tik gražūs judesiai. Jis turėjo labai aiškią dramaturgiją – buvo papasakota mūsų meilės istorija, kas man, kaip aktorei, buvo beprotiškai svarbu. Po mūsų šokio prie Sigito ir Alexio susidarė milžiniška eilė žmonių, kurie taip užsinorėjo išmokti šokti tango, o mes su Bartu po vestuvių sugalvojome vienas kitam padovanoti profesionalius tango batus ir toliau tęsti pamokas“, – dalijasi ji.
Aistringu jaunavedžių tango šokiai nesibaigė – vestuvių dovana svečiams tapo gyvo garso grupės „Rakija Klezmer Orkestar“, grojančios balkanų žydišką muziką, pasirodymas. „Jie užkūrė labai gerą vajų ir vakarėlį. Visi išsišokome tiek, kad buvome šlaput šlaputėliai ir galvojome, jog sugadinsime grindis. Tikrai buvo beprotiškai smagu“, – priduria J.Jankelaitytė.
Tarpukario stilius ir simboliški žiedai
Tiesa, dėl vieno vestuvių niuanso Jovita nebuvo tokia tikra, kaip dėl kitų – savo įvaizdžio. Aiškios vizijos, kaip nori atrodyti svarbiąją dieną, ji neturėjo, tad sugalvoti, kokio stiliaus ir spalvos apdaro norėtų buvo didžioji problema. Dilemos neišsprendė nė pasiryžimas aplankyti visus Vilniuje esančius salonus ir pasimatuoti visas egzistuojančias sukneles. Sprendimas atėjo netikėtai, Jovitai netyčia pamačius lenkų dizainerės Barbaros Baranovskos įrašą feisbuke, kuriame ji siuvo vestuvinę suknelę.
„Pagalvojau – gal čia ženklas? Mes susitikome, nupasakojau jai savo viziją ir iškart užsimezgė ryšys. Žinojau, kad ji pasiūs man suknelę – jaučiau milžinišką pasitikėjimą. Tiesa, buvome jau išsirinkusios medžiagą, modelį, tačiau atėjo kritinė diena ir aš visiškai pakeičiau savo nuomonę. Barbara sutiko, kad tai yra tūkstantį kartų geriau, nei buvome sugalvojusios. Jos lankstumas, kūrybiškumas ir dėmesingumas padėjo sukurti įvaizdį, kuris, manau, buvo labai išskirtinis, – su šypsena Žmonės.lt pasakoja J.Jankelaitytė.
Ji juokiasi, kad su Bartu, vilkėjusiu lenkų kūrėjų „Poszetka“ siūtą dvieilį švarką ir kelnes aukštu liemeniu, atrodė kaip tarpukario dama ir ponas. Tokį įvaizdį dar labiau sustiprino detalės: nuometas, perlų auskaras, Ramintos Gudėnaitės atlikta šukuosena – sukti plaukai, subtilus ir lengvas draugės Maženos Giedrytės makiažas.
„Net nedarėm bandomojo makiažo – niekuo taip nepasitikiu taip, kaip makiažo fėja Mažena. Jos vestuvių dovana – ne tik pagrindinis makiažas, bet ir pataisymai visos šventės metu. Vestuvinę dovaną įteikė ir mūsų kirpėja Agnė, grožio salono „Serialas“ įkūrėja, kuri, neseniai pagimdžiusi vaikelį, prieš šventę apkirpo Barteką, – šypsosi Jovita. Ji taip pat labai pasitikėjo savo floriste Ana Prokopovič, su kuria susipažino likus dviem savaitėms iki vestuvių. – Žinojau, kad mano gėlės turi būti tarsi iš pievų, neįpareigojančios ir tikrai ne baltos spalvos. Ji man pasiūlė eiti drąsesniu keliu, o aš jai leidau padaryti vestuvinę puokštę taip, kaip ji įsivaizduoja. Negalėjau sau sugalvoti gražesnės, įdomesnės puokštės.“
Jovitos ir Barto rankas papuošė nestandartiški, viduramžių stilių primenantys žiedai, kuriuos sukūrė artima poros draugė, juvelyrė Kristina Skaržinskienė. Juos prekės ženklo „what if“ įkūrėja pagamino naudodama sau įprastą techniką – karštą metalą įliejusi į dirbtinį smėlį, tačiau dėl keleto aspektų šie žiedai gerokai skiriasi nuo kitų.
„Mūsų žiedų istorija – nereali. Dažniausiai žiedus jaunavedžiams ji lieja atskirai – pirma vieną, vėliau kitą. Mūsų atveju, kad ir kiek kartų ji bandė išlieti žiedus atskirai, nė karto nepavyko. Vos tik ji suliejo žiedus į vieną bendrą formą, iškart pavyko ir mano, ir Barteko žiedai, – dalijasi J.Jankelaitytė. – Be to, Kristina mūsų žiedus padarė iš mano senelių vestuvinių žiedų. Taip jie tapo mūsų šeimos ir kartos istorijos dalimi, įsigijo giminės pratęsimo prasmę“.
Negana to, Kristina padėjo sugalvoti dovanas Jovitos ir Barto tėvams: mamoms jie įteikė apyrankes su širdies formos pakabukais, o tėčiams – segtukus į švarkus. Visi aksesuarai padaryti pagal jų pirštų atspaudus – taip jaunieji tėvams atsidėkojo už paramą, palaikymą ir už tai, kad yra.
Fotogalerija:
