Per 45 metus Jurga IVANAUSKAITĖ nugyveno ne vieną, o daug gyvenimų – rašytojos, dailininkės, neformalės, visuomenininkės, kovotojos už Tibeto laisvę, piligrimės, žurnalistės, vienišės ir, kaip dabar mėgstama sakyti, populiarios ikonos. Tačiau būta ir dar vieno – kiek netikėto, mažiau pastebimo, nedrąsaus ir beveik visai neapkalbėto – poetės gyvenimo.
Eilėraščius Jurga rašė jau mokykloje, bet ilgainiui visa galva pasinėrė į prozą, mat, kaip yra sakiusi, „nebetilpo į eilėraščio formą“. Poezija ją ištiko gerokai vėliau, atsidūrus ribinėse situacijose – keliaujant po Himalajus ir sunkiai sergant, – kai laiko pojūtis, vidinės būsenos ir akimirkos patirtys galėjo būti išreiškiamos tik visiškai kitokia kalba nei romanuose ar įprastoje kasdienybėje.