Prieš pustrečių metų tolimojoje Šv. Bartolomėjaus saloje ištekėjusi ir ten gyventi likusi lietuvė dizainerė Aušra Delval su vyru prancūzu Aime Delval prieš kelias savaites atostogavo Lietuvoje. 10 tūkstančių kilometrų atstumas moters neatbaidė nuo noro grįžti pavasaroti gimtinėje, o jos antrajai pusei tai buvo puiki proga susipažinti su žmonos tėvyne. „Kur bebūtum – gimtoji žemė visada traukia sugrįžti. Net tokį žmogų, kaip mane – visišką pasaulio pilietę“, – šypteli Aušra.
Egzotiškoje Šv. Bartolomėjaus saloje su vyru Aime gyvenanti Aušra atostogavo Lietuvoje – čia jos vyras lankėsi antrąkart, tačiau šįkart viešnagė buvo gerokai ilgesnė negu pirmą kartą, todėl pora spėjo aplankyti ne vieną miestą ir miestelį, pasimėgauti įvairiomis pramogomis, pabendrauti su bičiuliais.
„Pirmąkart nelabai turėjome galimybę daug pamatyti, tad šįkart vyrui stengiausi aprodyti kuo daugiau Lietuvos. Nenorėjau jam rodyti tiesiog gerų restoranų, nes tokių pilna visur ir jais nieko nebenustebinsi. Ieškojome autentikos, pavyzdžiui, Kaune lankėmės valgykloje. Man taip gražu, kad joje patiekia tą tikrą juodą duoną, kurią mes valgydavome vaikystėje. Man tai primena laikus, kai parduotuvėse tiek ir tebūdavo – juoda duona arba batonas. Viskas. Apėmė nostalgija. Man atrodo, jog aprodant šalį svarbu parodyti autentikos, o ne tai, kas visoje Europoje panašu“, – sako Žmonės.lt kalbinta A.Delval.
Ji įsitikinusi, kad miestų bei miestelių žavumas slypi autentiškuose dalykuose, o išlikę istoriniai objektai yra tai, ka verta pamatyti norint geriau suprasti šalies kultūrą ir iš tiesų su ja „susipažinti“.
„Autentiškas vietas prarasti labai lengva, o tai iš tiesų yra vertingiausia. Juk lėkdami paskui madas viską labai paprastai vieni nuo kitų nukopijuojame ir štai, modernu, šiuolaikiška, tačiau kiek tame tikrosios vertės? Aš labai skatinčiau miestus stengtis išlaikyti savo autentiškumą, išskirtines vietas, nepulti aklai visko vienodinti vaikantis tuo metu vyraujančių madų. Mados ateina ir praeina, o tikri dalykai – lieka ir žavi toliau“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kvapų terapija ir perlų perlas Lietuvoje
Per kelias savaites Lietuvoje pora aplankė Vilnių, Kauną, Trakus, Merkinę, Palangą, Anykščius, Druskininkus.
„Anykščiais likau labai sužavėta! Lietuva man labiausiai atsiskleidžia kvapais, nes esu gamtos vaikas. Taigi į Anykšius nuvykome kaip tik tada, kai buvo ką tik paliję – atskyriau begalę išryškėjusių kvapų! Dilgėlės, liepos, čiobreliai... Nupjautos žolės kvapas... Buvo statomi nameliai iš medžio, taigi užuodžiau ir medžio kvapą. Gavau tokią gerą nemokamą aromaterapiją, kokios už jokius pingius negautum! Tokie įspūdžiai, kurie ateina per kvapą, – man neužmirštami“, – žavisi Aušra.
Dizainerė gimusi Druskininkų kurorte, tad, be jokios abejonės, aplankė ir šį miestelį. Čia mėgavosi įvairiomis SPA procedūromis, gamta.
„Druskininkai man – perlų perlas! Galvoju, kad man labai pasisekė gimti tokioje gražioje vietoje. Nors gimiau Druskininkuose, šiaip esu didelių miestų žmogus, man patinka didmiesčiai. Vis dėlto likimas mane nubloškė į salą, kurioje dabar ir gyvenu, kuri yra tokio paties dydžio kaip Druskininkai, – juokiasi pašnekovė. – Be proto myliu Vilnių ir daug didesnius miestus už jį, tačiau vis dažniau atrandu ir mažų miestelių žavesį. Tikrai esame turtingi gražiomis vietomis. Man džiugu matyti, kad mažuose miesteliuose sau vietą randa jauni kūrybiški žmonės, prigalvoja įdomių verslų ir veiklų.“
Viena labiausiai Druskininkuose Aušrai patinkančių vietų – Karolio Dineikos sveikatingumo parkas. Čia po atviru dangumi įrengtos kaskados, gausybė sveikam poilsiui pritaikytų vietų.
„Vis daugiau kalbama, kad viena geriausių terapijų – buvimas gryname ore, tarp pušų. Šiame parke tiesiog po atviru dangumi laukia visa puokštė sveikatai naudingų dalykų. Lėkdami su parpirtukais ir nesustodami tiesiog pasivaikščioti, pakvėpuoti švariu oru, taip pralekiame ir per gyvenimą... Tokios vietos yra tikrasis mūsų turtas. Vasarą galima pasisemti tokio gėrio, kurio užteks visiems metams“, – sako ji.
Norisi keturių metų laikų
Prancūzas Aime noriai pažindinosi su Lietuva ir mielai sutiko sveikatintis pagal Aušros rekomendacijas. „Vyrui Lietuva labai patiko. Juokavome su draugais, ar žiemą taip pat patiktų, – juokiasi Aušra. – Deja, kelionė mums išeina labai ilga ir varginanti, tad kiekvienu metų laiku į Lietuvą nepriskraidysime.“
Šv. Bartolomėjaus saloje ištisus metus vyrauja vasariškas oras, siekiantis maždaug 27-30 laipsnių karščio. Aušra pasakoja, kad į Lietuvą grįžti jie pataikė kaip tik per didžiuosius karščius, kas labai nenudžiugino.
„Lietuvoje visai kitoks klimatas, negu saloje – joje visus metus vasara, tačiau tasai karštis yra drėgnas, o čia buvo taip „sausai“ karšta, kas mums nėra įprasta. Lietuva tokiam dideliam karščiui iš tiesų nėra labai pasiruošusi – 30 ir daugiau laipsnių temperatūra čia būdavo retesnis reiškinys, taigi ir gyvenamosios patalpos, ir parduotuvės tam karščiui tarsi nepritaikytos. Lietuvoje vasaros būdavo tokios žalios, gaivios, o šiais metais čia buvo karšta kaip niekada – turbūt klimatas tik šiltės, todėl daug kas turės keistis“, – įsitikinusi ji.
Moteris sako, kad ištisus metus gyventi vasaros režimu jai neatrodo taip romantiška, kaip daugeliui gali pasirodyti.
„Kasdien turėti vieną ir tą patį metų laiką, man asmeniškai, nėra džiuginantis dalykas. Aš pasiilgstu visų keturių metų laikų. Saloje vietiniai nelabai supranta, kas tie keturi metų laikai, nes žmonės to nėra patyrę. Tas pats ir mums, lietuviams, – mūsų klimatas turi keturis metų laikus, todėl visus metus „gyventi vasaroje“ mums nėra visiškai natūrali būsena. Bent jau man – tikrai ne. Aš pasiilgstu ir rudens, ir žiemos. Nuo karščio mes pavargstame ir norint išties komfortiškai gyventi nuolatinėje vasaroje, manau, reikia būti gimusiam tame“, – svarsto pašnekovė.
Toli nuo gimtinės
Vienoje vietoje nenustygstanti Aušra keliauja kai tik gali ir turi galimybes – save vadina pasaulio piliete, tad kur benuvyktų, moka prisitaikyti ir tuo pasimėgauti. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad žmogaus šaknys yra vienos ir visada širdis traukia ten, kur tikrieji namai.
„Neįsivaizduoju savo metų be vasaros Lietuvoje, man tai labai svarbu. Vis dėlto gyvenimas nenuspėjamas, negali būti tikras, kas ištiks – tą pamatėme atėjus koronaviruso pandemijai. Strigti 10 tūkstančių kilometrų nuo savo gimtosios šalies – yra nerimą keliantis dalykas, kuris mane ir ištiko per pirmąjį karantiną. Man tai buvo turbūt viena baisiausių gyvenimo patirčių. Suvokti, kad esi situacijoje, kai nėra net menkiausios galimybės grįžti namo – yra baisu. Taigi pirmasis karantinas manyje paliko labai daug įžvalgų, kurių tikrai nepamiršau jam praėjus“, – atvirauja ji.
Moteris prisipažįsta išmokusi visko nebeplanuoti į priekį, neįsprausti savęs į rėmus, neprisikurti lūkesčių ilgam laikui į priekį, nes tokios situacijos, kaip koronaviruso pandemija, dar ir dar kartą įrodė, kaip viskas akimirksniu gali kardinaliai pasikeisti.
Vis dėlto, tikisi Aušra, niekada nebeteks patirti suvokimo, kad į gimtinę grįžti negali, nes čia – ir jos namai, ir mylimas tėtis, kuriam ji jaučiasi reikalinga, o ir pati itin brangina akimirkas, kurias jiedu dar gali praleisti drauge.
„Vienoje vietoje sunkiai nusėdžiu, bet visąlaik norisi grįžti ten, kur viskas yra sava. Aš dar turiu tėtį, kuris man yra be galo svarbus. Džiaugiuosi, kad jį tebeturiu, kad mes dar galime toliau kalbėtis, diskutuoti, kad galiu jį pradžiuginti. Tavo šaknys, artimi žmonės – dalykai, kurie nesikeičia, kai keičiasi visa kita“, – šypteli A.Delval.
Aušros atostogų Lietuvoje akimirkos:
