Šv. Kotrynos bažnyčioje – išskirtinis renginys melomanams

Susijungę projektui „Netikėtos meilės istorijos“, jie klausytojus pakvies į išskirtinį dainų ir melodijų vakarą. Artėjant koncertui, atlikėjai papasakojo, kokius iššūkius tenka įveikti repeticijų metu.

Vaida, esate dainininkė ir televizijos laidų vedėja. Tačiau jau esate žengusi į sceną su Zbignevu Levickiu projekte „Auksinės klasikos ir miuziklų dainos“. Kas paskatino ryžtis naujam eksperimentui?

V. Genytė: Iš tiesų, pati idėja yra auksinė. Ir aš labai dėkinga likimui, kad toks didis ir gerbiamas muzikantas, kaip smuikininkas Zbignevas Levickis, pasikvietė mane į bendrą projektą. Džiaugiuosi, kad jis pasitikėjo manimi, patikėjo mano galimybėmis. Žinoma, man tai labai didelis iššūkis, nes toks projektas man bus pirmas gyvenime. Džiaugiuosi, kad tam ryžausi.

Intriguojanti „Netikėtų meilės istorijų“ programa, nuostabūs, žinomi kūriniai pateikiami naujai. Išdainuotus išgirsime klasikos kūrinius, kuriuos esame įpratę girdėti atliekamus tik instrumentiškai. Kodėl pasirinkote būtent tokią koncepciją?

Z. Levickis: Manau, taip atsitiko pirmiausia todėl, kad daug metų man dirbant orkestre, mano rankoms yra tekę atlikti labai daug įvairių kūrinių. Turbūt yra labai mažai pasaulyje klasikos kūrinių, kurių nežinočiau. Bet prieš tai buvę projektai buvo tik instrumentiniai, o mes visi žinome, ir pasaulyje yra pripažinta, kad vokalas labai pagyvina koncertą. Tuo pačiu visą vakarą klausantis vien vokalo, gali atsirasti ir instrumentinės muzikos stygius. Tad tikime, jog smuiko ir vokalo idėja projekte atskleis tiek balso grožį ir gebėjimus, tiek naują smuiko veidą. Labai džiaugiuosi, kad prisijungė puikus gitaristas Alex Ten, Vilniaus senamiesčio kvartetas ir perkusininkas Viktoras Krasauskas. Galima sakyti, jog prisiminsime laikus, kai balsas buvo ne dominuojantis, o kaip fonas ar spalva. Mūsų pasirodymuose balsas bus labai įvairus: deklamuos, melodizuos, improvizuos. Taip siekiame atskleisti balso galimybes ir turtingumą. Svarbiausia jį išlaisvinti iš bet kokių rėmų ir nusiimti kaukę, kad neva atlikėjas turi tik vieną balsą.

V. Genytė: Taip, projektas žavi tuo, kad būtent instrumentinės kompozicijos bus supintos su variacijomis, su balsu, su smuiko, balso, gitaros improvizacijomis. Visa tai yra labai žavu ir drąsu. Klasiką aš labai myliu ir nepaprastai ją gerbiu. Dažnai mes esame įpratę manyti, kad klasika yra šventas reikalas. O metamorfozės yra labai drąsu. Zbignevas tai puikiai įvaldęs, tad dirbant kartu, aš juo labai pasitikiu, klausau jo idėjų ir minčių, stengiuosi viską padaryti teisingai. Žinote, neslėpsiu, jog išgirdusi Zbignevo idėjas, ne kartą kaip reikiant nustebau. Kai išgirdau, jog atliksime Bolero, aš iš karto paklausiau, ką aš ten dainuosiu. O Zbignevas ramiai atsakė, kad ten yra melodija. Ir tokių staigmenų buvo labai daug. Tačiau prieš pasirodymus jau ramiau, viskas man labai įdomu. Aš labai dažnai girdžiu, jog dainuoju tai, kas man patogu ir taip beveik niekuomet neišeinu iš savo komforto zonos. Iš pradžių maniau, kad šis projektas bus mano didžiausias išėjimas iš komforto zonos, o jau įpusėjus repeticijoms pajutau, kaip man tai artima. Palaipsniui tai, kas atrodė neįmanoma, man tapo komforto zona.

Ko reikėtų tikėtis klausytojams?

V.Genytė: Visų pirma, tai gražios, kokybiškos, įdomios muzikos, malonaus ir jaukaus vakaro, kuriame nuskambės išskirtiniai sprendimai, kurių klausytojai bus dar niekuomet negirdėję.