Atlikėjas Gytis Paškevičius dainuoja taip seniai, kad kai kurie jo kūriniai kone tapo liaudies dainomis. Kažkada jis pirmas iš lietuvių išdrįso rengti solinius koncertus su sėdimosiomis vietomis didžiausiose arenose – ir jos buvo pilnos! Bet Gytis nemiega ant laurų – užsidarė studijoje, įrašinėja albumą ir ruošia naują programą.
Kaip čia atsitiko, kad esate populiarus tarp visų kartų atstovų: draugaujate su Ingrida ir Arvydu Saboniais, bet neseniai grojote jų sūnaus Tautvydo vestuvėse?
Dalyvavau jose kaip svečias, bet skyriau jauniesiems Joe Cockerio „Unchain My Heart“. Juk kai draugauji su šeima, matai, kaip užauga tie vaikai, kurie dabar tuokiasi. Dar po vieną dainą tose vestuvėse atlikau draugams ir jaunųjų tėvams. Jiems – Aleksandro Rozenbaumo „Ančių medžioklė“, nes Arvydas medžiotojas. Bet dainos tekstas – ir apie vaikų bei tėvų santykius. Aišku, pusė svečių, ypač ispanai, nesuprato, bet jiems greitai išvertė.
Man regis, atitinka ir jūsų filosofiją: linksmintis – tai linksmintis, skraidyti – tai skraidyti?
Nekenčiu vidutinybių, kurios pačios viską atlieka atmestinai, bet iš kitų reikalauja aukščiausio lygio.
Jeigu ką nors daryti – tai lyg paskutinį kartą. Labai nekenčiu vidutinybių, kurios pačios viską atlieka atmestinai, bet iš kitų reikalauja aukščiausio lygio. Autoservise prašo paties geriausio meistro, dantų techniko – pačios aukščiausios kokybės. Pažiūrėtume, ką sakytų, jeigu jiems iš mersedeso padarytų zaporožietį, o dantis sudėtų gintarinius (juokiasi).
Kadaise esate grojęs vestuvėse. Ar dėl to karūna nenukrito?
Jeigu atlieki profesionaliai ir įdedi visą dūšią, kodėl gi ne? Būdavo, kad dirbdami naktiniame klube visokių užsakymų gaudavome. Dainuodavome ir koverius, ir „Murką“ (populiari kalinių daina, aut. past.) – nieko nepadarysi. Turėjome tokį privalomą repertuarą (šypsosi). Aš esu koncertavęs ir penkiolikai žmonių, ir aštuoniems.
Viskas priklauso nuo honoraro dydžio?
Ne, priklauso nuo to, kas tie žmonės. Aišku, honoraras irgi svarbu, bet iš jo gali suprasti, ar tikrai tavęs nori, ar ne. Jeigu gaunu tiek, kiek už normalų koncertą, o jie – tik aštuoniese, vadinasi, jiems kito atlikėjo nereikia. O jei prasideda derybos ir klausiama: „Ar nuolaidėlę padarysit?“, kitaip kalbamės.
Rudeninis jūsų koncertų turas pavadintas „Akimirka. Gyvenimas. Istorija“ – žodžiais, vienaip ar kitaip iliustruojančiais laiką. Kodėl pasirinkote tokią temą?
Laikas žiauriai ir nenumaldomai tirpsta, mano muzikinis etapas tęsiasi jau daugiau nei 35 metus, jeigu skaičiuotume nuo dainavimo naktiniuose baruose pradžios. Ryškiausios muzikinio gyvenimo akimirkos – tai pirmieji koncertai, darbas naktiniame klube grįžus po armijos, kvietimas į „Oktavos“ ansamblį ir profesionaliąją sceną pas Mindaugą Tamošiūną, metai darbo su garsiausia latvių dainininke Laima Vaikule.
Buvote jos programoje pritariamasis atlikėjas?
Ne tik. Turėjau ir 5–6 solinius pasirodymus, kol Vaikulei leisdavo per koncertus šiek tiek atsipūsti.
Jei būtumėte ten likęs, gal šiandien būtumėte buvęs dar garsesnis ir dar turtingesnis...
Ačiū, tikrai esu turtingas, bet ne pinigų atžvilgiu. O dirbti su žvaigžde – vadinasi, jokio asmeninio judėjimo į priekį. Visą laiką esi jos šešėlyje, negali įgyvendinti savo idėjų. Visas kolektyvas dirba tik jai, o tu su visais asmeniniais užmojais lieki šone.
Metai šalia tokios gražios moters! Nemėginote parodyti jai daugiau dėmesio?
Tai kad buvau dar gana jaunas, kokių 28-erių, ji vyresnė, tada turėjo fainą draugą. Taip, graži, bet apie tai net minčių nekildavo, galvoje sukosi visai kiti dalykai. Tie metai man davė labai daug patirties, nes ledo arenos, kuriose tuomet vykdavo Laimos Vaikulės koncertai, sutraukdavo virš 10 tūkstančių žiūrovų.
Štai iš kur atsirado patirtis, kaip paimti areną! Lietuvoje kažkada visus nustebinote, kai sėkmingai surengėte anšlaginių koncertų po didžiausias sales turą.
Prieš mane jau Selas važinėjo po tas pačias arenas, tik jo koncertuose vietos stovimos – mano pasirodymų publika klausosi sėdėdama. Kaip tokio žanro atlikėjas, buvau pirmas, surinkęs pilnas arenas.
Populiariausia pirmojo jūsų solinio albumo daina, visų mėgstama iki šiol, – „Šiam pasauly visko būna“ pagal Dalios Saukaitytės eilėraštį. Ne jums vienam patiko šios poetės eilės.
Kaip ir daug kas, kažkada atradau jos pirmąją knygelę „Rugpjūčio žemuogės“. Su amžinatilsį Vytautu Kernagiu, kuris irgi daug dainų parašęs pagal jos žodžius, esame Palangos „Anapilio“ klube net surengę tokį koncertą, kai dviese sėdėjome ant scenos ir kiekvienas grojome savas dainų versijas pagal Saukaitytės eilėraščius. Vytautas irgi turėjo sukūręs dainą „Šiam pasauly“, bet daugiau niekur nėra jos atlikęs. Labai faina ir jo, ir mano versijos buvo pagal eilėraštį „Pupos“.
Jaučiate senų laikų nostalgiją?
Tada viskas atrodė atvira, mes netaupėme laiko, niekur neskubėjome, nes juk visur suspėsime!
Aišku. Esu kažkada šito klausęs Virgilijaus Noreikos. Kai jis irgi tą patį atsakė, dar pasitikslinau, iš kur toji nostalgija? Iš jaunystės! Galiu jam tik pritarti. Tada viskas atrodė atvira, mes netaupėme laiko, niekur neskubėjome, nes juk visur suspėsime! Dabar irgi gerai jaučiuosi, tik jau norisi daugiau laiko skirti šeimai. Bet ir dabar niekur neskubu, neturiu išsikėlęs tokių tikslų, kuriuos būtinai turėčiau pasiekti.
Neskubėti tapo gana didele prabanga.
Bet aš ją galiu sau leisti. Man visko užtenka, o su metais supranti, kiek nedaug žmogui reikia. Nebadauju, pernelyg neužsikraunu koncertų, galiu ilsėtis mėnesį ar net tris, kai norisi pravėdinti galvą, išvažiuoju su šeima kur nors toliau. Nors man geresnis poilsis sėdėti kaime ant liepto įmerkus į vandenį meškerę, bet tenka atiduoti duoklę ir kitaip pailsėti norinčiai šeimai.
Vis dar esate keturiese, ar jūsų „mažieji“ Urtė ir Dominykas jau išsivaikščiojo kas sau?
Vis dar keturiese. Urtei birželį suėjo 17-a, Dominykui – 24-eri. Sūnus turbūt visas į mane, nes aš pats vedžiau sulaukęs 30-ies. Grįžau po armijos, įkritau į muzikinius reikalus ir ilgai apie šeimą net negalvojau. Man buvo gerai ir vienam. Užtat kai sutikau Rugilę, susituokėme po trijų mėnesių.
Prisimenate, kaip Paulius Širvys rašė? „Tu šypsaisi, padavėja, akys – pragaro šulniai, tavimi susižavėję mes visi, girti velniai.“ Nors kiek panašu į jūsų situaciją?
Rugilė baigusi prekybos mokyklą tuo metu atliko padavėjos praktiką, o aš, grįžęs po muzikinių gastrolių, užsukau į savo seną darbą – naktinį barą „Geluva“ pabendrauti su pažįstamais muzikantais. Taip ir susitikome, pradėjome draugauti.
Įvykiai rutuliojosi gana greitai. Kodėl iki 30 metų neskubėjote, o staiga nusprendėte susituokti po trijų mėnesių pažinties?
Ji pasakė: „Ką čia tempsi...“
Mokėjo paspausti mygtuką?
O taip! Ir iki šiol moka (juokiasi).
Ketvirtį amžiaus trunkanti santuoka. Pagarba!
Niekada neskaičiavome, kiek mes kartu. Tik žiūrėdavome į vaikus ir stebėdavomės, kokie jie jau dideli. Mums padėjo, kad mūsų amžiaus skirtumas – 10 metų, kur jau ten jaunesnės beieškosi! Su „dukrom“ gi nesiženysi, nors dabar madinga. O tais laikais ir 10 metų skirtumas atrodė kažkoks siaubas, ypač jos tėvams.
O jums svarbu, kokio amžiaus antrąją pusę susiras jūsų vaikai?
Nežinau, kaip reaguočiau, jeigu dukra atvestų mano bendraamžį. Bet tai būtų jos pasirinkimas – ne man gi kartu gyventi. Manęs tėvai griežtai nespaudė, aš savo vaikams irgi leidžiu rinktis patiems. Vaikų auklėjimas mūsų šeimoje visada buvo Rugilės prioritetas. Per tą laiką, kiek mes kartu, bendrai sudėjus ji yra dirbusi gal penkerius metus, nes visą laiką buvo su šeima.
Tada koks jūsų vaidmuo? Trečio vaiko?
Na, nebuvau trečias vaikas, nors, kaip sakoma, visi vyrai yra truputį vaikai, tik jų žaislai šiek tiek rimtesni.
Laisvalaikiu turbūt dažnai pasiimate meškeres ir dingstate kelioms dienoms?
Mes kažkaip visada mokėjome susiderinti. Tik dabar diena iš dienos visą laiką būname kartu, anksčiau dažniau išvažiuodavau koncertuoti ar dar kur nors dirbti. Bet kai jau finansiškai atsigavome, daugiau laiko leidžiame drauge.
Kaip geriau: kasdien nuolat būti šalia, pajusti, kas yra trintis ir rutina, ar pasimatyti kartą per savaitę pasiilgus vienam kito?
Kai esame dviese, kartais galiu jos net nematyti, bet ant dūšios ramu: žmona vietoje, viskas gerai.
Viskas priklauso nuo žmonių, man būti kartu namuose visiškai nėra rutina. Kai esame dviese, kartais galiu jos net nematyti, bet ant dūšios ramu: žmona vietoje, viskas gerai. Namuose ji užsiima savo reikalais, aš – savo; kada viskas užknisa, važiuojame į kaimą. Būna, kad vienas išvažiuoju, jei turiu kokių nors kūrybinių darbų. Tada norisi vienam pasėdėti, padirbti. Įsivaizduoju, kaip jai nelengva su menininku gyventi. Užsidarau kambary, niūniuoju kažką, o ji nieko daugiau negirdi – tik visokius „ooo... mm...“ ir pan. Išprotėti galima.
O sodyboje niekam netrukdau. Nes, būna, kartais užplaukia. Man ką nors sako, klausia, ar supratau. Taip, taip! Padarei? Ne. Mintys kažkur visai kitur. Bet turbūt taip ne tik menininkams pasitaiko. Neseniai mačiau filmuką „YouTube“: sėdi jaunųjų pora, nuotaka sako: „Tu esi asilas.“ Jaunasis: „Atsiprašau.“ Ji: „Tu esi asilų asilas! Aš prašiau tavęs tik vieno dalyko – išsiųsti kvietimus svečiams.“ Ir parodoma tuščia salė. Tai, spėju, vyras – menininkas.
Kai ką primena?
Taip. Moteris gali daryti dešimt darbų iš karto, vyras – vieną, bet jeigu ir tą praklausė, tada viskas.
Kaip suprantu, esate išvis atleistas nuo buities darbų?
Rugilė tvarko namų reikalus, aš rūpinuosi koncertais. Taigi pareigų namuose neturiu jokių (juokiasi). Jeigu kas nors sugenda, ji iškviečia meistrus. Kai kas nors sugenda kaime, kai ten būnu, tada aš kviečiuosi.
Žmonai už kantrybę gal esate bent dainą parašęs?
Ne. Šiaip žiūriu labai skeptiškai, kai vyrai rašo žmonoms dainas, jas atlieka, o paskui ima ir išsiskiria. Tai kur tą dainą dėti? Kitai žmonai perduoti estafetę? Užtat ir nerašau.
O kokių nors romantiškų proveržių jūsų šeimoje apskritai pasitaiko?
Rugilė man daugiau siurprizų padaro nei aš jai. O jeigu vaikai ką nors sugalvoja ir prašo manęs neišduoti, turiu labai pasistengti, kad jai nepasakyčiau. Man labai sunku nešiotis tokias paslaptis. Aš pats siurprizų labai nemėgstu, nes kartais jie gali ir sveikatą kainuoti. Atsimenu, per savo 40-metį turėjau koncertuoti Palangos „Vandenio“ klube; Rugilė slapta surinko visus mūsų draugus, gal apie 30. Per pertrauką kviečia mane į lauką pasikalbėti, išeinu – visi stovi ir sveikina su gimtadieniu. Man tik viena mintis: „Kur aš juos visus pasodinsiu?“ Aišku, jie vietas jau turėjo, bet man geriau, kai viskas vyksta sklandžiai ir suplanuotai. Aš ir gimtadienių nemėgstu švęsti. Net praeitą rudenį išsisukau, nes tuo metu nusprendėme paminėti sidabrines vestuves. Susiskambinau su muzikantais, užsakiau vietą, viską sudėliojau ir pasakiau Rugilei: „Mano gimtadienis – ne prie ko, tai mūsų 25 metų šventė.“ Ėjome į bažnyčią, atnaujinome įžadus. Sutikau pažįstamą kunigą, kuris iš pradžių išgirdęs, kad užsukau tartis dėl vestuvių, atsargiai pasiteiravo, ar čia nauja santuoka... 25 metai ir jam padarė įspūdį. Bet mes jau tokie – senų pažiūrų dinozaurai.
Jei santuokos įžadus atnaujinote bažnyčioje, turbūt esate tikintys žmonės?
Giliai viduje tikintys, katalikai, bet nepraktikuojantys. Nevaikštome sekmadieniais į mišias ir neiname kas savaitę išpažinties. Kai tiki, su Dievu pats pasikalbi.
Labai nustebau išgirdusi, kad jums prieš lipant į sceną vis dar linksta keliai iš jaudulio.
Daugiau dėmesio visada skiriu darbui studijoje, repeticijoms, o kada reikia išeiti prieš publiką... Nors visiems atrodo, kad tai labai smagu: padainuoji, tavęs klausosi, ploja. Man didžiausias malonumas – kai koncertas sklandžiai praeina, pasibaigia ir tu jauti, kad viskas buvo gerai. Lygiai taip pat kaip sportininkui žaisti visą čempionatą ir galiausiai laimėti – kaifas! Koncertai daug nervų kainuoja, nes vis tiek eini į sceną ketindamas šį tą pasakyti savo dainomis, atverti savo vidų, perteikti mintis, jausmus. Kitaip net neverta ten ir lipti.