Svajonių gyvenimą susikūręs buvęs narkomanas atskleis, kodėl vaikai įninka į narkotikus
Kęstutis Kaupas šiandien gyvena svajonių gyvenimą. Jis turi laiko, pinigų ir savo mylimą veiklą. Pagaliau jis atrado ramybę, kurios taip ilgai ieškojo. Tačiau turėjo praeiti tikrą pragarą, kad šiandien galėtų pasakyti: esu be galo laimingas.
Prieš daug metų jis save vadino narkomanu ir gyveno nuo dozės iki dozės. Ir viskas nutiko dėl šeimoje patirtų skaudžių išgyvenimų. Todėl šį šeštadienį LNK laidoje „Bus visko“ vyras prabils apie savo sunkias patirtis ir kreiptis į visus tėvus, norinčius apsaugoti savo vaikus nuo narkotikų pinklių. Mat jų sprendimas svaigintis yra tiesiogiai susijęs su tuo, kaip vaikas augo namuose ir kaip su juo elgėsi šeimos nariai. Vyras sako: pirmiausia skirkite savo vaikui dėmesio, gerbkite jo norus ir nenuvertinkite. Nes tokia frazė , kurią girdėdavo Kęstutis, taip pat yra girdėjęs arba ištaręs ne vienas laidos žiūrovas: „Kai tave priremia prie sienos ir tau sako: tu esi niekas. Tuščia vieta. Tu esi tik vaikas”.
Kiekvienas psichologas šiandien pasakys tą patį: vaiko negalima žeminti. Su juo turite elgtis taip kaip su suaugusiu, ir, be abejo, turite leisti skleistis vaiko asmenybei. O kiekviena aštri ir per savivertę mušanti frazė jam gali įstrigti visam gyvenimui ir padaryti milžinišką žalą. Kęstučio kelionė į narkotikų pasaulį prasidėjo vaikystėje, kai jo namuose vaiko norų niekas nepaisė. Pasirodo, nuo alkoholio mirus tėvui, mama liko viena ir į namus parsivedė naują tėtį. Vyrą, turintį didelį ūkį, o kartu ir nesibaigiančių darbų virtinę, kurią jis negailestingai paskirstė visai savo naujai šeimai.
„Susidomėjau kinu ir pradėjau lankyti kino būrelį, tačiau, grįžęs namo sužinojau, kad jo lankyti nebegaliu, nes laiką leidžiu savo malonumui, o sesuo su broliu tuo tarpu dirba. Net knygų skaitymas kartais būdavo uždraustas“.
Vaikas suprato namuose prarandantis save, o bandydamas pasipriešinti, kaip pats sako, gaudavo į kaulus. Bandydamas guostis mamai iš patėvio išgirdo frazę: jei dar kišies tarp manęs ir mano žmonos, už savo veiksmus neatsakau. Vienu metu vaikas net buvo sugalvojęs nužudyti patėvį. Tačiau atkalbėtas draugo pasirinko kitą kelią - pabėgo iš namų ir atsidūrė gatvėje. Pasijutęs be galo vienišas ėmė vartoti narkotikus.
„Būdavo rytų, kai atsikeli ir galvoji, och, ir vėl reikės būti gyvu, ir vėl reikės šnekėti. Ir kai tokiu momentu atsiranda heroinas, pajunti tą ramybę. Pamatai, kad gėlės žydi, kad mėlynas dangus, aplink žali medžių lapai, skausmo nebėra. Nori vis grįžti ir grįžti į tą pačią būseną”
Nuolatos gyvendamas nuo dozės iki dozės vieną dieną vyras suprato, kad reikia kažką keisti, nes gyvenimas netrukus baigsis tragedija. Norėdamas to išvengti jis susikrovė daiktus ir pabėgo į Norvegiją bei be jokių medikamentų, tik stebėdamas fiordus ir didingus kalnus, atvertė naują gyvenimo etapą. Šiandien vyro tikslas - motyvuoti ir padėti kitiems. Kaip sako vyras, kas geriau gali suprasti narkomaną nei tas, kuris pats praėjo tokį kelią.