Svečiuose: meniški teatralų namai Kauno Žaliakalnyje

Remigijus

Pirmąsyk šiuose namuose, kuriems šįmet jau 90 metų, jis apsilankė gerokai anksčiau, nei pradėjo draugauti su Kotryna – tada, kai vienam Kauno dramos teatro spektakliui gamino scenografijos objektus ir iš Kotrynos namų į Vilnių reikėjo pervežti baldą. Tuomet dar gyvai jos močiutei pažadėjo išgenėti sodą... Daugiau šios legendinės Kauno menininkės jam sutikti jau nebuvo lemta...

Teatro rekvizito ir butaforijų meistras ir pats yra augęs panašioje meniškoje aplinkoje, panašiame mediniame name Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, netoli paminklo rašytojui Petrui Cvirkai, tačiau Kotrynos senelės namuose jis ryškiau pajuto, ką reiškia šeimos relikvijos ir paveldas; taip pat – ką reiškia nuo tarpukario laikų išsaugoti namų dvasią laikinojoje sostinėje.

„Nuo pirmų dienų čia jaučiausi labai savas, niekada neatrodė, kad būčiau kažkoks svečias, kuriam nederėtų plauti indų, pjauti vejos, grėbti nukritusių sodo lapų ar ką nors meistrauti. Niekada nepastebėjau ryškios takoskyros tarp svečio ir šeimininko teisių bei pareigų (šypsosi). Turbūt aš jau taip išauklėtas: jei matau, kad reikia ką nors sutvarkyti, stengiuosi tai ir padaryti. Iki mums susipažįstant, Kotrynos mamą esu matęs kaip aktorę, talentingai vaidinančią emocingas, temperamentingas personažes, tačiau tai nepiršo minties, kad namie ji bus tokia pat kaip scenoje. Taip pat manęs neveikė prietaringi pasakymai, neva „pasižiūrėk, kokia mama, tokia bus ir dukra“.

Kad daiktas prigytų, jį turi patikrinti laikas. Šiuose namuose man svarbus net laikrodžio tiksėjimas ir taip mėgstamas rožinių pelargonijų žiedų kvapas.

Viešėdamas gimtuose Kotrynos namuose nuolat jaučiu, koks čia didelis dėmesys nuo seno teikiamas maisto kultūrai, interjero detalėms, jų tarpusavio dermei; čia nėra atsitiktinai pakabintų ar pastatytų daiktų, nėra atsitiktine spalva dažytų sienų.

Kad daiktas prigytų, jį turi patikrinti laikas. Šiuose namuose man svarbus net laikrodžio tiksėjimas ir taip mėgstamas rožinių pelargonijų žiedų kvapas. Tai daro didelį įspūdį.

Dažnai lankydamasis Obuolių gatvėje, išsiugdžiau tradiciją su Kotryna ir jos mama sekmadieniais eiti į mišias – iki tol, gyvendamas su ankstesne šeima, to nepraktikuodavau, o dabar šį savaitgalio ritualą priimu kaip vidinį poreikį ir būtinybę. O dvi damos su šuniukais man visada atrodė žaviai. Ir ne tik nuotraukose ar tapybos darbuose. Pagaliau juk ir pats gyvenau gyvūnų apsuptyje: vienu metu – su škotų aviganiu, vėliau – su škotų terjere. Be to, visos mano vaikystės vasaros prabėgo pas senelę kaime, už Vievio, todėl gamtos ir žmogaus pasaulis, įskaitant ir gyvulių skerdimą, akimirką, kai karvė atsiveda veršiuką, yra labai gerai pažįstamas. Tačiau susipažinęs su Kotryna ir pamatęs, kad ilgaplaukiai taksų veislės šuniukai įpratinti miegoti lovoje, pasijutau keistai. Kurį laiką mėginau prieštarauti, keisti tvarką, bet galiausiai nusileidau: jeigu įsimylėjai merginą, kaip gali atstumti jos šuniukus? Dėl jų daugybę metų Kotrynos mama negalėjo niekur toli išvažiuoti, pakeliauti. Kai šioje šeimoje atsiradau aš, išleidau abi į Portugaliją – štai kuo dar galiu būti naudingas (juokiasi).“

Inesa

Kaip teatro žmonės, kaip kolegos, Kotryna su Remigijumi pažįstami jau kone dešimtmetį, tačiau draugystė užsimezgė ir jausmai užgimė gerokai vėliau, kai Remigijus jau buvo išsituokęs vienišas vyras. Inesa sako net įtarti negalėjusi, kad „šitas berniukas taps dukros sutuoktiniu“. Praėjo jau daug metų, kai po aktorės skyrybų su Kotrynos tėčiu šiuose namuose negyveno jokia vyriška būtybė, išskyrus du ilgaplaukius taksų veislės šuniukus – Tirlį ir Barnį, kurie, mirus močiutei, vienas paskui kitą taip pat iškeliavo į kitą pasaulį...

„Esu iš tų žmonių, kurie labai sunkiai į savo aplinką įsileidžia kitus. Mano mama buvo visiška priešingybė: dėl draugų ir pažįstamų, dėl jos ateinančių šokėjų, nesvarbu, kokio amžiaus ir kokių kartų, gausos namų durys, galima sakyti, niekada neužsiverdavo, o man reikia laiko, kad žmogų prisijaukinčiau, esu nepatikli, ypač bendraudama su vyrais (juokiasi). Ne kartą teko girdėti, kad stipriosios lyties atstovai manęs bijo. Tikiuosi, kad Kotrynos draugas tikrai neišsigando... Iškart man jis pasirodė toks savas ir toks šeimos žmogus. Tai pajutau per užpraeitas Kalėdas, kai jis, dar nebūdamas oficialus mano žentas, kartu su savo seserimi liko mūsų namuose Kūčių vakarienės ir mes drauge važiavome (šios tradicijos mūsų šeimos moterys laikosi jau daugelį metų) į Bernelių mišias Pažaislio vienuolyne.

O kur dar paukščiuko istorija? Kažkurią vasarą pro kaminą į židinį įskrido mažas paukštelis. Atidariau visus langus ir duris. Kiek pasiblaškęs suodžiuose, jis išlėkė į dienos šviesą ir juodai plunksnelėmis nutepliojo lubas ir sienas. Susiėmiau už galvos: kokia buitinė drama! Atvykęs būsimas žentas net neprašomas pasilypėjo kopėčiomis ir viską nuplovė – man tai buvo didelė šventė... Jau apie dvidešimt metų esu išsituokusi, tad namai vyriškas rankas matydavo tik priešokiais: būdavo, užbėga kolega a. a. Robertas Vaidotas ir dar prie durų stovėdamas klausia, kuo galėtų pagelbėti. „Kavamalė sugedo, kilimą iš po pianino reikia ištraukti, durų rankena išklibo...“ – imu kaip žirnius berti reikalingus atlikti darbus. Tiesa, šiais laikais galima buitinių paslaugų nusipirkti ir visokių meistrų prisikviesti, tačiau namų ūkio darbai man pirmiausia yra šeimos bendrystės pasireiškimas, bendras visiems brangių namų puoselėjimas.

Taip, kaip kartu juokiamės, kartu valgome, kartu keliaujame, pagaliau kartu dėl ko nors liūdime, taip kaldami vinį, pjaudami žolę, genėdami senas šakas, rinkdami obuolius įrodome buvimo kartu džiaugsmą ir būtinumą. Galiausiai žentas mane sužavėjo savo besąlygiška meile gyvūnams, nes į jų nemylintį žmogų aš žiūriu labai įtariai. Kai užgeso paskutinio iš taksiukų gyvybė, Remigijus, nieko nesakęs Kotrynai, atlėkė iš Vilniaus į Kauną... Stovim abu sodelyje ir šluostomės ašaras...“

Kotryna

„Kadangi mama savo gyvenime neturėjo sūnaus, pastebiu, kad Remigijų ji kartais „prisimatuoja“ kaip savo vaiką. Teatre ji daug dirba su mažais žmonėmis ir, kaip suprantu, su mergaitėmis jai bendrauti paprasčiau, o su berniukais turinti gerai pagalvoti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje derėtų elgtis, kad šie neprarastų ūpo vaidinti, kad būtų patenkintos jų augančios vyriškos ambicijos.

Bendraudamos su vyriškąja gimine, mudvi su mama visada tikimės švelnumo, malonaus tono, orios, aristokratiškos laikysenos. Būtent toks buvo jos tėtis, mano senelis, kurio, grįžtančio iš Sibiro tremties, močiutė laukė daugiau nei dešimtmetį. Kai esi matęs tokį vyro pavyzdį, kai esi su tuo pavyzdžiu užaugęs ir suaugęs, neįsivaizduoji, kad gali būti kitaip: šiurkščiau, brutaliau, bravūriškiau, be pagarbos kitam, ypač moteriai, be duoto žodžio laikymosi, pagaliau – be meilės.

Kad Remigijus – puikus draugas ir kolega, patikimas bendrų kūrybinių projektų autorius, įsitikinau jau nuo trečio studijų kurso dirbdama mūsų teatruose. Čia tarp rekvizito ir scenografijos kūrėjų labai dažnai gali išgirsti: „Neįmanoma!“ Tada turi prigesinti savo idėjas arba likti nežmoniškai reikli ir užsispyrusi. Iš Remigijaus to „neįmanoma“ neteko girdėti. Ne todėl, kad pataikautų ir siektų patenkinti dar vieną „mergaitės įgeidį ar kaprizą“, o dėl to, kad šis žmogus kiekvieną sumanymą pasitinka kaip iššūkį. Mačiau jį visokį: ir linksmą, ir liūdną, ir piktą, ir pavargusį. Kaip ir jis turbūt mane – visokią. Tačiau net nesusimąstydavau, kad šis, tuomet dar vedęs vyras, kada nors galėtų būti mano sutuoktinis, kad iš broliškos mūsų draugystės galėtų įsižiebti jausmai...

Dar iš močiutės supratau, kad niekas šeimos taip nevienija – ar tai būtų džiugūs gyvenimo momentai, ar liūdnesni – kaip stalas.

Ar gyvenčiau Vilniuje, ar Kaune, man labai svarbu, kad šeima pusryčiautų ir vakarieniautų kartu. Netgi, būdama pelėda, stengiuosi keltis kartu su Remigijumi, kad rytinės kavos netektų gerti atskirai. Dar iš močiutės supratau, kad niekas šeimos taip nevienija – ar tai būtų džiugūs gyvenimo momentai, ar liūdnesni – kaip stalas. O sekmadienis – apskritai namų diena, kai grįžę po mišių pietaujame iki pavakarių.

Pagaliau progų susikuriame pačios: jau tapo tradicija pražydus trešnei sulaukti prie pietų stalo režisieriaus Gyčio Padegimo, vėliau švenčiame, kai kitoje gatvės pusėje pražysta kaimynės persiška alyva. Čia, Obuolių gatvėje, vieni kitus taip gerai pažįstame, kad net žinome, kas įsigijo naują šuniuką, o kas neteko jau pasenusio; net sovietų laikais kaimynas į kaimyną čia kreipdavosi „pone“. Šiandien būtų sunku kategoriškai pasakyti, kur mano tikrieji namai – Vilniuje ar Kaune. Kaip ir negalėčiau įvardyti, kokia šeima mes esame: ar tik mudu su Remigijumi? Greičiausiai ne – vis dėlto esame stiprus keturių narių, įskaitant mamą ir Tibą, kumštis.“