Prancūzas Jeanas Pierre’as Grivory kadaise turėjo du pasirinkimus dirbti: arba tolimųjų reisų krovininių automobilių kompanijoje, arba parfumerijos įmonėje. Pasirinko pastarąją. Po kurio laiko ėmėsi privataus verslo. O pažintis su ispanų dailininku Salvadoru Dali parfumerijos pasaulį priartino prie meno. Susitikimas su genijumi nulėmė verslo sėkmę. Bendradarbiaudamas su parfumeriu Alberto Morillasu, Jeanas Pierre’as išleido penkių nišinių aromatų liniją „Dali Haute Parfumerie Paris“. Ta proga viešėjome pono Grivory namuose Briuselyje.
Su Jeanu Pierre’u Grivory pirmąsyk interviu susitikau beveik prieš dešimt metų. Tada šis žmogus užsidegęs pasakojo, kaip 1981-aisiais viską pradėjo nuo balto popieriaus lapo ir, flakono dizainui panaudojęs ispanų genijaus paveikslo „Knido Afroditės veido šmėkla peizaže“ fragmentą, sukūrė iki šiol vienus populiariausių „Salvador Dali“ kvepalų.
Entuziazmo, energijos šis prancūzas nepraradęs ir dabar. Tai, kad vienas pirmųjų kvepalų industrijoje savo gaminius susiejo ne su garsaus menininko vardu, o su jo menu, Jeanas Pierre’as vadina sėkme ir kartu su žmona Marie, buvusia mados namų „Ted Lapidus“ dizainere, taip pat prisidėjusia prie kai kurių vyro kompanijos flakonų išvaizdos, didžiuojasi naujausiu savo projektu – aukštosios parfumerijos linija „Dali Haute Parfumerie Paris“. Jo gaminiams niekada nereikėjo agresyvios reklamos, garsių aktorių ar modelių veidų – iki šiol veikia du komponentai: Dali vardo magija ir nepriekaištinga kvepalų kokybė.
Kadaise naujų kvepalų pasirodymas rinkoje būdavo įvykis, nūnai – banali kasdienybė. Kad pakiltum virš jos, turi sukurti naują deficitinę nišinę kokybę.
„Kažkada, būdamas jaunas verslininkas, jau išmėginęs jėgas transporto kompanijoje ir odekolono gamybos įmonėje, apkeliavęs Afriką ir įgijęs nemažai patirties, maniau, kad kvepalų pasaulis panašus į dailės sferą: kaip tapytojas maišo ir tepa ant drobės įvairių spalvų bei atspalvių dažus, taip parfumeris, komponuodamas būsimo aromato natas, išmėgina įvairias augalinio aliejaus esencijas. Ir vienas, ir kitas turi būti neginčijami nonkonformistai, kad įgyvendintų savo idėjas ir menines fantazijas. Neįsivaizdavau didesnio nonkonformisto kaip Salvadoras Dali. Kai esi verslininkas ir tau šiek tiek per trisdešimt, atrodai drąsus, smalsus, esi pasiryžęs nustebinti pasaulį. O kada paskui? Pats blogiausias šachmatų partijos ėjimas – ėjimą praleisti. Vėliau supratau, kad parfumerijos pasaulyje kopijuotojų, sekėjų yra daugiau nei novatorių ir pionierių. Jaunystėje kvepalų rinka dar nebuvo taip perpildyta kaip šiandien, idėjos grožio gaminius susieti su menu niekas neeksploatavo. Masinės gamybos ir prabangos produktus skyrė aiški riba. Šiuo metu ta riba jau beveik išsitrynusi. Kadaise naujų kvepalų pasirodymas rinkoje būdavo įvykis, nūnai – banali kasdienybė. Kad pakiltum virš jos, turi sukurti naują deficitinę nišinę kokybę. Mano jaunystėje Alainas Delonas, Catherine Deneuve, Brigitte Bardot buvo superžvaigždės, o dabar publikai nebėra poreikio turėti tokių ikonų, nes feisbuke mes patys sau esame žvaigždės. Viskas pasikeitė...
Knygą apie Salvadorą Dali dovanų gavau, kai man buvo dešimt. Nuo to laiko labiausiai vertinu šio tapytojo derinamas spalvas ir šviesą. Iš kitos pusės, šis ispanas atrodė lyg žmogus orkestras: ne tik reiškėsi kaip tapytojas, grafikas, skulptorius, bet ir garsėjo mados pasaulyje darbais su Coco Chanel, Cristobaliu Balenciaga, Elsa Schiaparelli, kine – su Luisu Bunueliu, Alfredu Hitchcocku, Waltu Disney; negana to, kūrė siurrealistinius baldus, pavyzdžiui, stalą su dviem kojomis, fotelį su trimis kojomis (šią idėją vėliau sėkmingai perėmė dizaino guru Philippe’as Starckas). Esu dėkingas likimui, kad teko būti liudininku to, ką darė ir kokiose orbitose sukosi Dali. Jis pakeitė mano gyvenimą! Šiandien muziejuose saugomos dailininko papuošalų kolekcijos tapo esminėmis inspiracijomis kuriant flakonus penkių aromatų linijai „Dali Haute Parfumerie Paris“.
Didysis įkvėpėjas
Jeanas Pierre’as Grivory legendinį ispanų dailininką apibūdina taip: „Jis buvo ir juodas, ir baltas. Vienu metu. Neįmanoma? Taip, Dali ir buvo tai, kas neįmanoma. Jis kūrė pagal tas pačias taisykles, kurios egzistuoja mados ir grožio pasaulyje: vieni darbai buvo adresuojami masiniam vartotojui, kiti – elitiniam. Tai kažkas panašaus į haute couture ir pret-a-porter. Man susidarė įspūdis, kad šis menininkas turi mažiausiai du šimtus skirtingų savo parašų.
Prisipažinsiu: Salvadoras Dali į mano kvepalų pasaulį atėjo ne iš karto. Iš pradžių buvau susikūręs koncepciją į verslą įtraukti aktorių Alainą Deloną. Perskaičiau visus publikuotus jo interviu ir mėginau įsigilinti, už ką jis toks mylimas moterų. Neįmenama mįslė. Idėja pasitelkti aktoriaus vardą buvo genialiai paprasta – moterų dievaitis ženklina jų kvepalus: neįsivaizdavau aštuntojo–devintojo dešimtmečių moters, nenorinčios kvepėti Alainu Delonu, ir vyro, abejingo Brigitte Bardot (kvatoja). Pasinaudojau savo bičiulio kino režisieriaus Jeano Gabrielio Albicocco protekcija: nuvažiavau pas jį į Braziliją (jis buvo atsakingas už prancūzų kino sklaidą šioje šalyje) ir paprašiau tarpininkauti. Turėjau unikalią progą su Alainu Delonu ir jo draugais pavakarieniauti Rio de Žaneire. Aktorius mano idėjai kurti vardinius kvepalus neprieštaravo, bet pasiūlė susisiekti su jo advokatu Paryžiuje – ant lapelio užrašė kontoros adresą ir telefono numerį. Deja, teisininkas, iš Korsikos kilęs šou verslo ryklys, buvo nepalenkiamas. Labai mandagiai ir nearogantiškai pastatė į savo vietą: „Atleiskite, tokia garsenybė kaip Delonas negali turėti reikalų su niekam nežinoma įmone...“
Kai dėl to paties reikalo susitikau su Salvadoru Dali, šis nė nepasiteiravo, kokia čia ta mano įmonė ir koks jos apyvartinis kapitalas. Vėliau menininko paklausiau, kodėl jis susidėjo su niekam nežinomu žmogumi. Jo demoniškos akys įsiskverbė ir po pauzės išgirdau: „Man neįdomu, kas jau išgarsinta, kas jau žinoma; man įdomu, ką aš galiu išgarsinti. Skirtumas tarp manęs ir kvailio yra tas, kad aš nesu kvailys.“
Praėjus daugeliui metų po genijaus mirties, jo fondo direktorius pašnibždėjo, kad buvo dvi didelės kompanijos, kurios norėjo ant flakonų rašyti Dali vardą, bet mane menininkas pasirinko todėl, kad siūliau naudoti ne tik jo vardą – ir kūrybą. Eidamas į pirmą susitikimą su Dali, apsistojusiu viename Paryžiaus viešbučių, labiausiai bijojau ko nors itin nenuspėjamo. Kai registratūroje pasisakiau, kas esąs, išgirdau, kad dailininkas jau išvykęs. Tačiau iš viešbučio administratoriaus gavau Dali telefono numerį ir jo gyvenamosios vietos adresą Ispanijoje. Šiandien tokia komunikacija, regis, būtų nebeįmanoma.
1981-ųjų liepą parašiau telegramą ir išsiunčiau Salvadorui Dali į namus – į Pubolo pilį Ispanijoje. Praėjus savaitei gavau teigiamą atsakymą, o po pusantrų metų jau pasirašėme kontraktą. Esu turbūt pirmasis, kuris iš jo lūpų išgirdo sentencija tapusią frazę: „Iš penkių pojūčių kvapas bene stipriausiai įkūnija nemirtingumo idėją.“ Nesutikau kito tokio žmogaus, kuris be galo tiksliai žinotų, ko nori. Jis niekada nespekuliavo savo vardu, nereiškė nepagrįstų pretenzijų ir nedemonstravo arogancijos. Prisimenu, kūrėme penkis Afroditės lūpų ir nosies maketus, su šeštuoju pataikėme: menininkas neturėjo nė mažiausio priekaišto. Dailininkas vienu metu būdavo ir labai sociali, ir labai sociofobiška būtybė. Tai žmogus, kuris visą gyvenimą jautėsi esąs keturiasdešimties. Toks jis ir kitiems atrodė – be amžiaus limito, panašiai kaip šiandien Karlas Lagerfeldas. Dali labai išgyveno dėl progresuojančios Parkinsono ligos; ji paūmėdavo rodantis viešumoje, todėl iškilmingame pirmųjų riboto leidimo kvepalų pristatyme Paryžiuje, Jacquemart-Andre muziejuje, kur susirinko per tūkstantį svečių, įskaitant ir Monako princesę Caroline, menininkas nedalyvavo.“
Įkalintas savo noru
Verslininkas, jei tik nebūna išvykęs į tolimą kraštą, jei neatostogauja vienoje iš įsigytų salų Prancūzijos Polinezijoje, netoli Taičio, kas rytą greituoju traukiniu keliauja į darbą Paryžiuje ir tokį savo gyvenimo būdą vadina maloniu kalėjimu, iš kurio nesinori išeiti net tada, kai atrakinamos jo durys. Jeanas Pierre’as Grivory ir po šiai dienai jaučiasi veikiamas Salvadoro Dali ir negali nuo to pabėgti. Taip, kaip nuo Dali meno negali pabėgti dizaineris Philippe’as Starckas, tapytojas ir skulptorius Jeffas Koonsas, dainininkė Lady Gaga ar parfumeris Alberto Morillasas. Žmonos Marie dėka Jeanas Pierre’as visą gyvenimą jautė begalinį šeimos palaikymą. Žinoma, jis norėtų, kad du užauginti vaikai būtų tėvo verslui labiau atsidavę, tačiau...
Mano amžininkams visada buvo svarbu, kad kiekvienas daiktas žadintų namų jausmą, o jaunimas yra labiau paliestas globalizacijos.
„Nebūtinai viskas klostosi taip, kad išsipildytų visi mūsų lūkesčiai. Parfumerijos kūrėjas ir gamintojas dabar turi žemai lenktis jos pardavėjui, o juk kažkada buvo atvirkščiai – lenkdavosi tau, kad suteiktum platintojo teises. Nūdienos fone būtina geležinė kantrybė ir beribė patirtis. Retas jaunas žmogus tuo apdovanotas, kad plėtotų tokį verslą. Netgi dizainerio Tedo Lapiduso sūnus Olivier, taip pat mados kūrėjas, užuot po tėvo mirties perėmęs jo mados namus, nusprendė kurti savo drabužių verslą. Dinastijos klausimas labai delikatus. Nors mano sūnus kuruoja Amerikos rinką, o dukra plėtoja elektroninę prekybą Azijoje, Pietų Amerikoje ir Okeanijoje, vis dėlto pasigendu didesnio vaikų kartos atstovų entuziazmo ir įsijautimo į kuriamą produktą. Bambeklio filosofija? Tegu tai skamba kaip dviejų generacijų sugretinimas: mano amžininkams visada buvo svarbu, kad kiekvienas daiktas žadintų namų jausmą, o jaunimas yra labiau paliestas globalizacijos. Tiesa, būdami namie laikmečio permainų nejaučiame. Tai vieta, į kurią visi, įskaitant ir armėnų kilmės marčią, noriai grįžtame ir tarsi sustabdome tempą.
Esu iš tokių tėvų, kurie vaikams pradėjus savarankiškai gyventi jų kambarių nepertvarkė, – manau, tepasilieka net kvapas, nes sugriaudamas erdvę apgenėji ryšį su išėjusiais vaikais. Kažkas panašaus į išardytą lizdą. Žmogus kiekvieną akimirką turi jaustis saugus ir žinoti: kad ir kas nutiktų, tėvų namuose visada liks vaikystės dvasia. Nėra buvę dienos (nė dienos!), kad keturiasdešimtmetis sūnus iš Paryžiaus nepaskambintų savo mamai. Kai Marie nebedirbo, ji ne vien sukūrė su architektu namų interjerą (jam patikėjo tik techninę inžinerinę reikalų pusę), bet ir atrado save kaip kulinarijos menininkę – šiandien niekas už ją skaniau negamina. Kas gali būti maloniau, kai vasarą virtuvės kvapas pasiekia mūsų didelį sodą ir susilieja su gėlių ir vaismedžių žiedų kvapais? Briuselyje jaučiamės gyvenantys sykiu ir mieste, ir kaime.“