Švedijos atlikėja Silvana Imam (31) negali pakęsti tų pačių nuobodžių klausimų. Kas ji? Lietuvė ar arabė? Skleidžia ji feministines idėjas ar ne? Save ji laiko stipria ar pažeidžiama? „Aš tik žmogus, kaip ir jūs visi“, – atšauna reperė, apie kurią šiais metais sukurta dokumentinė juosta „Silvana“ sėkmingai startavo filmų festivalyje „Kino pavasaris“. Beje, pati Silvana į kovo 15 dieną vykusį savo kino seansą neatvyko, nors buvo pažadėjusi gerbėjams.
Įtakingoji reperė Silvana Imam užaugo arabo ir lietuvės šeimoje. Plungiškė Lilija Bakanauskaitė, Silvanos mama – tvirto charakterio moteris. Kurti geresnę ateitį ji nusprendė Švedijoje, ten iškeliavo su vaikais. Lilija palaikė dukrą Silvaną ir skatino eiti pasirinktu muzikos keliu, kartu su ja kovojo už lyčių lygybę bei laisvą meilę. Ilgainiui Silvana tapo žvaigžde, 2016 metais ji išrinkta geriausia muzikos atlikėja Švedijoje, o 2018-aisiais apie Silvaną, jos gyvenimą, įtaką jaunai švedų visuomenei pristatytas filmas.
Šiandien, po dokumentinės juostos apie Silvaną premjeros, jos mama Lilija neslepia, kad pažįstami lietuviai dažnai daug ką nutyli. Jokių teigiamų, jokių neigiamų atsiliepimų. Baisu kažką sakyti? „Tiems žmonėms aš pranešu: didžiuojuosi savo dukra. Pirmą kartą dokumentinę juostą išvydau drauge su „Kino pavasario“ žiūrovais. Mane užplūdo stiprių emocijų banga. Žmonės, prisiminkite, kad mes visi esame gimę po ta pačia saule. Žiūrėkime į pasaulį su daugiau pozityvo, supraskime ir gerbkime vieni kitus.“
Kaip sako pati Silvana – jau būdama septynerių ji suvokė esanti lesbietė. To meto Švedijoje ir Lietuvoje, kur mergaitė, o vėliau paauglė, leido daugiausiai laiko, kalbėti apie lytinę orientaciją buvo tabu. Dabar savo muzika Silvana stengiasi ne tik pasakyti, kokia ji, bet ir kitus sakyti drąsiai – esu toks, koks esu ir man nusispjauti, ką mano kiti.
Šiais metais apie tave sukurtas dokumentinis filmas „Silvana“. Išduok paslaptį, yra scenų, kurios nors ir nufilmuotos nepasiekė kino ekranų?
Kai pamačiau filmą – likau darbu patenkinta. Apie tai, kas liko už kadro nenorėčiau kalbėti. Dabar tokiame filme, koks jis pristatytas žiūrovui, aš nieko nekeisčiau. Dokumentika yra dokumentika. Nepakęsčiau, jog menininkas kurtų filmą apie tobulą mane. Aš juk netobula. Kam meluoti ir apsimetinėti kažkuo, kas niekada nebuvai, pasakoti nušlifuotą istoriją? Juk dokumentinis filmas turėtų būti tikras.
Tave visur lydi mama, tačiau filme daug kalbi ir apie seserį, palaikiusią sunkiausiais gyvenimo etapais, kur ji šiuo metu?
Švedijoje. Tikriausiai darbe arba su savo dukra. Ji užima vadovės vietą tarptautinėje organizacijoje, kuri atsako už vaikų teises. Esame artimos, bet skirtingos. Aš mėgstu stovėti prieš minią, o ji – minioje. Sesuo daug padėjo vaikystėje. Ji, galima sakyti, buvo mano vienintelė draugė. Vaikai juokėsi, nes turėjau trumpus, berniukiškus plaukus, tyčiodavosi iš manęs, tuo tarpu sesė mane drąsino ir įkvėpė.
Per savo karjerą išgyvenai daug sunkumų. Kartą dėl sveikatos problemų net negalėjai tęsti koncerto, kitus atšaukei. Paskelbei apie muzikinę pertrauką…
Taip. Psichologiškai ir fiziškai išsekau. Per daug dirbau ir nežinojau savo limitų. Dabar juos žinau. Būtent dėl to nepasirodžiau Lietuvos gerbėjams po filmo pristatymo. Galbūt susirinko daug žmonių, troškusių mane pamatyti, bet tą vakarą jaučiausi išsekusi. Reikėjo pailsėti. Būti artistu – nelengvas išbandymas. Tavęs visi nori, tu turi sugebėti viską suspėti. Tačiau dabar, kai jaučiu, kad turiu pailsėti – taip ir padarau. Tą dieną nuo ryto aš turėjau daug interviu, vakare jaučiausi prastai.
Įkvėpi homoseksualus iš viso pasaulio. Skatini juos nebijoti meilės, parodyti ją. Per tavo koncertus jaunos merginos dažnai verkia. Kaip manai kodėl?
Per koncertus mane aplanko žodžiais nenusakomas jausmas. Prisipažinsiu, matydama kažką verkiant – graudinuosi ir pati. Net noriu pasakyti joms – liaukitės, nes man reikia kažkaip susikoncentruoti ir dainuoti, pabaigti savo pasirodymą. Kodėl žmonės verkia? Tikriausiai užplūsta emocijos, gal mano dainų tekstai paveikūs.
Studijavai psichologiją. Kodėl būtent ši specialybė?
Esu labai kūrybinga. Tikriausiai galėčiau mokyti psichologijos kitus, bet dabar – tai ne man. Nenorėčiau sėdėti ofise nuo 9 valandos ryto iki 17 valandos vakaro. Psichologijos studijas rinkausi, nes domiuosi žmonių tarpusavio bendravimu. Noriu suprasti, kaip veikia jų smegenys.
Homofobija – opi problema visame pasaulyje. Dažnai mes bandome teisinga linkme pakreipti jaunąją kartą, o kaip gi vyresni žmonės? Turi ką jiems pasakyti apie vienodų lyčių meilę?
Jie – ne ateitis. Jei būdamas 50-ties per visą savo gyvenimą dar neišsiaiškinai, kas yra meilė... Kad visi mes esame lygus, kad du vyrai gali vienas kitą mylėti, dvi moterys gali jausti meilę viena kitai – man nerūpi. Kartais pagalvoju, jog dėl tam tikrų praeities įvykių tie žmonės neturėjo šanso. Kalbėti apie lytinę orientaciją daugelį metų buvo tabu. Visiems, norintiems suprasti mano poziciją, pažvelgti į meilę mano akimis aš niekuomet neužversiu durų – galime susitikti, pasikalbėti.
Tave erzina tie patys žmonių klausimai, į kuriuos turi atsakinėti. O kaip su dainomis? Neerzina tą pačią, populiarią savo dainą kartoti vėl ir vėl?
Taip, kelios dainos mane išpopuliarino. Pradžioje jaučiausi keistai, kai tekdavo jas kartoti kelis kartus. Bet aš pati kuriu savo muziką, dainas. Myliu tai, ką darau, todėl laikui bėgant pripratau prie koncertinių turų. Scenoje jaučiuosi gerai, nebesvarbu aš kūrinį parašiau prieš 4 metus ar vakar – atlieku jį visa širdimi.
Tavo mergina, populiari Švedijos atlikėja Beatrice Eli, išgyveno dėl savo „netobulos“, į stereotipus „neįsipaišančios“ figūros. Kiek kartų gyvenime su ja kalbėjotės apie grožio sampratą?
Beatrice – protingiausias mano kada nors sutiktas asmuo. Padėjau jai tik drąsindama ir sakydama, kokia ji graži. Pati niekuomet nejaučiau gėdos dėl savo kūno. Manau, tokie dalykai eikvoja laiką. Neturiu jo (laiko) žmonėms tviteryje ar feisbuke. Komentarai manęs neveikia. Lygiai taip pat ir Beatrice. Jei ji ir jautėsi neįprastai – tai tos problemos praeityje. Kiekvienas turi suvokti pozityvumo galią. Aš remiu tave, o tu mane. Apie tai eina kalba. Apie palaikymą.
Kada pirmą kartą suvokei muzikos galią?
Septynerių. Tada suvokiau daug dalykų. Girdėdama man mielas dainas, klausiausi jų žodžių. Mąsčiau, kiek daug galima pasakyti per muziką.
Nepamirškite balsuoti už savo favoritus, „Kino Pavasario“ nuominuotus tapti geriausia metų aktore ir aktoriumi.
Už mylimiausią metų aktorę savo balsą galite atiduoti ČIA.
Už mylimiausią metų aktorių savo balsą galite atiduoti ČIA.