Sveikuolių sąjungos viceprezidentė: „Įtampa ir stresas – prasto regėjimo pasekmė“

Sigita, kaip jūsų gyvenime prasidėjo sveikos gyvensenos pokyčiai?

Pokyčiai nuolat vyksta mūsų gyvenime. Kiekvieną dieną. Kai atsisakai alkoholio, supranti, kad nebenori mėsos. Kai jos nebevalgai, pradedi jausti, kad ir saldumynai blogai. Vėliau į gyvenimą ateina meditacija ir ji tampa esme. Dabar kasdien gvildenu įvairius gyvenimiškus klausimus.

Mėsos nebevartoju aštuoniolika metų, alkoholio – dešimt. Taip pat atsisakiau dirbti sistemai – kasdien noriu daryti tai, kas man yra prasminga, ir turėti tiek laisvo laiko, kiek trokštu. Prieš trejus metus priėmiau sprendimą mažiausio vaiko nevesti į valstybinį darželį, nes manęs netenkina ugdymas pagal tą sistemą, ir Ukmergėje įkūriau savo. 

Dvyliktoje klasėje dukrai leidau mesti gimnaziją, kurioje ji nesijautė gerai, ir paraginau keliauti savo keliu. Vėliau mokyklą ji baigė. Dabar mokosi universitete ir gyvena Monake. Sūnui taip pat suteikiau galimybę nebeiti į gimnazijos vienuoliktą klasę, nes mačiau, kad gulėdamas Ukmergėje ant suolo nebetobulėja, neina į priekį, nes dėl per didelio informacijos kiekio jam niekas nebeįdomu. Sūnus išvyko į Angliją mokytis trijų dalykų, kurie jam patys įdomiausi. Dėl tokių poelgių sulaukiau nemažai neigiamų nuomonių, tačiau jaučiu, kas yra gerai man ir mano vaikams.

O kaip pradėjote vesti regėjimo atkūrimo seminarus?

Tai daryti paskatino sava patirtis. Nuo trylikos ėmė blogėti regėjimas. Tada man išrašė pirmus akinius. Po kelerių metų regėjimas dar labiau pablogėjo – akinių stiprumas buvo pasiekęs –7 dioptrijas. Tai mane gąsdino. Kas toliau? Gydytojai negalėjo paaiškinti, kodėl taip vyksta. Vienintelis atsakymas buvo: „Tai įgimta.“ Nors mano giminėje niekas akinių nenešiojo. Todėl medikų paaiškinimas manęs neįtikino. Būdama aštuoniolikos nusprendžiau, kad nenešiosiu tokių stiprių akinių, pabandysiu grįžti prie silpnesnių. Taip ir padariau. Kaip tik tuo metu knygyne aptikau gydytojo Williamo Bateso knygą apie regėjimo atkūrimą. Sunku buvo ją skaityti, nes nelabai ką supratau, tačiau vieną dalyką įsidėmėjau – norint stiprinti regėjimą, akinių geriau iš viso atsisakyti, tačiau ką dar daryti, nežinojau. Tai buvo prieš dvidešimt dvejus metus.

Ką dar darėte, kad susigrąžintumėte gerą regėjimą?

Prisijungusi prie sveikuolių sąjungos, vienoje stovykloje išgirdau lektoriaus mintį, kad yra pratimai, kuriuos darant galima visiškai atkurti regėjimą. Susiradau rusų mokslininko prof. Vladimiro Ždanovo siūlomą specialią sistemą. Po pusės metų mano akinių stiprumas jau buvo sumažėjęs iki –1 dioptrijos. Jaučiausi labai gerai. Kai V. Ždanovas atvyko į Lietuvą, užsirašiau į jo kursą ir po paskutinės paskaitos lęšius išmečiau. Pas akių gydytojus daugiau nesilankiau, nes jie šioje srityje man nebebuvo autoritetai. Tada ir gimė mintis, kad reikėtų žiniomis dalintis. Nereikia žmonių mokyti gyventi, o tik pasidalinti tuo, kas tau padėjo. Tai veikia geriausiai.

Ar užtenka vien nusiimti akinius ir daryti pratimus, kad pavyktų susigrąžinti gerą regėjimą?

Į regėjimo atkūrimą reikėtų žiūrėti holistiškai. Žmonės atvyksta į stovyklas, atveža vaikus, tikėdamiesi, kad mes su jais padarysime stebuklą, ir iškart visi pradės gerai matyti, bet W. Bateso metodas yra ne apie tai. Jei vaikai prastai mato, mes dirbame ne su jais, o su tėvais. Regėjimas sutrinka dėl įtampos, o kiekvieno žmogaus įtampos šaltiniai labai skirtingi, tad pirmiausia ieškome jų, analizuojame kiekvieną situaciją. Žmogus, atlikdamas atsipalaidavimo praktikas, gali į save pažiūrėti jau kitu kampu. Svarbu peržengti ribas, kurias žmonės sau yra nusibrėžę arba tai padarė visuomenė. Juk dažnai laikomės įsikibę kažkieno nustatytų normų, kaip reikia gyventi, kad būtume sėkmingi.

Po pratybų žmonės dažnai jaučia pykinimą, nes kūne viskas keičiasi. Būna, kad kai kuriems, nusiėmus akinius, prasideda baisi migrena. Bet visa tai praeina ir žmogus pražysta. O akinių uždėjimas reiškia įtampos užfiksavimą. Reikėtų žinoti, kad akys nėra atskiras organas, kad viskas yra susiję. Kartą į stovyklą buvo atvežtas aklas berniukas. Jis visas buvo sukaustytas baisios įtampos. Su akimis nieko neįmanoma padaryti tol, kol nepašalinta kūno įtampa. Geras regėjimas sugrįžta tada, kai žmogus atsipalaiduoja. Jei per penkias minutes jis sugebėtų tai padaryti, iškart pradėtų gerai matyti.

Kurie greičiau geba atsipalaiduoti: vaikai ar suaugusieji?

Vaikai yra lankstesni, o suaugusieji dažnai įsikibę į savo nuostatas, įpročius, nenori jų paleisti ir galvoja, kad gyvena teisingai.

Stovyklos trunka 6–7 dienas ir kartais per jas įvyksta tikri stebuklai. Pavyzdžiui, kartą į mūsų mokymus buvo atvežta mergaitė, kuri vos matė, ir gydytojai prognozavo, kad po mėnesio ji apaks. Po savaitės mergaitės regėjimas akivaizdžiai pagerėjo.

Įtampa taip pat daro įtaką tokioms akių ligoms kaip katarakta ar glaukoma. Tikiu, kad kūnas yra tobulas ir turi savireguliacijos sistemą.

O ką manote apie regos korekcijos operacijas?

Mano mokytojai apie jas sako žiauriai – kad tai yra skerdykla. Kai iš savo akių žmogus pasidaro akinius, vyksta negrįžtami procesai. Niekas prieš operaciją žmonėms nepasako, kad anksčiau ar vėliau akinių jiems vis tiek reikės. Vienam po operacijos akinių prireikia po metų, kitam – po penkiolikos, nes priežastis vis tiek lieka nepašalinta.

Pasaulyje yra tiek daug prastai matančių žmonių ir tik nedaugelis iš jų naudojasi natūralaus regėjimo atkūrimo metodu. Stinga informacijos ar žmonės tiesiog nenori jos priimti?

Geriausiai informacija veikia tam žmogui, kuris pats ieško ir ją susiranda. Žinių nereikia brukti per prievartą. Tiesiog vieni netiki, kad jiems gali padėti natūralus būdas. Kitas dalykas – žmonės nenori praktikoms skirti laiko, paprasčiau yra užsidėti akinius ir toliau gyventi įsisukus į įprastą kasdienybės ratą. Žmonės taip užsiėmę, kad net neturi laiko apie tai pamąstyti.

Tikriausiai nepaneigsite, kad regėjimas prastėja ir nuo besaikio naudojimosi telefonais, ilgo sėdėjimo prie kompiuterio?

Žinoma, tai susiję. Atlikti tyrimai parodė, kad iki dvylikos metų vaikams iš viso nereikėtų duoti telefonų ir kompiuterių. Žalojamos ne tik akys, kenčia ir psichika. Regėjimas labai dažnai sutrinka jautriems vaikams, kurie kasdienybėje patiria stresą. Apskritai iki penkerių metų vaikas turi būti su mama ar tėčiu, kad išsigandęs galėtų atbėgti ir būtų nuramintas. O mes atiduodame juos į darželius, kur vaikai dažniausiai nėra nuraminami ir patiria dar didesnę įtampą. Labai dažnai vaikams sutrinka regėjimas išėjus į darželį ar pradėjus lankyti mokyklą.

Vyresnio amžiaus žmonėms taip pat paprasta atkurti pablogėjusį regėjimą?

Viskas įmanoma, tik didžiausia vyresnio amžiaus žmonių problema yra ta, kad jiems sunku atsikratyti įtampos. O darant pratimus, atsipalaiduojant, ir regėjimas gerėja.

Mes gyvename tokioje aplinkoje, kurioje vyrauja beprotiška, žmones luošinanti įtampa. Nesibaigianti konkurencija, noras užimti tam tikrą padėtį visuomenėje mus veikia be galo destruktyviai. Jei nuvažiuotume į džiungles ar į Antarktidą, vargu ar sutiktume žmonių su sutrikusiu regėjimu. Žinoma, ten egzistuoja kitos problemos.

Gal galite prastą regėjimą turintiems žmonėms duoti keletą patarimų, kuriuos galima būtų atlikti namuose?

Pirmiausia patarčiau akinius nešioti tik esant neišvengiamai būtinybei, pavyzdžiui, vairuojant. Nusiėmus juos nereikėtų stengtis įžiūrėti daiktus, kurių nematote, nes tai kelia įtampą. Dėl to regėjimas gali tik pablogėti. Nusiėmus akinius svarbu atsipalaiduoti ir džiaugtis tuo, kiek matote ir ką matote. Taip pat rekomenduoju daryti specialius palmingo ir poliarizacijos pratimus akims. Juos galima rasti internete.

Jei pasitikrinate regėjimą ir jums pasako, kad reikia akinių, neskubėkite juos įsigyti, nes matymas tik silps. Be to, tikrintis regėjimą reikėtų ne po darbo, kai akys būna pervargusios, bet ryte, kai jos pailsėjusios. O kai vaikus vedate pas gydytoją, reikėtų prisiminti, kad mažieji jaudinasi, patiria įtampą, todėl gali blogiau matyti. Regėjimas kinta kas kelias minutes.

Daug kalbame apie įtampą. Kas dažniausiai ją sukelia?

Tam tikri mūsų įpročiai, pavyzdžiui, daugelis žmonių jaučia poreikį viską kontroliuoti. Taip pat trokštame konkuruoti tarpusavyje. Nuo darželio jau vaikai yra lyginami, kuris geresnis, greičiau skaito, taisyklingiau rašo, gražiau piešia... Dar vienas dalykas, keliantis įtampą, – noras būti geriausiam. Tai yra bendra trumparegių savybė. Jiems reikia šlovės, nes jų savivertė labai menka. Tokiems žmonėms nuolat reikia patvirtinimo iš išorės, kad yra geri, todėl visais įmanomais būdais stengiasi viską padaryti tobulai. Dar vienas įprotis – kartoti, kad esame be galo užimti ir nieko nespėjame. Nuolat dejuojame, kad nėra laiko. Kai taip žmogus galvoja, patariu pažiūrėti į veidrodį, kaip tuo metu jis atrodo. Vaizdas nebus geras. 

O vaikams, kurie mato nuolat skubančius tėvus, įtampa taip pat persiduoda. Nuo kūdikystės vaikui įskiepijama nuostata, kad trūksta laiko, negalima vėluoti, visi labai užsiėmę, nors iš tiesų tai yra proto iliuzija. Viską, ką darai, gali daryti lygiai taip pat greitai, tik be įtampos. Dar vienas dalykas, kuris vienija daugelį šiuolaikinių žmonių, – gyvenimas įsijungus automatinį režimą, kai eini gatve ir nieko nepastebi. Žmonės įpratę daryti daug darbų vienu metu ir, tariamo užimtumo jausmo pagauti, neleidžia sau stebėti pasaulio. Daugelis draudžia sau nieko neveikti. Tai kelia įtampą. Ir, žinoma, vienas ydingiausių įpročių – akinių nešiojimas. Aš tikiu kūno tobulumu ir tuo, kad jis gali pats susitvarkyti su negalavimais. Gerbiu gydytojo profesiją, geri specialistai padeda ir man suvokti, kas vyksta su kūnu, tačiau sprendimus dėl savo sveikatos visada priimu pati.