Tadas save vadina lietuviu, turku ir amerikiečiu – apie lemtingą pokalbį su močiute ir „sudie“ JAV: „Patyriau šoką“

„Ilgą laiką bandžiau suprasti, kas aš esu“, – kalba Tadas, užsiminęs apie savo šaknis.

Pats Tadas užaugo už Atlanto. Jo tėtis – lietuvis, o mama – JAV gimusi ir užaugusi ukrainietė-turkė. Savo lietuviškomis šaknimis vaikinas domėjosi nuo pat vaikystės, nuo mažų dienų laiką dažnai leisdavo Lietuvoje, o po vieno pokalbio su močiute jis suprato, kad norint giliau suprasti šeimos narius, turi išmokti lietuvių kalbą.

Fotogalerija:

„Mano susidomėjimas Lietuva formavosi ilgą laiką. Aš neužaugau kalbėdamas lietuviškai. Tačiau į Lietuvą važiuodavau labai dažnai, ypač vaikystėje. Visa mano tėčio šeima gyvena čia arba kitose Europos šalyse.

Pamenu vieną momentą vidurinėje mokykloje, kai man buvo maždaug 14–15 metų. Kalbėjausi su savo močiute ir staiga supratau, kad iš tikrųjų su ja net nekalbu. Atėjo šokiruojantis suvokimas, kad su ja bendrauju tik per vertėją. Aš mokėjau šiek tiek lietuviškai, ji – šiek tiek angliškai, tačiau mūsų bendravimo iki tol daug nebuvau apsvarstęs.

Nuo tos akimirkos nusprendžiau: vienaip ar kitaip išmoksiu lietuvių kalbą. Norėjau kalbėtis su savo seneliais, ypač su močiute, norėjau turėti tikrą ryšį su ja“, – Žmonės.lt atviravo Tadas.

Prieš 6 metus pradėjęs mokytis lietuvių kalbos, jis susidūrė su taip jo vadinama „klasikine“ problema – prašydamas lietuvių paaiškinti jam gramatikos taisykles, šie nežinojo, kaip tai padaryti. Tuo metu jis taip pat sunkiai rado ir išteklių mokytis kalbai.

„Dabar, laimei, jų yra daugiau, yra puikių mokytojų, tačiau tada man atrodė, kad nerandu beveik nieko. Net nežinojau apie didelę lietuvių diasporą JAV. Maniau, kad viską turiu išsiaiškinti pats: kas yra lietuvių kalba, kokia jos struktūra, kokia kultūra slypi už jos.

Pamažu pradėjau vis daugiau kalbėtis su šeima, ir manau, kad būtent tas priverstinis savarankiškas mokymasis paskatino domėtis ne tik kalba, bet ir visa kultūra. Norėjau suprasti visas smulkmenas, dėl kurių lietuvių kalba tokia įdomi. Be to, mano šeima yra gana patriotiška, jiems svarbios Lietuvos tradicijos ir simbolika. Kuo daugiau sužinodavau apie Lietuvą, tuo daugiau jie norėjo tuo dalintis su manimi, o aš vis daugiau išmokdavau. Taip viskas ir prasidėjo“, – teigė pašnekovas.

Susidūrė su iššūkiais

Išmokti lietuvių kalbą Tadui buvo tikras iššūkis – viską jis darė savarankiškai ir dabar jis neslepia, kad laisvai bendrauti jam daug lengviau anglų kalba.

„Niekada nelankiau jokių oficialių kursų, todėl buvo labai sunku. Net ir dabar man vis dar lengviau kalbėti angliškai. Galiu kalbėti lietuviškai, galiu gyventi Lietuvoje ir kasdienybėje man nereikia naudoti anglų kalbos, tačiau tai vis tiek išlieka iššūkiu.

Didžiausia problema buvo ne tiek sudėtinga gramatika, kiek aplinka. Net ir būnant Lietuvoje nėra tiek daug turinio lietuvių kalba, o JAV jo beveik nėra. Nėra daug serialų, filmų ar kitų dalykų, kuriuos galėčiau nuolat žiūrėti. O kalbos mokymuisi svarbiausia – paversti ją savo gyvenimo dalimi“, – teigia vaikinas.

Tadas taip pat neslepia, kad kalbą geriau įsisavinti padeda lietuviškos muzikos klausymas ar serialų žiūrėjimas. Tiesa, jam tokių galimybių buvo mažoka.

„Lietuviškos muzikos scena yra gera, tačiau ji nėra labai didelė. Nėra tiek daug galimybių nuolat susidurti su kalba. Tai buvo sunkiausia dalis. O gramatika tikrai sudėtinga. Nors lietuvių ir anglų kalbos turi tam tikrų bendrų šaknų, jos yra labai nutolusios viena nuo kitos. Be to, neturėti aiškių gramatikos paaiškinimų buvo dar vienas iššūkis“, – teigė vaikinas.

Tadas gali pasigirti ir tuo, kad jo giminėje susipina net trys kultūros – ukrainiečių, turkų, lietuvių. Tiesa, jį formavo dar ir amerikietiška aplinka. Visgi toks kultūrų „miksas“ jį nuolat vertė susimąstyti apie savo tapatybę bei tikruosius namus.

„Tai klausimas, kurį sau užduodavau labai ilgai. Ką reiškia jaustis namuose, ypač turint tokią kilmę? Visų pirma, gimiau ir užaugau Jungtinėse Valstijose, todėl mano pasaulio suvokimas labai susijęs su amerikietišku auklėjimu ir patirtimis.

Tačiau kultūriškai labiausiai jaučiuosi lietuvis. Dėl to ir nusprendžiau čia persikelti gyventi. Iš visų savo šeimos kalbų dažniausiai kalbu lietuviškai. Būtent su lietuvių kultūra bendrauju daugiausia. Mano vardas lietuviškas. Net iš išvaizdos atrodau kaip lietuvis. Visa tai prisideda prie šio jausmo“, – sako pašnekovas.

Nors jo turkiškos šaknys užėmė mažesnę gyvenimo dalį, šiandien jis nori priartėti ir prie šios šalies kultūros.

„Turkiškoji mano kilmės pusė buvo daug mažesnė mano gyvenimo dalis. Dabar stengiuosi tai pakeisti ir mokausi turkų kalbos, kad būčiau labiau susijęs su tomis šaknimis. Tačiau šiuo metu, jei reikėtų atsakyti trumpai, Vilniuje jaučiuosi labiausiai namuose“, – šypteli jis.

Patyrė ir kultūrinį šoką

Lietuvą su savo miškais ir žmonėmis Tadas vadina savotiška vieta, o namų jausmą labiausiai jam suteikia idėja apie jo tėvynę.

„Būdamas čia jaučiu labai stiprų ryšį. Jaučiuosi susijęs su savo šeima, su savo giminės istorija. Čia yra maistas, kurį mėgstu, kalba, kurią myliu, istorija, kuri mane žavi.

Įdomiausia tai, kad nors gyvenu Vilniuje ir matau, kaip greitai viskas keičiasi, kaip miestas auga tiesiog mėnesiais, užtenka pažvelgti į kairę ar į dešinę ir pamatai savotišką paradoksą – dalis miesto atrodo beveik nepasikeitusi jau šimtą metų. Vienoje vietoje stovi šimtametis medinis namas, o už jo – dangoraižis. Man ši dinamika atrodo labai įdomi.

Vaikščiodamas po miestą, tvarkydamas kasdienius reikalus, nuolat matau šį seno ir naujo susidūrimą. Tai tikriausiai mano mėgstamiausia Lietuvos dalis. Be to, labai mėgstu lankytis kaimuose ir stebėti, kaip Lietuvos istorija, praeitis ir dabartis persipina visur aplinkui. Man atrodo neįtikėtina, kad vienoje vietoje gali matyti Gedimino bokštą, kitoje – Šnipiškes, ir visa tai pasakoja apie skirtingus Lietuvos istorijos etapus“, – apie istorinę sandūrą užsimena pašnekovas.

Tarp gyvenimo Majamyje ir Vilniuje – daugybė skirtumų. Tai ne tik žmonės, bet ir kitokia miesto atmosfera, tempas bei dar daugelis dalykų. Tadas neslepia, kad persikraustęs į Vilnių ir jis jautė šiokį tokį sukrėtimą.

„Neslėpsiu – tikrai buvo šokas. Žinojau, kad taip bus, kai persikelsiu, tačiau viena yra žinoti, o kita – patirti. Jei būčiau buvęs tokio amžiaus kaip dabar ir Vilnius būtų buvęs toks, koks buvo prieš penkiolika metų, tikriausiai būčiau pasakęs, kad čia neištverčiau, nes miestas atrodytų labai mažas.

Tačiau dabar Vilnius yra sostinė, kurioje vyksta daugybė dalykų. Gastronomija ir apskritai visas miesto gyvenimas auga labai sparčiai. Man netgi teikia pasididžiavimo matyti šį augimą, ir tai atsveria faktą, kad miestas nėra didelis.

Ar norėčiau, kad Vilnius būtų didesnis? Galbūt taip. Bet tada jis nebebūtų Vilnius. Nebeliktų tos atmosferos, kurią jis turi dabar. Taigi man tai patinka. Žinoma, kartais pasigendu neribotų pasirinkimų, prie kurių buvau pripratęs, bet tam tikra prasme man patinka ir šis paprastumas“, – šypteli pašnekovas.

Persikėlimas į Lietuvą Tadui nebuvo itin painus ir sunkus procesas. Jis tai sieja su pažintimis ir šalyje gyvenančiais šeimos nariais. Šiandien jis „Instagram“ dalijasi lietuviškais atradimais – jo paskyrą jau seka 40 tūkst. žmonių.

„Esu privilegijuotoje situacijoje, nes čia jau turėjau šeimą ir pažinčių. Persikėlimas neatrodė visiškai svetimas. Vilniuje buvau lankęsis daug kartų, todėl jei ko nors nesuprasdavau, visada galėdavau kreiptis į žmogų, kuris padėtų. Tai labai palengvino visą procesą, – sako Tadas. – Tačiau galiu įsivaizduoti, kad žmogui, kuris neturi tokių ryšių, persikėlimas į Lietuvą galėtų būti gerokai sudėtingesnis ir net šokiruojantis.“

Į savo tapatybės paieškas giliau nerti Tadas pradėjo jau užaugęs ir pamatęs imigrantus, kurie didžiuojasi savo šaknimis.

„Kai buvau vaikas, man buvo sunku suvokti, ką reiškia turėti tokią mišrią kilmę. Didžiąją gyvenimo dalį tiesiog jaučiausi amerikietis.

Lankydavausi šalyse, iš kurių buvo kilusi mano šeima, ir jos atrodydavo kiek kitokios, tačiau neturėjau labai aiškios tapatybės.

Kai pradėjau rimčiau domėtis savo šaknimis ir tapatybe, mane supo žmonės, kurie išgyveno panašų procesą. Jie galėjo būti puertorikiečiai, brazilai ar italai, tačiau ir jie stengėsi iš naujo atrasti savo kilmę. Todėl jaučiausi suprastas.“

Tadas neslepia svajojantis savo gyvenimą toliau kurti Lietuvoje ir stiprinti savo tautinę tapatybę.

„Šiuo gyvenimo etapu sunkiai įsivaizduoju ateitį, kuri nebūtų susijusi su Lietuva. Vien todėl, kad čia gyvena mano šeima. Jei vieną dieną turėsiu vaikų, norėčiau, kad jie augtų Lietuvoje. Norėčiau, kad jiems netektų išgyventi tokios tapatybės krizės, kokią išgyvenau aš. Norėčiau, kad jie tiesiog jaustųsi lietuviais ir augtų čia.

Artimiausioje ateityje save matau kaip žmogų, kuris prisideda prie Lietuvos augimo, sėkmės ir žinomumo pasaulyje.

Manau, mama visada nujautė, kad vieną dieną norėsiu persikelti į Lietuvą. Kai papasakojau apie savo sprendimą, ji pasakė, kad tai jos nė kiek nenustebino. Jai buvo sunku, tačiau ji džiaugiasi dėl manęs ir skatina mane čia pasilikti“, – šypteli jis.