Nuo rekordinio „Foje“ atsisveikinimo koncerto Vingio parke praėjo 25 metai. Kokį prisimenate tą laiką?
Du priešingi pojūčiai. Paskutinį koncertą prisimenu kaip vieną liūdniausių gyvenimo dienų. Kažkas iš sapno, kai viskas krinta iš rankų, kojos klimpsta smėlyje, o tu juokauji ir šoki per savo laidotuves, nes taip sutarta, taip reikia, tai ne dėl tavęs, tai dėl muzikos, ji svarbesnė. Sykiu prisimenu jį kaip skrydį ir euforiją, nes jausti tiek žmonių, tokią jų energiją, dosnumą dalijantis ir priimant, svarbiau net už etapo pabaigą. Tai paliko žinojimą, kad darėme kažką gerai, kad mūsų muziką girdi, tad skrydis tęsis.
Na, o „Foje“ buvo draugystė, augimas, sugebėjimas atsiverti ir tikėti vienas kitu, periodas, kai geriausiai jautėme kuriančius šalia. Tam tikra prasme tai buvo visas gyvenimas – nuo naivių svajonių iki išbandymo sėkme, skyrybų depresijos, sugrįžimo triumfo ir, galiausiai, logiškos pabaigos.