Tailando bokso čempionas Darius Skliaudys naujų talentų ieško Anglijoje

Kaip atsidūrėte Anglijoje?

Prieš trejus metus į Angliją atvykau atostogų, galvojau pabūti mėnesį ir grįžti atgal į Prancūziją, kur tarnavau legione. Tačiau kadangi atvažiavo žmona, su kuria dabar jau esu išsiskyręs, kartu su vaiku, norėjo, kad likčiau čia ir gyventume kartu. Žinoma, likau. Pabuvau čia, pinigus išleidau, nusprendžiau, kad kažką reikia daryti. Po kurio laiko atvažiavo draugas – dabartinis mūsų sporto klubo „Ares fighters“ bendraturtis Rytis Sadauskas – jis man tada sako: „Nagi, reikia įkurti klubą – juk čia tavo svajonė, tavo sfera.“

Taip ir gimė ši idėja. Juk neisiu į statybas dirbti, kai to nemoku. Visą gyvenimą profesionaliame sporte praleidau. Tai ir titulų susikaupė – buvau tapęs Lietuvos, Europos, Rusijos čempionu. Japonijoj beveik du metus pragyvenau. Būdavo praleidi dvi savaites Lietuvoje, dvi – Japonijoje. Turėjau sutartį su garsiausia pasaulio federacija K-1 ir organizacija ZST.

Kada susidomėjote Tailando boksu?

Nuo 12 metų. Buvo toks sunkus momentas gyvenime, kai prastai gyvenome, mokykloje jaučiau diskriminaciją, norėjosi kažką pasiekti. Visiems tą patį pasakoju – buvo noras įrodyti, kad aš galiu daugiau nei kiti. Pagalvojau, jog krepšinis – tai komandinis žaidimas – čia perduosi kamuolį, ir draugas įmes, ir į tave niekas taip ir neatkreips dėmesio. Futbolas irgi – paspirsi ir kitas žaidėjas įspirs. O ringe – kaip ir gyvenime – niekas tau nepadės. Atsistoji ir kovoji. Laimėjai – gerai, o jei pralošei – eini nuleidęs galvą. Lygiai taip pat kaip ir gyvenime. Todėl pasirinkau, mano manymu, sunkiausią sferą. 

Kaip sekėsi sportinė karjera?

Iš pradžių turėjau svajonę tapti Lietuvos čempionu. Po to, kai daug kartų tapau Lietuvos čempionu, užsimaniau tapti Europos čempionu. Siekiau to, nors tuomet tai atrodė tarsi galimybė papulti į dangų. Galiausiai pirmasis iš lietuvių tapau Europos Tailando bokso čempionu. Toliau bandžiau užkariauti Rusiją. Na, Rusija – didelė, stipri. Tačiau ten irgi iškovojau čempiono titulą. Paskui po pasaulį daug važinėjau, dalyvavau profesionaliose kovose už pinigus – kas mėnesį po kovą.

Pažiūrėkite – visur randai, nuo alkūnių, nuo visko. Tai tikrai nevaikiškas sportas. Taip pakeliavus po Europą aukščiausia organizacija K-1 pasiūlė kontraktą su ZST, kad važinėčiau į Japoniją, kur į varžybas susirenka 90 tūkstančių žiūrovų, ir atstovaučiau geriausius pasaulio kovotojus. Taip viskas ir susiklostė – beje, iš to gali labai gerai gyventi. Galiu sakyti, jog sporte man sekėsi, bet aš labai stengiausi.

Tačiau vienu metu viskas buvo atsibodę. 2-3 treniruotės per dieną po 2 valandas, ir taip 16 metų iš eilės: traumos, lūžiai ir kita. Kiekviename sporte savi niuansai. Nusprendžiau išvažiuoti ir tapti legionieriumi. Girdėjau gandų, kad ten „vajėzau“, o nuvažiavęs įsitikinau – nėra taip baisu, kaip atrodo. Galėčiau knygą rašyti ir pasakoti.

Kodėl rekomenduotumėte Tailando boksą?

Pirmas dalykas – sportuojantiems labai krenta svoris. Pvz., mūsų sporto klube viena panelė per pusantro mėnesio numetė gal 14 kg, nes tenka kaip reikiant paplušėti. Aišku, viskas vyksta profesionaliai, duodame pasirašyti dokumentus, kad žmogus neturi jokių problemų su sveikata. Tailando boksą rekomenduočiau dar ir dėl to, kad sustiprėji ir fiziškai, ir dvasiškai, nes treniruotės tikrai nėra lengvos. 

Ir moterys domisi kovomis?

Taip. Moterys labai domisi. Viena anglė varo kaip išprotėjusi, net keista, kad taip yra. Bet ji tvirto charakterio, stengiasi, net varžybose dalyvauti nori. Aš moterims siūlyčiau šiuo sportu užsiimti tiesiog dėl savęs, bet, aišku, kiekvienam savo. 

Kuo skiriasi Tailando boksas nuo paprasto bokso?

Boksas – tai tik rankos. O Tailando bokso pamokose mokoma ir apsiginti, ir kovoti rankomis, keliais, kojomis, alkūnėmis. Tailande ši sporto šaka yra pati populiariausia ir pripažinta oficialia jau daugiau nei 2 tūkst. metų. Pas mus mokyklose turime fizinio lavinimo pamokas, o Tailande vaikai mokomi šio bokso. 

Olandai atvežė šią sporto šaką į Europą, tad Nyderlanduose taip pat labai daug stiprių mokyklų. Anglija, pasakysiu, yra silpna. Dabar dar vienas kitas rimtesnis sportininkas atsiranda. Lietuva, palyginimui, kaip tokio dydžio šalis laikosi pakankamai gerai. Lietuvoje visą šio sporto pradžią kūrėme aš ir mano draugas, mes pirmieji „užsikabinome“. Aš, kaip sakau, užaugau gerai žinomame sporto klube „Titanas“. Ten 16 metų sportavau, o šiam klubui – 20 metų. 

Net japonai siuntė savo televiziją į Lietuvą, savaitę laiko mus filmavo, su kameromis sekiojo, kur kasdien važiuoju, kaip treniruojuosi. Visi kaimynai pro langus žiūrėjo nesuprasdami, kas čia vyksta. 

Kodėl sporto klubą įkūrėte būtent Anglijoje, o ne Lietuvoje?

Kiek čia žmonių – „vajėzau“. Nežinau, kiek Anglijoje lietuvių, jei oficialiai viską sudėjus. Norinčiųjų sportuoti yra, tik reikia atitinkamų sąlygų, trenerių. Anglija – didelė perspektyvi šalis, tikrai čia galima padaryti kažką tokio, kad atsirastų tokių skambių vardų, kaip, pavyzdžiui, olandų, ar kitų šalių, kurios turi daug titulų.

Tiesa, kadangi priklausome Muay Thai federacijai Jungtinėje Karalystėje, tai, pavyzdžiui, mūsų išugdyti sportininkai, kurie kovos už mūsų klubą, kovos ne už Lietuvą, o už Angliją. Tokia tvarka. 

Ar į klubą dažniau užsuka lietuviai?

Treniruotės mūsų sporto klube vyksta angliškai. Sportuoti ateina ir lietuviai, jie supranta anglų kalbą. Jei yra, tarkime, 15 anglų ir vienas lietuvis, tai juk nekalbėsiu lietuviškai, teisingai? Bet žinoma, būna, nueinu, vieniems pasakau angliškai, kitiems – lietuviškai, čia ne problema. O šiaip sportuoja nemažai anglų, lietuvių, lenkų.

Nesiskundžiate gyvenimu Anglijoje?

Man čia gerai, yra ką veikti, šalis didelė. Geriau dirbti mylimą darbą, kuriuo tu mėgaujiesi. Man sportas – atgaiva. Draugas Rytis, kuris taip pat yra klubo savininkas, juokiasi, jog atėjęs į sporto salę atsigaunu. Jis man labai daug padeda, kol aš dirbu salėje, užsiima organizaciniais dalykais. O jei nespėju, tai pagelbsti ir treniruotėse, nes yra pats dalyvavęs ne vienoje kovoje.

Kurios kovos labiausiai įsiminė – laimėtos ar pralaimėtos?

Buvo 160-170 kovų. Visų jų jau nebeatsimenu. O įsimena pačios svarbiausios kovos. Ne kasdien tampama Europos arba Rusijos čempionu. Per 16 metų kovų buvo daug. Būna, treniruotėse viskas atsibosta, galvoju sau „nebenoriu“, „nebegaliu“, bet kai laimiu – viskas atsiperka ir atsiranda dar daugiau noro kažką daryti, sportuoti, nes pajuntu, kad aš galiu.

Susižėręs svarbiausius sporto apdovanojimus, ar dar turite užsibrėžęs tikslų, kuriuos ateityje norėtumėte pasiekti?

Išugdyti kuo daugiau gerų sportininkų. Paties išgyventas kovas ir visa tai, ką pats praėjau, vis dar galiu matyti prieš akis, tad norėtųsi perduoti patirtį kitiems. Pats žinau savo klaidas, kurias dariau, todėl norisi, kad kitus būtų galima išmokyti dar geriau. Juk turi kažkas tave pranokti. Nesinori su savimi nusinešti visos patirties, kurią sukaupiau atidavęs sportui visą savo gyvenimą.

Portalas Anglijos lietuviams – ANGLIJA.today