„Tamsta Jazz Weekend“ festivalyje gros Dave'as Okumu – apie persikrovimą ir „įtakingą paslaptingajį“

Okumu – du kartus prestižinio „Mercury“ prizo laureatas, pasaulinio pripažinimo sulaukęs prodiuseris, kūręs kartu su daugybe kultinių žvaigždžių. Jessie Ware, Amy Winehouse, St. Vincent, Matthew Herbert, Conan Mockasin – sąrašas beribis.

Kovo 18 dieną Dave Okumu pasirodys Vilniuje, „Tamsta Jazz Weekend“ festivalio programoje, pristatydamas savo naująjį, pirmąjį solinį albumą „I Came From Love“. Įžvalgūs atlikėjo pastebėjimai apie įvairiaspalvį supantį pasaulį ir kūrybingo gyvenimo realybę stebina ir įkvepia.

Kaip sekasi, Dave?

Geriu rytinę kavą ir rūkau cigaretę. Vadinu tai „muzikanto pusryčiais“ (juokiasi). Šį rytą sulaukiau nuostabių žinių, kad mano bičiulis, poetas ir muzikantas Anthony Joseph laimėjo prestižinę T. S. Elioto premiją. Niekas nesuteikia daugiau laimės, nei draugų sėkmė, tai įkvėpia.

Kaip jaučiatės įsibėgėjant naujiesiems metams? Simboliška kažko naujo pradžia ar ankstesnio laiko tęsinys?

Įdomu, kaip mes, žmonės, reaguojame į cikliškumą. Mano jausmai dvejopi: dalis manęs nesupranta, kodėl mums tokia svarbi nauja pradžia, nes tai viso labo tos pačios tėkmės tąsa. Kita vertus, galvoju, kad tokie „persikrovimo“ ritualai yra svarbūs, nes leidžia stabtelti, peržvelgti savo paties mintis, susivokti, kur esi. Be to, akivaizdu, kad metų gale susikaupia daug įtampų – nuovargis, peršalimo ligos, tai metas peržvelgti finansines lenteles... (juokiasi) Niūrusis aspektas egzistuoja, tačiau, kaip gyvenime būna, įgalina naujus atradimus. Metų pradžia, jeigu pavyksta į ją įsijausti, gali savaime nunešti teisinga kryptimi.

Esate optimistas.

Manau, kad taip. Tiesa, šis žodis gali asocijuotis su naivumu, tarsi būdamas optimistu nepastebi gyvenimo sunkumų. Tačiau tikiu, kad pozityvų mąstymą įmanoma išlaikyti nenusigręžiant nuo sudėtingų temų, visur atrasti vilties. Turbūt tai vienintelis būdas žmogui išgyventi. Tokia žmogaus prigimtis: ieškoti vilties. Tad mano gyvenimo filosofijoje optimizmas užima labai svarbią vietą.

Paminėjote „persikrovimą“. Tokią galimybę daug kam suteikė pandemijos metai, nors niekas jų netroško ir nesitikėjo. Ar šis laikas mus išmokė pristabdyti gyvenimo karuselę, nebeleisti jai suktis nevaldomai greitai, ar visgi pandemiją stengiamės kuo greičiau užmiršti, kaip traumuojančią patirtį, ir toliau gyvename kaip gyvenę, per daug negalvodami?

Labai įdomus ir svarbus klausimas. Manau, kad atsakymas būtų nevienareikšmis –jame dera abu paminėtieji aspektai. Mums, žmonių rūšiai, reikės dar daugelio metų suprasti, koks buvo pandemijos poveikis. Tie metai iš tiesų atnešė stiprių prieštaringų patirčių: daugybė žmonių išgyveno praradimus, gedulą, bet buvo ir tokių, kurie šį laiką priėmė su dėkingumu. Žinoma, pripažįstu, kad ši grupė vienaip ar kitaip buvo privilegijuota ir, teisybės dėlei, turiu jai priskirti ir save. Pandemijos dėka, man pavyko permąstyti savo gyvenimą ir priimti svarbius sprendimus, įgyvendinti pokyčius, apie kuriuos seniai galvojau.

Manau, kad kūrybiniuose procesuose dalyvaujantys žmonės nuolatos susiduria su krizėmis, bet išeities ieškojimas – tai taip pat kūrybinis procesas. Kadangi daugybę metų jaučiau turįs apsibrėžti sau fundamentaliuosius gyvenimo, savosios mąstysenos principus, taip pat mokiausi rūpintis savimi ir savo šeima, jaučiausi morališkai pasiruošęs atremti krizes. Sunkumuose gali slypėti šis tas naudingo. Nors niekam nelinkiu su jais susidurti, sunkumai yra svarbi gyvenimo dalis. Martino Liuterio Kingo žodžiais tariant, neužtarnauta kančia atsiperka. Jeigu išdrįstame su sunkumais susidurti ir juos įveikiame, galime atsidurti geresnėje situacijoje, nei buvome prieš tai. Tad, nors buvo itin sunkių akimirkų, apčiuopiu ir teigiamų šios patirties aspektų.

2016 m. leidinys „The Guardian“, cituodamas jūsų geros draugės Palomos Faith pasiūlytą apibūdinimą, retoriškai klausė: „Kiek dar laiko Dave Okumu gali išlikti „įtakinguoju paslaptinguoju“? Prabėgo septyneri metai, kokia situacija dabar?

(Juokiasi) Matyt, aš negaliu vertinti objektyviai. Įdomu, kad skirtingai suvokiame ir apibrėžiame sėkmę ir dorojamės su žinomumu. Aš niekada nebuvau pernelyg įsijautęs į savo išorinį įvaizdį, man visada buvo kur kas svarbiau sau pačiam atsakyti į klausimą, ką dabar veikiu ir kaip jaučiuosi, ar man pavyksta augti srityse, kuriose noriu augti. Nors išorinis sluoksnis šiuolaikiniame pasaulyje yra valiuta, nesijaučiu galintis jį kontroliuoti, tad tuo pernelyg nesirūpinu. Be abejo, mano žmogiška prigimtis nuolat skatina ieškoti kontakto su kitais žmonėmis, išreikšti savo idėjas. Sukuosi muzikos pasaulyje, jaučiuosi be galo dėkingas, galėdamas dirbti su žmonėmis, kuriuos myliu ir gerbiu, kurie man nuoširdžiai rūpi. O ar iš tiesų esu „įtakingas paslaptingasis“, paliksiu spręsti kitiems.

Į praeito amžiaus septintąjį, aštuntąjį dešimtmečius jau žvelgiame nostalgiškai, galime nusakyti unikalią jų nuotaiką. Jeigu paprašyčiau spontaniškai apibūdinti dešimtmetį nuo 2010-ųjų iki 2020-ųjų? Būtent tuo metu įgyvendinote neįtikėtinai daug kūrybinių projektų, o aktyvi kūrybinė veikla, mano supratimu, kaip niekas kitas priartina prie dabarties esencijos, šerdies.

Tai platus klausimas. Kažin, ar man pavyks atrasti visiškai adekvatų atsakymą, tad tebūnie tai mano neadekvatus atsakymas.

Pirmas dalykas, atėjęs į galvą: tai buvo unikalus laikas, kai galėjome, užsilipę ant bačkos, žvelgti į individualizmo amžiaus pabaigą. Individualizmas yra labai netvarus, vertinant jį tiek iš aplinkosauginės, tiek iš visuomeninės pusės. Tačiau, iš įpročio, pasaulį matome vis taip pat, turiu omenyje internalizuotą kapitalistinę realybę, mūsų santykius su technologijomis ir jų poveikį, sukeliantį atskirties ir nerimo jausmą, nors, kaip žinia, socialinė medija buvo sukurta, kad padėtų puoselėti ryšius. Turėtume labai kritiškai vertinti gebėjimą adekvačiai suvokti mums pateikiamas tiesas, kurios dažnai yra visiškai priešingos jų apibrėžimams. Pavyzdžiui, naudodamasis telefonu galiu palaikyti ryšius su savo bendruomene, savo gentimi, ir nors tai labai patogu, vis dėlto tai nėra įkūnyta patirtis.

O žmogui tokios patirtys yra būtinos, kad jaustųsi gerai, nepalūžtų, neprarastų atsakomybės jausmo, ryšių, visų tų dalykų, aplink kuriuos iš tiesų ir sukasi gyvenimas. Juk gyvename realiame pasaulyje, ne žemėlapyje. Būtent dabar pradedame svarstyti, ko imtis, nes dėl susiklosčiusių aplinkybių mūsų būvis yra sueižėjęs, o tokiame pasaulyje lengva prapulti, atsidurti echo chamber (kambaryje, kuriame aidi tik tavo paties mintys) arba pasyviose būsenose, pradėti mąstyti binariškai ir labai supaprastintai. Gręsia griūtis.

Galiausiai, visa susiveda į gana senamadiškas ir nebemadingas temas – bendruomenę, šeimą. Juk yra priežasčių, kodėl šie konceptai gyvuoja taip ilgai. Imu galvoti, kaip puoselėti bendruomenišką būvį, kultūrą, vienas kitą, planetą. Kur mes galime vesti tuos, kurie seks mūsų pėdomis? Gal apie tai galvoju, nes pats esu tėvas ir man dabar tai rūpi.

Nors gyvename galimybių laikais, šalia visada egzistuoja psichologinių sunkumų tema. Žmonės teigia, kad jiems sunku atrasti save ir tai, kas jiems patinka. Ar manote, kad žmogus iš tiesų gali nežinoti, ką mėgsta, kas jam svarbu, ar turėtume kalbėti apie visuomenės nuomonės spaudimą, kuris ima gožti mūsų autentiškumą? Kas gali padėti geriau suvokti savąją tapatybę ar, paprasčiau tariant, gerai jaustis savo paties kailyje?

Manau, kad mumyse slypi intuicija, nuojauta. Ar ja pasikliausime, išsaugosime ryšį su vidiniu balsu, ar tas ryšys nutrūks, lemia aplinka, kurioje augame. Grįžtant prie tėvystės temos, pasižiūriu į savo penkiametį sūnų, ir atrodo, kad jis žino apie šį pasaulį visus svarbiausius dalykus. Be abejo, daugybės dalykų jis dar turi išmokti, bet pagrindiniai jo instinktai yra labai stiprūs, jis labai aiškiai žino savo pomėgius, jį veda smalsumas. Norėčiau būti tokiame santykyje su pasauliu, kokiame yra jis.

Neabejoju, kad galime save ir pasaulį suvokti autentiškai, tačiau šio proceso sėkmę lemia aplinkos struktūros. Pavyzdžiui, mane labai trikdo kultūrinių erdvių nykimas. Jos persikelia į virtualią erdvę, tad ilgus metus subkultūrų, menininkų, muzikantų ir atlikėjų kurtos erdvės nyksta, žmonės neturi kur susirinkti pasidalinti idėjomis. Man augant tokios vietos buvo be galo svarbios, taip pat jos buvo svarbios mano emocinei raidai, ypatingai atrandant savo nepriklausomybę, savo balsą, savo norus ir galias. Man patiko mokytis iš tų, kurie tose erdvėse sukosi gerokai anksčiau už mane.

Tai gali būti atsakymas į ankstesnį klausimą, ko reikia, kad skleistųsi mūsų autentiškumas, veiktų intuicija, – tiesiog tinkamos žemės, kurioje visa tai pražystų. Juk dabar visi namuose augina vazoninius augalus ir žino, kad kiekvienam jų reikia skirtingų sąlygų – saulės, drėgmės, temperatūros, ir, rodos, mes sugebame jais pasirūpinti. Kokio juodžemio reikia visuomenei, kad jos nariai jaustųsi pamaitinti? Juk ne augalas turi būti suformuotas pagal juodžemį, o juodžemis parinktas tam tikram augalui.

Sodininkystės pradmenys.

Taip. Nesu sodininkystės ekspertas, tačiau tai labai paprasta analogija, o dinamika – tiesiog identiška. Tikiu žmonija. Tačiau ore vis dar kybo daug klaustukų: kokios terpės formuojasi pasaulyje, kokie šiuolaikiniai visuomenės konstruktai atneš žmonijai ilgalaikę naudą, o kurie tėra skirti mūsų išorei ir skatina pamiršti savo tapatybę. Man norisi kuo daugiau tvarių ir prasmingų dalykų.

Atrodo, kad Jūsų penkiametis yra ir Jūsų guru. Vaikai iš tiesų įkūnija homo ludens – žaidžiantį žmogų. Angliškai 'žaisti' ir 'groti' pasakoma tuo pačiu veiksmažodžiu – play. O menas, vis dėlto, tikrų tikriausia žaidimų aikštelė.

Tikrai taip. Mes toli gražu ne pirmieji, kurie pastebime ypatingą vaikų sugebėjimą būti autentiškais. Kūrybingi žmonės, jeigu jų kurso pernelyg stipriai nepakreipia komerciniai lūkesčiai, taip pat nuolat ieško būdų, kaip išlikti žaismingais, nes tai, mano nuomone, yra mūsų natūrali būsena. Tapęs tėvu, supratau, kokie svarbūs žaidimai vaiko raidai. Jie netaps empatiškomis, nepriklausomomis būtybėmis be ištisas valandas trunkančių žaidimų. Kartais kyla klausimas, kaip įmanoma taip ilgai karstytis žaidimų aikštelėje, kodėl tai nenusibosta, tačiau karstantis vystosi raumenys, vėliau laikysiantys rašiklį. Žaidime viskas turi savo laiką ir priežastį.

Man kūrybinis gyvenimas yra erdvė, kurioje aš galiu atidžiai žaisti, tuomet man nebesvarbu, ar žmonės mane pastebi, ar už tai apdovanoja, nes didžiausias apdovanojimas ateina pats savaime – kai pavyksta pasiekti autentišką būvį.

Kiekvienas žaidimas turi savo taisykles. Ar manote, kad taisyklių žinojimas padeda improvizuoti?

Be abejonės, taip. Šie du elementai tarpusavyje susiję. Mums reikia struktūros, ribų, taisyklių, kad išreikštume savo laisvę. Jeigu tas ribas ištrintume, tuomet kažkas kitas, pavyzdžiui, chaosas netrukus užims laisvės vietą. Manau, kad labai svarbus ir kartais nepelnytai apleidžiamas poreikis turėti tam tikrą kasdienybės struktūrą. Apgaudinėjame save, jeigu manome, kad galime pasiekti laisvę be jos. Ribų ir laisvės dialogas moko pasitikėti, išlikti empatišku, supratingu, atpažinti saugias ir pavojingas vietas. O tuomet galime be baimės judėti tolyn.

Muzikantų, su kuriais kūrėte muziką, sąrašas ilgas: nuo Connan Mockasin iki Grace Jones... Tai labai stiprios asmenybės. Kaip išsaugote savąją originalią kūrybinę mintį, kai kitas diktuoja tokį ryškų ir savitą, dažnai jau aiškiai apibrėžtą savęs ir savojo skambesio suvokimą. Ar muzikos prodiusavime reikalingi diplomatiniai sugebėjimai?

(juokiasi) Taip, tai iš tiesų stiprios asmenybės. Iš tiesų, tai yra gilus ir įtraukiantis klausimas, prie kurio vis sugrįžtu. Labai svarbu suvokti vaidmenis, bei tai, apie ką ką tik kalbėjome, – ribas, taisykles. Kaskart, dirbdamas su atlikėju, bandau atrasti savąjį vaidmenį vis iš naujo. Ilgainiui jis gali keistis, augti, peraugti į kažką nauja. Kita vertus, aš apsisprendęs – jeigu kas nors paprašo prodiusuoti albumą, aš darau viską, kad išpildyčiau jo kūrybinę viziją. Kartais atlikėjams reikia padėti tą viziją suformuluoti ir išgryninti, kartais ji itin aiški, ir tereikia padėti ją įgyvendinti, – man įdomūs visi kūrybinio bendradarbiavimo variantai. Tačiau pats svarbiausias dalykas – tai niekada negali tapti dviejų ego kova. Tai nėra galios demonstravimas. Mano rolė labai aiški – padėti kūriniui atsirasti.

Kaip prodiuseris tikiu, kad atlikėjai – visai kaip ir vaikai – savyje turi viską, kas svarbiausia. Bijau pasirodyti pernelyg primityviai, bet nuoširdžiai tikiu, kad kai mūsų kuriama muzika suskamba, ji turi skambėti tarsi jau būtų skambėjusi visa amžinybę. Muzika niekada negimsta per jėgą, bet reikia sudaryti sąlygas jos atsiradimui. Sujungti jėgas, suburti tokią žmonių komandą, kuri išpurens juodžemį, kad kūrinys sužydėtų. Tokios yra mano taisyklės. Žinodamas jas, tampu lankstus ir kaskart galiu elgtis vis kitaip: kartais parašyti visą muziką nuo-iki, kartais ją įgroti, kartais man nieko nereikia daryti, tik klausytis, o kartais – tiesiog išvirti makaronų. Yra daugybė vienodai vertingų bendradarbiavimo variantų. Nesutinku, kad geras darbas – tai daug darbo. Jeigu valandų valandas programuoji kokį nors ritmą, tai nebūtinai esi rimtas prodiuseris. Didžiausias menas – būti dermėje, vienybėje, įsiklausyti. Ne su kiekvienu žmogumi pavyksta tai pasiekti. Noriu būti tarpininku, padedančiu dalykams įvykti.

Įdomu, kad ėmęs kurti savo paties muziką, pajutau, kaip vaidmuo pakito. Dabar turiu ne tik sukurti kūrybingą erdvę kažkam kitam, bet suvokti, kad visa ši erdvė yra mano. Tad kaip joje orientuotis? Turėdamas šį vaidmenį aš lygiai taip pat ne kiekvieną noriu įsileisti į savo erdvę.

Jeigu jaučiate, kad požiūriai su atlikėju, norinčiu bendradarbiauti, skiriasi, ar galite jam pasakyti, kad dabar tam netinkamas laikas?

Laikui bėgant, ima sektis vis geriau. Pandemijos metu ėmiau labai daug galvoti apie laiką. Aš myliu žmones, turiu didelį „apetitą“ kurti kartu – jis iš tiesų milžiniškas, nes iš prigimties labai noriu padėti kitam. Todėl tenka nuolat brėžti savo galimybių ribas ir klausytis intuicijos. Pirmą albumą prodiusavau Jessie Ware, prisimenu, kad tai buvo tokia gili ir intymi patirtis, jog baiminausi niekada daugiau to nebepatirsiantis.

Nors kaskart turiu įsijausti iš naujo, visada jaučiuosi labai laimingas, galėdamas prisidėti prie dalykų, kurie žūtbūt turi išvysti dienos šviesą. Kai su atlikėju užmezgame ryšį, žinau, kad jis visada išliks. Industrija spaudžia, kad viskas įvyktų labai greitai, tačiau esu linkęs palaukti tinkamo laiko ir erdvės. Ir jeigu pirmą kartą pabandžius dirbti kartu tai nepavyksta, po kelių albumų atlikėjai sugrįžta, ir mes vėl kuriame kartu. Man širdyje gera, kai suprantu, kad neverta bijoti pražiopsoti momentą, vidinis jausmas patikina – viskas įvyks, kai ateis laikas. Be galo vertinu žmones, kurie jaučia, kada yra TAS laikas.

Poetė Sylvia Plath yra rašiusi, kad didžiausias kūrybingumo priešas – abejojimas savimi. Knieti paklausti, ar, nepaisant turimos patirties ir statuso muzikos industrijoje, dar susiduriate su šiuo jausmu? Negi tai yra neišvengiama menininko vidinės sąrangos dalis?

Kaip įdomu... Susiduriu su žmonėmis, turinčiais daugybę abejonių, ir labai nuoširdžiai juos užjaučiu, nes suprantu priežastis, lemiančias abejonių atsiradimą. Kūrėjai yra pažeidžiami, o visuomenė dažniausiai linkusi teisti. Tačiau, nors gali skambėti keistai ir arogantiškai, aš pats savimi neabejoju. Man paprasčiausiai neatrodo, kad tokios abejonės iš tiesų yra susijusios su manimi, kaip individu. Nematau reikalo save atiduoti kitų teismui.

Žmonės, atėję į mano studiją įrašinėti muzikos, kartais jaučia beprotišką spaudimą sukurti tobulą kūrinį. Tai būtų graži ambicija, tačiau to neįmanoma pasiekti per prievartą, vien ego valia. Jie jaučiasi turintys sukurti kūrinį, kuris tiksliai apibrėžtų jų vertę ir tapatybę. Man atrodo, kad mes visi esame vertingi iš prigimties, ir mūsų vertė negali būti kvestionuojama. Kūryba yra apie viską – sąmonę, žmogiškąsias patirtis, procesus ir ryšius, tad apie ją negali kritiškai bambėti. Manau, kad vertė ir abejonė – nesusiję dalykai. Vertė yra visur, ir viskas yra vertinga. Tad kam tas teismas? Kiekvienas tikriausiai yra matęs kūdikius, smėlio dėžėje statančius pilį.

Juk jiems niekas nepasakytų, kad tai yra mėšlas, nes pilis turėtų atrodyti kaip Disnėjaus. Lygiai taip pat ir kūryboje. Kūryba kyla iš smalsumo, meilės, aistros tyrinėti ir džiugaus jaudulio. Plyšta širdis matant vaikus, kurie jau yra įsisamoninę kieno nors kritiką ir bijo daryti klaidas arba atrodyti kvailai. Nors visi pradedame nuo prigimtinio laisvo būvio ir lakstome po namus be kelnių, negalvodami, kaip atrodome. Tokioje laisvės būsenoje ir noriu gyventi, būnant joje nekyla abejonių, kas yra vertinga, o kas ne.

Gražu. Ir retai išgirstama.

Man atrodo, kad galiu taip kalbėti ir galvoti, nes gyvenime sutikti žmonės mane mylėjo ir priėmė tokį, koks esu. Dabar stengiuosi parodyti tai kitiems žmonėms. Jeigu yra bent vienas dalykas, kurį galėčiau padaryti šiame gyvenime, tai pasakyti žmonėms, kad jie yra savaime vertingi, ir niekas jiems negali teigti kitaip. Ir jeigu tai norisi išreikšti per muziką, ir jei dar norisi ją kurti kartu, tuomet pirmyn!

Balandžio 14 d. pasirodys Jūsų naujas albumas „I Came From Love“. Šalia Jūsų vardo atsiranda priedėlis – „& 7 Generations" (Septynios kartos). Paaiškinate, kad tai jūsų protėviai, visų žmonių protėviai, muzikiniai protėviai ir jūsų palikuonys. Atrodo, kad šį albumą galėtų lydėti ir tekstas su istorijomis, kurios lėmė kūrinių atsiradimą. Papasakokite daugiau apie „I Came From Love“.

Tai yra pirmasis mano solinis albumas. Savo vardu jau esu išleidęs albumą „Knopperz“, kuris man pačiam labai patinka, tačiau tai buvo kolaboracijų albumas. „I Came From Love“ – tai pats pirmas kartas, kai visiškai autonomiškai ir nepriklausomai tyrinėju savo kūrybingumą. Nesu tokio kūrinio sukūręs anksčiau, nors, atrodo, jau seniai galėjau tai padaryti. Pirmasis man buvo grupės „The Invisible“ pirmas albumas. Vėliau daugybė žmonių nuolat skatino mane kurti solo muziką, tačiau buvau pernelyg susidomėjęs grojimu grupėse, bendradarbiavimu su kitais atlikėjais, o vėliau ir jų muzikos prodiusavimu. Staiga atsirado laiko, ėmiau galvoti, ką noriu nuveikti. Norėjau, kad tai būtų nuoširdus ir asmeniškas įrašas. Sykį, po pokalbio su ilgamečiu kūrybos partneriu Lex, įsižiebė žiežirba.

Jis pasakojo, kaip su kažkuo kalbėdamasis apie mane suprato, kad jam labai sunku mane apibūdinti, nes esu daręs per daug skirtingų dalykų. Ir jis labai švelniai man pasakė, kad būtų nuostabu, jeigu visas savo stipriąsias puses galėčiau sudėti į vieną albumą ir taip parodyti, kas esu iš tiesų. Šią mintį ilgokai brandinau, ir tai mane atvedė iki suvokimo, kad norėdamas papasakoti savo istoriją, neišvengiamai turiu pasakoti kitų, susijusių žmonių istorijas. Savo tapatybę antrandu savo šaknyse, taip buvau auginamas. Mano tėvai rasdavo laiko man papasakoti, iš kur esu kilęs, kokie žmonės yra mano protėviai. Tiems, kurie patyrę gyvenimą diasporoje, gyvenę DP (displaced person) sąlygomis, labai svarbu suvokti, kur šiame pasaulyje yra tavo vieta ir iš kur esi kilęs. Labai norėjau tai tyrinėti ir išreikšti per muziką. Taip pat labai norėjau rasti sąsajų su savo muzikiniais protėviais. Muzika mane įkvėpė ir formavo nuo pat vaikystės, todėl albume laviruoju tarp skirtingų muzikinių struktūrų, harmonijų, tempo. Be to, albume dainuoja Grace Jones, kurios muzikinė įtaka nuo pat vaikystės man buvo milžiniška. Jos dalyvavimas albumo kūrime buvo tarsi vieno ciklo pabaiga, 360 laipsnių.

Prie albumo kviečiau prisidėti menininkus, kurie jautė sąsajų su mano sukurtuoju pasauliu, skatinau juos susieti savuosius DNR su manuoju, kviečiau apsigyventi manajame pasaulyje ir patirti laisvę kuriant kartu. Tad „7 Generations" struktūra yra atvira ir svetinga, leidžianti joje dalyvauti ir mintimis keistis visiems, kurie jaučia, apie ką šis kūrinys. Albumas laviruoja tarp praeities ir ateities laiko. Ir, be abejo, šio albumo pagrindas – kasdienė black kultūros patirtis, tai labai asmeniška. Turiu vilties, kad šis įrašas atvers naujas perspektyvas ir galimybę galvoti apie įprastus dalykus taip, kaip dar nesame galvoję. Tikiuosi, kad klausytojai bus įtraukti. Ir... labai nekantriai laukiu galimybės albumo kūrinius atlikti gyvai „Tamsta Jazz Weekend“ festivalyje.