Bestseleriu tapęs Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ parašytas įkvėptas 94-erių metų senjorės Irenos Saulutės gyvenimo istorijos, kai ją ir jos šeimą 1941-aisiais ištrėmė prie Laptevų jūros. Siaubingos sąlygos išlikti, tragiški likimo išbandymai ir iki šiol sielvartą keliantys prisiminimai – apie visa tai ponia Irena šiandien pasakoja vis dar dirbdama gide ir vesdama ekskursijas primena, jog tai, ką turim dabar, yra rojus, tereikia tą įsisąmoninti.
Šios savaitės „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Pirmi kartai. 60+“ herojė – 94-erių muziejininkė, tremtinė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurios gyvenimo istorija įkvėpė menininkus, rašoma televizijos pranešime spaudai. Remiantis jos prisiminimais, pirma pasirodė bestseleriu tapęs Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“, vėliau ir vaidybinis filmas tokiu pačiu pavadinimu.
Kai 1941-aisiais ją ir jos šeimą okupantai ištrėmė į amžiną įšalo žemę prie Laptevų jūros, Irenai Saulutei tebuvo 13 metų. Saloje, kurioje jie tuomet gyveno, laikydavosi minus 40, 50 laipsnių temperatūra. Tremtiniai turėjo dirbti ne tik sunkius darbus, rąstų rinkimo ar žuvies gaudymo tinklais lediniame vandenyje, bet po darbų ir patys statytis sau būstus. Vienos jurtos statyba trukdavo apie 2 savaites, o joje glausdavosi apie 40 mamų su vaikais, po 35 centimetrus vienam žmogui. Pradžioje jurtose nebuvo net grindų, tik grynas įšalas, o langus atstodavo ledo luitai.
„Kai Rūtai pasakojau savo istoriją, ji jos net neužsirašinėjo, bet faktų neiškraipė, tačiau ji rašė romaną jaunimui, pynė pripynė, pridėjo kūrybos, nors visi manęs klausia, ar knygoje aprašyta meilės istorija yra tikra. Visi turi akis, turi širdį, turi skonį ir nemanykit, kad ištrėmė, tai nukirpo šakneles ir tu lieki stagarėlis be nieko. Jau kada tu šimtasiūlę prasigyveni, nebemiršta tavo šeima arba priešingai visi išsibadavę, sušalę, tu turi tą patį sielvartą, turi tą patį jausmą“, – sako Irena Saulutė.
Į Lietuvą Irena Saulutė grįžo po šešerių tremtyje praleistų metų. Grįžo viena, ten palaidojo ir mamą. Tačiau sugrįžus į okupuotą šalį gyvenimas nebuvo lengvas. Aštuoneri metai be tėvų, be giminių, be uždarbio ir žinant, kad bet kurią akimirką gali sučiupti sovietinės tarnybos.
Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus Irena Saulutė kiekvieną rytą nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens važiuoja autobusu iš Kauno į Rumšiškes, nuėjusi tris kilometrus pėsčiomis, ji pasiekia savo darbovietę – Lietuvos liaudies buities muziejuje stovinčią jurtą – tremtinių būstą, kur iki šiol veda ekskursijas ir dirba gide.
„Nuo vaikų nepavargstu, tačiau juos, ekskursijų metu mėgstančius ir pavalgyti, ir atsigerti, visad priverčiu susimąstyti, o kas būtų jeigu jie nei pusryčių, nei pietų, nei vakarienės negautų, kai į mėnesį turėtų vos 3 rublius, dirbdami jau tokio amžiaus po 12 valandų, minuse miegotų, o aplinkui mirštų mamytės, broliukai ar kiti artimieji. Jiems sakau, kad jie turi rojų Lietuvoje, tereikia tik tą įsisąmoninti“, – tvirtai teigia Irena Saulutė.
Nors senjorė skaičiuoja 94-erius gyvenimo metus, savojo darbo ji dar neketina paleisti ir jau dabar ruošiasi artėjančioms ekskursijoms. Negana to, laidos herojė turi svajonę išmėginti ir kitas profesijas, prie kurių niekada dar nėra prisilietusi. Viena tokių – barista, todėl kartu su laidos kūrybine komanda Irena Saulutė gavo progą pirmą kartą išmokti profesionaliai paruošti kavą ir aptarnauti kavinės lankytojus.
Kaip jai sekėsi, išvysite laidoje „Pirmi kartai. 60+“ – šeštadienį, 10 val., per „Lietuvos ryto“ televiziją.“