Dabar jau būtų galima tvirtinti, kad jų meilė įveikė išbandymus: aktorė Nijolė BIŽANAITĖ-MAZŪRIENĖ ir dailininkas, režisierius, lėlių teatro revoliucionierius Vitalijus MAZŪRAS paskutinį vasaros mėnesį po penkiasdešimties civilinės santuokos metų susituokė vienoje Vilniaus bažnyčių. Kūrybinio pakilimo laikais jie patyrė ir tarptautinę šlovę, ir savo pačių teatro intrigų, mokinių išdavysčių, tačiau liko ištikimi vienas kitam ir lėlėms.
Ką norėjote pasakyti vienas kitam auksinių vestuvių proga iš naujo prisiekdami meilę?
Vitalijus: Ką čia žmogus gali pasakyti, kai per penkiasdešimt metų viską jau esi pasakęs. Gyvenimas eina į pabaigą, tai norisi ir pabaigti taip, kaip pradėjai. Mano ir Nijolės tėvai buvo gryni Lietuvos katalikai, vaikščiojo į bažnyčią; aš pats buvau į ją vedžiojamas, esu krikštytas, priėmęs Sutvirtinimo sakramentą jau sovietiniais laikais, bet mano tikėjimas toks, kad visada tikėjau tik savo jėgomis – daugiau niekuo negalėjau pasikliauti. Išskyrus žmoną.
Nijolė: Kadaise buvau ir pionierė, ir komjaunuolė, bėgau nuo tėvų tikėjimo, o dabar grįžtu. Be to, norėjome po visų ligų, karantinų, nesusiėjimų surengti visai giminei šventę. Mane dabar traukia į bažnyčią, Vitalijus, jeigu geriau vaikščiotų, irgi nueitų. Ten daug ramybės. Jei neturi ką veikti, geriau apsilankyti bažnyčioje, nei bartis su vyru ar kaimynu.