Kokių minčių kyla, išvydus tatuiruotę? Gražu, seksualu ar bjauru, neskoninga? Tikėtina, kad vieni susidomi piešinio prasme, atlikimo technika bei kokybe, o kiti – į šalį nusuka akis. Vienus traukia, kitus atstumia, vienus žavi, kitus gąsdina. Abejingų yra nedaug.
Tatuiruotės – vienas seniausių kūno puošybos būdų. Pirmykščiai medžiotojai ir kariai jomis žymėdavo savo žygius, nukautus priešus ir statusą bendruomenėje. Procedūros būdavo skausmingos, todėl jos rodydavo ir tatuiruotės savininko ištvermę. Ne visi turėdavo teisę puošti savo kūną simboliniais piešiniais – ją reikėjo užsitarnauti. Taigi, turėti tatuiruotę buvo prestižo ir garbės reikalas.
Vėliau jos tapo piratų, plėšikų ir kalinių skiriamuoju bruožu – padorios visuomenės atstovai savo kūnus puošdavo brangiais drabužiais ir papuošalais, o ne amžinais piešiniais ant kūno.
Situacija pasikeitė XX amžiuje, kai tatuiruotes tapo įmanoma pasidaryti gana saugiai ir mažiau skausmingai. Jų užsinorėjo ir moterys, ir vyrai. Kai kurie – norėdami pabrėžti savo seksualumą, kurios nors kūno dalies grožį, kiti – įamžinti kokį nors asmeninio gyvenimo įvykį ar prisipažinti amžiną meilę.
Tiesa, spontaniški meilės prisipažinimai bėgant laikui ir keičiantis meilės objektams tapdavo labai nepageidaujami praeities liudininkai. Todėl suklestėjo ir tatuiruočių šalinimo industrija.
Tiesa, tatuiruotės ir šiandien vertinamos labai nevienareikšmiškai. Jei kino žvaigždės, menininkai drąsiai jas demonstruoja, tai kai kurių profesijų atstovai net nedrįsta apie jas svajoti arba darosi jas tokiose kūno vietose, kur jų nebūtų matyti dėvint klasikinius kostiumus ar kostiumėlius.
Tiesa, šiuolaikinės technologijos leidžia tatuiruotes „pasimatuoti“ – galima rinktis laikinas, priklijuojamas ar nupieštas ir jomis pasidžiaugti per atostogas ar apsispręsti prieš darantis tikrą.
