Tėčio netektį išgyvenanti Laura Čepukaitė jam skyrė atvirą laišką: „Ar pykstu dėl to – seniai nebe“
Ketvirtadienį Lietuvą apskriejo žinia, kad Anapilin iškeliavo 72-ejų pulkininkas leitenantas Vytautas Čepukas. Netektį išgyvenanti jo dukra, garsiojo šefo Liutauro Čepracko žmona Laura Čepukaitė viešai pasidalijo jautriais žodžiais, skirtais mylimam tėčiui.
Atviru laišku, skirtu tėčiui V.Čepukui, Laura Čepukaitė ketvirtadienį pasidalijo savo feisbuke.
„LAIŠKAS TĖČIUI, KURIO JIS NEBEPERSKAITYS…
Tremtinys, gimęs ir iki 5 m. augęs Sibire, Krasnojarsko sr.
Automėgėjų draugijos pirmininkas
Auto ralio mėgėjas
Sporto treneris
Dziudistas, karatistas
Ritulio metikas
Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas leitenantas
Gynybos ekspertas
Kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentas
Sąjūdžio dalyvis
1991 m. Sausio 13-isios savanoris, stovėjęs prie LRS
1991-2003 m. Lietuvos kariuomenės karininkas
Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu
Lietuvos karšto apsaugos sistemos proginiu stojimo į NATO medaliu
Lietuvos kariuomenės lygmens medaliu „Už nuopelnus“
Povandeninė žūklės mėgėjas
Baikeris
Širdžių ėdikas.
Čia tokie tavo statusai. Tikrai didžiuojuosi tavo profesiniais ir asmeniniais pasiekimais, nors niekada to nesakiau tau. Išvardinau tik tai, ką žinau, kas man atrodo svarbu, bet greičiausiai ne viską.
Kai buvau maža, tu man buvau vyro idealas: labai gražus vyras, aukštas, sportiškas, ramaus būdo. Džiaugiausi, kad esu į tave panaši tiek fiziškai, tiek emociškai. Net tas didelis apgamas ant veido toje pačioje vietoje pas mus abu.
Su tavimi visada jaučiausi saugi. Visi Utenos „bernai“ žinojo, kad negalima skriausti manęs, nes gaus „į kaulus“ nuo Čepuko.
Pamenu, kaip išgyvenau, kai tapai savanoriu. Išvažiavai prie Seimo ginti Lietuvos, nežinojau, ar grįši namo ar ne.
Buvai savo šalies patriotas. Tikiu, kad senelių tremtis, o ypač senelio Kazimiero besąlyginė meilė Lietuvai, jos istorijai, turėjo reikšmingos įtakos. Dėkoju už Senelį iš Didžiosios raidės, kuris ir man įskiepijo patriotizmą, pasakodamas apie 16 metų praleistų tremtyje, kur sutiko gražuolę ukrainietę Niną, pagimdžiusią keturis sūnus. Senelis, kuris deklamavo Maironio ir Brazdžionio eiles, išmokė žaisti šachmatais ir šaškėmis ir vis kartojo: „Laurute, kai ištekėsi, pasilik mūsų pavardę, nes jis tokia reta, tegul dar neišnyksta, lik Čepukaitė“. Taip ir padariau.
Negaliu pasakyti, kad pažįstu tave kaip asmenybę, nes su mama išsiskyrėte, kai man buvo apie 14 m. Nuo tada bendraudavome tik retkarčiais. Šeimos, buities, rutinos nebeliko. Abu gyvenom savo gyvenimus.
Kai vedei antrąkart, buvau laiminga, nes mačiau, kad tu buvai laimingas.
Ar aš buvau tavo numylėta vienturtė dukrytė? Ne. Ar man trūko tavo meilės – taip.
Ar pykstu dėl to, jau seniai nebe. Žinau, kad tiesiog nemokėjai kalbėti apie savo jausmus, viską laukei viduje.
Paskutinius 4 metus vėl atradau tave, kai likai beveik vienas su papūga ir kate.
Nuo tada Kūčias ir Velykas sutikdavom vėl kartu, kaip vaikystėje. Tik jau su mano šeima. Matydavomės bent kart per savaitę. Pagaliau pažinai anūkes.
2023 m. po keleto tyrimų tau diagnozavo parkinsonizmą progresuojantį į paralyžių. Tada prašiau tavęs nebevairuoti, nes bet kada gali netekti sąmonės, prarasti pusiausvyrą, bet tu neklausei. Pamenu, kaip tais metais dar važiavai su savo mocu į baikerių suvažiavimą. Nedaug nuvažiavai, iki Karininkų ramovės bromo, o po to į Santariškes. Žinoma vėl pareiškei, kad dar vairuosi.
Nuo 2024 m. vasario atsidūrei globos namuose, nes tau reikėjo nuolatinės priežiūros.
Mačiau kaip tau sunku priimti savo kūną, kuris dar visai neseniai buvo toks sportiškas, o dabar visai nebeklauso. Veždavau tau tavo tris mėgstamus dalykus:
juodą šokoladą su lazdyno riešutais, riešutų ir beliašų.
Paskutinis tavo rankos paspaudimas buvo silpnas ir gležnas. Žinojau, kad jau išeini…
Niekada tau nesakiau, kaip ir tu man, kad tave myliu. Rašau ir verkiu.
Tad sakau dabar, myliu tave, dėkoju už gyvenimą ir didžiuojuosi tavimi Tėti!
Ilsėkis ramybėje“, – rašė Laura.
Žmonės.lt primena, kad žinia, kad anapilin iškeliavo pulkininkas leitenantas Vytautas Čepukas Lietuvą apskriejo ketvirtadienį.
Apie tai pranešė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-oji rinktinė, kuriai jis anksčiau vadovavo.
„Jis buvo ne tik atsidavęs karininkas, buvęs KASP 8-osios rinktinės vadas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą paskyręs Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimui.
Vytautas gimė 1953 m. sausio 1 d. Krasnojarsko krašte, tremtinių šeimoje. Grįžęs į Lietuvą, jis baigė Utenos T. Tilvyčio vidurinę mokyklą ir tarnavo sovietinėje armijoje. Atkūrus nepriklausomybę, Vytautas prisijungė prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų, kur laikinai ėjo ir vado pareigas.
Po tarnybos kariuomenėje jis aktyviai dalyvavo nevyriausybinių organizacijų veikloje, buvo Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos narys bei Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkės pavaduotojas. Taip pat aktyvus karių baikerių klubo „Perkūnas“ narys.
Vytauto indėlis į Lietuvos gynybą ir visuomeninę veiklą buvo neįkainojamas. Jo atsidavimas ir meilė Tėvynei įkvėpė daugelį. Netekome tikro patrioto, draugo ir bendražygio“, – rašoma In memoriam.
Vytautas Čepukas gimė 1953 m. sausio 1 d. Rusijos Federacijos Krasnojarsko krašte tremtinių šeimoje. 1958 m. grįžo į Lietuvą.
1971 m. baigė Utenos T. Tilvyčio vidurinę mokyklą. 1972-1974 m. tarnavo sovietinėje armijoje. 1974-1976 m. dirbo įvairiose Utenos įmonėse. 1980 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą ir įgijo kūno kultūros dėstytojo specialybę. 1980-1991 m. dirbo Utenos mokymo įstaigose.
1988-1991 m. dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
1991 m. sausio mėn. įstojo į Lietuvos savanorių gretas. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Lietuvos krašto apsaugos departamento Utenos komendantūroje. Buvo Utenos apskrities karo komendantūros būrio vadas, Jasonių mokymo centro vyr. specialistas, viršininko pavaduotojas, KASP Vytauto apygardos rinktinės 71 bataliono vadas, KASP Didžiosios kovos apygardos rinktinės vadas. Karinę karjerą baigė 2003 m., kai buvo išleistas į atsargą sukakus nustatytam amžiui. Atsargoje buvo Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentas.
1999 m. stažavosi Švedijoje, Nyderlandų gynybos koledže. 2001 m. stažavosi NATO gynybos koledže Romoje.
V.Čepukas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos karšto apsaugos sistemos proginiu stojimo į NATO medaliu, Lietuvos kariuomenės lygmens medaliu „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos medaliu „Buvome, esame, būsime“, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos „Trijų kalavijų kryžiaus“ apdovanojimu, „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ medaliu, Lietuvos kariuomenės medaliu kariams ir civiliams „100 metų atkurtai Lietuvos kariuomenei“ ir kitais apdovanojimais.