Terapeutė D.Žukauskienė: „Pokyčius skaudžiausiai priima moterys, propaguojančios jaunystės kultą“

Karantinas, pasaulinė pandemija, pokyčiai darbo rinkoje... Tiesa, kad žmonės dabar nesijaučia saugūs, labiau išgyvena dėl gyvenimo permainų?

Šis laikotarpis privertė atidžiau įvertinti savo būklę ir, matyt, pirmą kartą rimtai pagalvoti apie psichinę sveikatą. Iki pandemijos apie ją mąstydavome tik susirgę arba jau visiškai pametę protą. Pandemija lyg didinamasis stiklas išryškino žmonijos silpnąsias vietas.

Silpniausia pasirodė atsparumas stresui, stabilumas ir gebėjimas susidoroti su nežinomybės ir neapibrėžtumo baime, pokyčiais. Nerimas, kuris iki šiol buvo tik ligų ar nemalonių situacijų simptomas, atėjo į gyvenimą kaip nuolatinis gyventojas. Ramybės nebuvimas tapo kasdienybe. Įtampa, deja, dabar yra mūsų nuolatinė kūno būsena. Šalia darbų, kasdienių reikalų, aptarinėjama tema tapo ir sveikata.

Žmonės pradėjo skirti jai daugiau dėmesio, dėl jos jaudintis, domėtis savo kūnu. Matyt, tai yra vienintelė ir pati geriausia pandemijos pusė. Juk žinome, kad kur žmogaus dėmesys, ten ir jo energija, todėl rūpestis sveikata yra geriausias įprotis šioje situacijoje. Laikinas gyvenimo tempo sulėtėjimas lėmė didesnį susidomėjimą sveiko gyvenimo būdo principais, resursinių veiklų paieškomis.

Žmonės ėmė branginti bendravimą, asmeninę refleksiją, aktyvias pramogas gamtoje su draugais ir artimaisiais. Padidėjo terapinių praktikų paklausa, vis populiaresnės tampa psichologų ir psichoterapeutų konsultacijos. Gerai, kad sumažėjo stigma kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus.

Kas, jūsų pastebėjimu, sunkiau išgyvena pandeminį laikotarpį: vyrai ar moterys? Ir nuo ko priklauso, kaip priimame, susitaikome su tuo, ko pakeisti negalime?

Pandemijos akivaizdoje abi lytys susiduria su ta pačia nežinomybės problema. Kontrolę savo rankose mėgstantys laikyti žmonės ėmė jaustis bejėgiai, iki šiol pasiteisinusios elgesio technikos nustojo veikti, tad reikėjo rasti naujų arba tiesiog laukti to, kas bus.

Gebėjimas gyventi dabartimi, tik čia ir dabar akimirka daugeliui padėjo išvengti nerimo ir lengvai prisitaikyti prie to, kad situacija keičiasi kone kas akimirką. Neplanuoti, neprognozuoti, nekurti neigiamų scenarijų – geriausia prisitaikymo prie nežinomybės technika.

Pakalbėkime apie moterų psichinę sveikatą ir krizes, susijusias su skirtingais amžiaus tarpsniais. Ypač dažnai girdime minint vidurio amžiaus krizę. Kada ir kaip ji moteriai gali pasireikšti?

Šis terminas dažniausiai vartojamas tik populiariojoje literatūroje, jis reiškia krizę, ištinkančią moteris, perkopusias per keturiasdešimt ir susiduriančiomis su naujomis problemomis bei gyvenimo iššūkiais. Moterys linkusios vadinti krize tuščio lizdo sindromą, kai vaikai suauga ir keliauja gyventi savo gyvenimų, kai sveikata ir energija mažėja, partneriai žilsta ir sensta, kai karjera jau pasiekusi viršūnę ir ambicijos sumažėjusios. Tai daugeliui moterų tampa problema.

Tikriausiai šiuo metu iškyla ir daugybė būties klausimų?

Taip, moterims kyla galybė klausimų: ar jos nugyveno savo gyvenimą, kokia gyvenimo prasmė, kokių tikslų dar galima siekti, kiek sau galima leisti, kaip susitaikyti su kūno pokyčiais, kaip priimti naujus socialinius vaidmenis? Šį laikotarpį dažnai lydi nerimas, įtampa, nemiga, savivertės sumažėjimas, nepasitenkinimas savimi ir aplinka. Priimti permainas adekvačiai, mylėti save ir džiaugtis gyvenimu ne visoms pavyksta.

Nuotaikų kaita lydi ne tik premenopauzės laikotarpiu, bet ir stebint pokyčius. Žilstantys plaukai, didėjantis kūno svoris, sumažėjęs odos stangrumas, veido raukšlės – tai ne tik estetinės problemos, bet ir amžiaus požymiai, veikiantys nuotaiką, savijautą, savivertę ir gyvenimo būdą, aktyvumą.

Kokios moterys sunkiau išgyvena vidurio amžiaus krizę?

Pokyčius labai skaudžiai priima moterys, propaguojančios jaunystės kultą. Jų išgyvenama krizė būna asmeniškai skaudesnė ir gilesnė nei tų, kurios labiau vertina gyvenimo patirtis, o ne išorinius amžiaus požymius.

Nuo ko labiausiai priklauso, kaip mes jaučiamės ištikus įvairioms krizėms?

Tai lemia mūsų adaptacinė patirtis ir asmenybės branda. Kuo daugiau įvairios gyvenimiškos patirties yra sukaupęs žmogus, tuo lengviau išgyvena naujas krizes ir padidėjusį streso lygį. Savita pasaulėžiūra, gyvenimo filosofija, jei ji yra palaikanti, teigianti, kad viskas, kas prasideda, kažkada ir baigiasi, yra ramstis sunkiomis akimirkomis. Saugumo erdvę taip pat kuria stiprus socialinis ratas. Galimybė gauti įvairialypę paramą yra tikra dovana.

Portale healthline.com rašoma, kad, pasak mokslininkų, laimės pojūtis pasiekia žemiausią tašką, sulaukus vidutinio amžiaus (40–50 metų), o senstant vėl šokteli aukštyn. Kas, jūsų manymu, labiausiai lemia laimės pojūtį?

Visų pirma, laimės pojūtis priklauso nuo žmogaus hormoninės sistemos. Tik toje vidinėje laboratorijoje yra maišomi nuotaikos kokteiliukai. Ne visi vienu metu išgyvena krizes, visi skirtingai priima sunkumus, todėl teigti, kad kažkuris gyvenimo tarpsnis yra blogas ar jame mažai laimės, nelabai teisinga. Lietuvių patarlė sako, kad žmogus yra savo gyvenimo laimės kalvis.

Savo patirtimi galiu patvirtinti, kad laimė priklauso ne nuo metų, bet ji slypi žmogaus viduje, jo galvoje. Asmens gyvenimo būdas lemia, ar jis laimingai gyvena, ar ne. Dirbdamas mylimą darbą, turėdamas pomėgių ir nesirgdamas žmogus jau gali būti laimingas. Visgi pagrindinis dalykas, kurio reikia laimei, – tai prasmė. Prasmingas gyvenimas teikia labai daug pasitenkinimo.

Kokią įtaką moterų psichologinei būsenai turi menopauzė? Ar hormonų pokyčiai gali iškelti ir paryškinti psichologines problemas?

Jas gali išprovokuoti bet kuri liga ar pakitusi organizmo būsena, jei tokių problemų žmoguje tūnojo iki tol. Pati senėjimo būsena sukelia nemalonius simptomus, bet jei amžius ir situacija priimama adekvačiai, suprantama, kas vyksta su kūnu, psichologinių problemų tai nesukuria. Per gyvenimą žmogus pereina daug pokyčių.

Moterys ne tik gyvena cikliškai kas mėnesį, joms lemta ir pastoti, ir gimdyti, ir žindyti, ir vėl grįžti į ramų ciklą. Nuolatinė kaita išmoko prisitaikyti prie kintančios būsenos. Psichologinė branda leidžia sklandžiai išgyventi krizes, o psichologinės problemos pokyčių laikotarpiu tik dar labiau paūmėja. Jas reikėtų spręsti nelaukiant, kol užklups krizės.

Galbūt pastebėjote, kokio amžiaus, gal išsilavinimo moterys linkusios labiau analizuoti savo vidinę būseną, pojūčius, norus?

Šiais laikais apskritai daugiau rašoma ir kalbama sveikatos temomis, taip pat nemažai dėmesio skiriama psichinei sveikatai, todėl žmonės jau atpažįsta tokius sutrikimus ir laiku kreipiasi pagalbos. Išleidžiama daug lengvai suprantamų knygų, straipsnių apie psichinę sveikatą ar jos negalavimus, todėl tai nebėra stigmatizuota tema.

Smalsus žmogus smalsauja ir šioje srityje, o informacijos gali lengvai gauti iš aplinkos. Neišskirčiau kažkokio žmonių sluoksnio ar amžiaus tarpsnio, ką ir kada ši tema labiausiai patraukia. Kiekvienas, kuriam rūpi sveikata ir sveikas gyvenimo būdas, kreipia dėmesį ir į psichinę sveikatą.

Aptarkime santykių krizes. Ar tiesa, kad, nesvarbu, kiek kartų kurtume šeimą, jos ištinka panašiu metu, skaičiuojant nuo santuokinio gyvenimo pradžios? Galite pasakyti, kada aplanko giliausios krizės?

Žmogus visada trokšta viską sudėlioti į lentynėles, todėl net ir krizes nori priskirti kažkuriems santuokos ar santykių metams. Bet taip nereikėtų daryti, nes kiekvienas gyvename unikalų gyvenimą, esame labai skirtingi, todėl ir skirtingai laimingi ar nelaimingi.

Vienus sunkumai išskiria, sugniuždo, o kitus kaip tik jie suartina ir sujungia. Kai kurie sunkumu laiko ir vaiko gimimą, auginimą, bet krize vadinti tokį laikotarpį būtų klaida. Taip, tai iššūkis, pokytis, bet ar tikrai problema? Problema atsiranda, kai žmogus nesugeba mobilizuotis, nori visko greitai ir sklandžiai, lengvai. Gyvenimą reikia gyventi ir nesitikėti, kad jame bus vien gražios dienos, nes tikrai pasitaikys ir darganotų.

Giliausios krizės šeimas ištinka tada, kai du žmonės, gyvendami greta vienas kito, pamiršta vienas kitą gerbti ir rūpintis partneriu, kai tarp jų vyrauja egoizmas ir konkurencija.

Kokių patarimų, rekomendacijų galėtumėte duoti žmonėms, dabar išgyvenantiems baimę, netikrumą, pyktį, liūdesį?

Didžiausias mano patarimas būti ieškoti paramos. Tiek fizinės, tiek ir emocinės. Bendravimas, knygų skaitymas, pomėgių radimas, terapija, sportas – visa tai yra įrankiai, padedantys įveikti įvairiausius sunkumus.