„The Roop“ šokėja Miglė Praniauskaitė: apie draugystę su grupe, „Euroviziją“ ir išpildytą svajonę

Trumpa dosjė

• GIMIMO VIETA. Kupiškis. 
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara. 
• PASAULIO VIRTUVĖ. Italų.
• RYTO RITUALAS. Ryte nuspausti žadintuvą ir dar šiek tiek numigti. 
• MALONIAUSIA PRAMOGA. Kelionės, grožėjimasis gamta.  
• LABIAUSIAI VILIOJANTI PASAULIO VIETA. Įvairios salos. 
• BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Lūpų balzamas. Jei be jo išvažiuoju iš namų, neretai sukuosi atgal arba važiuoju link artimiausios parduotuvės, kad įsigyčiau naują. 
• VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSI. Visur gerai, bet namuose – geriausia.   
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Indų plovimas. 
• DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Keliauti vienai.  
• AUTORITETAS. Žmonės, kurie mane supa. Iš kiekvieno jų galiu kažko išmokti. 

Apie ką konkrečiai sukosi mintys prieš išvykstant į „Euroviziją“?

Daugiausia galvojau apie tai, kad pavyktų jau šiais metais išvykti į „Euroviziją“. Liūdna praėjusių metų patirtis vertė jaustis nesaugiai. Be to, kiekvieną dieną dėl pandemijos kas nors keitėsi, tad dėl nieko negali būti tikras. 

Kalbant apie pasirodymą, didelio nerimo nejaučiau. Norėjosi tiesiog kuo geriau padaryti savo darbą, atiduoti visas jėgas. Tiesa, didesnis jaudulys apima tada, kai šoku pagal savo sukurtą choreografiją. O jei tenka atlikti kito choreografo pastatytą šokį, atsakomybės mažiau. Tada tik galvoji apie tai, kaip maksimaliai gerai pasirodyti.    

Ką jums reiškia būti kartu su „The Roop“ ant vienos scenos?

Dėl tokios galimybės esu labai laiminga ir dėkinga. Šis karantino laikotarpis mums buvo labai spalvingas, nes turėjome nemažai koncertų, pasirodymų, filmavimų, tad užsipildė ta tuštuma, kurią šiuo metu jautė daugelis šokėjų. Tikra laimė, kad tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje. 

Labai džiaugiuosi, kad puikiai susibendravome su visais grupės nariais. Per repeticijas, kelionių metu pas mus tikrai liūdna nebūna (šypsosi). Kiekvienas iš grupės narių yra asmenybė, o su tokiais niekada nenuobodžiausi. 

Viena mergina tarp kelių vaikinų – didelė privilegija. Jaučiate išskirtinį dėmesį? 

Šokdami visi esame lygūs. Nebent kartais pagalvoju, kad tokios stiprios vyriškos energijos ir man reikėtų ant scenos. Nesureikšminu, kad esu viena mergina tarp vyrukų. Jie irgi to nesureikšmina. Kažkokio ypatingo dėmesio nejaučiu. Tiesiog smagu visiems drauge. 

Kaip jūs asmeniškai praėjusiais metais jautėtės, kai „Eurovizija“ buvo atšaukta?

Aišku, kad buvo labai liūdna. Tiesa, kai buvo paskelbtas karantinas, dar tikrai tikėjomės, kad „Eurovizija“ įvyks. Bet, deja, mūsų kelionė baigėsi net neprasidėjusi. Kai laimėjome savo šalyje šiais metais atrankos konkursą, jausmas jau buvo kitoks nei pernai. Praėjusiais metais, kai buvo daug žmonių, aišku ir energija buvo visai kita. Juk su žiūrovais atlikėjai apsikeičia emocijomis. Be žiūrovų viskas kitaip – tokios didelės euforijos lyg ir neišgyvenau, bet buvo tiesiog ramu.  

Ko labiausiai tikėjotės vykdami į tarptautinį „Eurovizijos“ konkursą? 

Norėjosi tiesiog nuvažiuoti ir pamatyti, kaip iš tikrųjų viskas tenai vyksta. Aišku, renginys netoks, kaip įprastai su minia žmonių. Visgi tokio didelio masto konkurso užkulisius pamatyti tikrai be galo smalsu.   

Jau praėjusiais metais po nacionalinio „Eurovizijos“ konkurso sulaukėte nemažai dėmesio. Ar jis labiau džiugina, o gal jau kartais ir vargina?

Po praėjusių metų nacionalinio „Eurovizijos“ konkurso iškart išvykau iš Lietuvos paatostogauti, tad pabėgau nuo viso to šurmulio (šypsosi). O kai grįžau, prasidėjo karantinas, tad kažkokio išskirtinio dėmesio taip ir nepajutau. Žinoma, žiniasklaidos atstovai kalbino ir kalbina. Neslėpsiu, jau norisi atsisakyti duoti interviu, nes juk jau viską esu pasakiusi. Atrodo, tampu sau nebeįdomi kalbėdama vis apie tą patį (juokiasi).  

Sakykite, o ko labiausiai pasiilgote per šį karantiną? 

Kalbant apie profesinę veiklą, darbų tikrai nestigo. Žinoma, kaip ir daugeliui, trūko kelionių, gyvo bendravimo. Kadangi dirbu pedagoginį darbą, teko išmokti šokių pamokas vesti virtualiai. Tai irgi nemenkas iššūkis. 

Iš tikrųjų per pandemiją nutiko ir gerų dalykų – po pirmojo karantino įkūriau savo šokio namus. Tai buvo sena mano svajonė ir labai tuo džiaugiuosi. 

Nors šokis jums – visas gyvenimas, visgi gal dar kokių mylimų veiklų turite?

Kadangi įkūriau savo šokio studiją, tai daugiausiai laiko praleidžiu joje. Ne tik reikia vesti pamokas, bet laukia daugybė ir kitų darbų. Visus savo pomėgius esu apleidusi. O kai būna laisvo laiko, labai mėgstu keliauti, skaityti knygas. Beje, vis labiau pagalvoju apie tai, kad noriu eiti mokytis programavimo. Pandemija parodė, kad reikia turėti ne vieną veiklą, iš kurios galėtum pragyventi, juk jei karantinas dar ilgai tęstųsi ar kartotųsi, šokių studijos nelabai kam būtų reikalingos.

Beje, mokyklos laikais labai rimtai svarsčiau: šokių ar programavimo toliau mokytis. Tada pasirinkau šokį, o dabar, manau, pats metas įgyvendinti seną norą ir užsirašyti į programavimo kursus. 

Pedagoginė veikla irgi teikia nemažai džiaugsmo?

Man patinka mokyti kitus šokio, nesunkiai randu bendrą kalbą su vaikais. Būdama tarp jų tampu energingesnė. Be to, kai dirbi su jaunais žmonėmis, ir pats atjaunėji, norisi labiau pasitempti. Tik niekada gyvenime nebūčiau patikėjusi, kad kada nors teks šokių pamokas vesti virtualiai. Pasirodo, viskas įmanoma, nors šokio mokymas susijęs su bendravimu, gyvais susitikimais. Didžiausias iššūkis dirbant online – tas, kad mokiniai neturi pakankamai erdvės judėti, o šokis to reikalauja. Bet nieko nepadarysi – tenka mokytis šokti toje erdvėje, kurioje esi.

Jums tenka nemažai bendrauti su kitais, o ar dažnai norisi pabūti vienumoje? 

Būti žmonių draugijoje man tikrai labai patinka. Bet reikia ir pauzės, tylos, pabuvimo tik su savimi. Man lygiai taip pat patinka būti vienai ir nieko neveikti. Tačiau užtenka kelių tokių ramių dienų ir jau tampa neramu, jau norisi kažkur ištrūkti, kažką pamatyti, pabendrauti.

Dabar labiausiai esu išsiilgusi kelionių. Ypač patinka Ispanija. Tiesa, žinau, ką reiškia keliauti vienai. Kartą išbandžiau ir man taip patiko! Be draugijos teko išmaišyti Kanarų salas. Pati netikėjau, kad kelionė bus tokia turininga. Gal kokį birželio mėnesį vėl pakeliausiu. Dar nežinau, ar viena, ar su draugija. Kanaruose yra viena dar neaplankyta sala, tad turiu ketinimą tenai nuvykti. O ar galėčiau Kanaruose likti gyventi visam laikui, nežinau. Tiesą pasakius, esu svarsčiusi tokią galimybę, bet taip ir neatsakiau sau į šį klausimą. Lietuva vis tiek labai sava, nors ir dažnai čia lietūs lyja (šypsosi). Savo šalyje esu susikūrusi plačią komforto zoną, iš kurios išeiti kol kas nesinori.   

Esate scenos žmogus. Kokias grožio procedūras labiausiai mėgstate? 

Reguliariai lankausi tik pas kosmetologę, kuri pasirūpina mano oda. Namuose pati ypatingų grožio ritualų neturiu, tik visada ryte ir vakare kruopščiai nuvalau odą. Bet jau reikės galvoti ir apie priešraukšlines procedūras, nors dar nesu jokių išbandžiusi. Nesu nusistačiusi prieš šiuolaikines grožio procedūras, tačiau manau, kad atliekant jas svarbu jausti saiką, nepadauginti. Jeigu kuri nors procedūra žmogui padeda labiau šypsotis, psichologiškai geriau jaustis, labiau pasitikėti savimi, viskas gerai. 

Migle, ar daug svajojate?

Taip, bet po pirmojo karantino, kuris pasiglemžė mano kai kuriuos gražius planus, didelių svajonių neturiu ir tikslų ateičiai nekuriu. Žinoma, viena svajonė – turėti savo šokio namus – išsipildė. Tuo labai džiaugiuosi, bet pastaruoju metu labiau stengiuosi gyventi šia diena.     

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.