„Tie kepėjai“ įkūrėja Laura Donėlė: darbas nenumalšino noro namuose kepti pyragus

Prieš septynerius metus nusprendusi keisti profesiją ir imtis veiklos, kuri iš tiesų džiugina širdį, Laura dėl to žingsnio niekada nesigailėjo.

Sutapimas ar gerai apgalvotas sprendimas, kad teisę iškeitėte į konditeriją susilaukusi sūnaus?

Iš tiesų „Tiems kepėjams“ tiek pat metų, kiek sūnui, – septyneri. Pagal Jono gimtadienius skaičiuoju savo verslo amžių.

Laukdamasi suaugau ir subrendau tokiam sprendimui. Supratau, kaip noriu gyventi, kokį pavyzdį rodyti savo atžalai. Nes, man atrodo, vaikai mokosi ne iš kalbų, o iš pavyzdžio. Nutariau, kad reikia savo aistrą paversti pagrindine veikla – kad kasdien eičiau į darbą su nesuvaidintu džiaugsmu, nes tik darydama, kas man iš tiesų patinka, būsiu tikrai laiminga.

Esu diplomuota teisės magistrė. Tačiau, juokiuosi, per tuos septynerius metus baigiau neakivaizdines konditerijos studijas: nuolatos dalyvauju mokymuose, kursuose – turiu daug jų baigimo diplomų.

O kokia buvo pradžia – juk reikėjo savo laiką ir dėmesį dalyti dviem kūdikiams – sūnui ir verslui?

Nors gimus sūnui kaifavau nuo motinystės ir šiandien man tai yra didžiausia gyvenimo prasmė bei Dievo dovana, bet likti užsidariusiai namuose su mažyliu nesinorėjo. Manau, kad vaiko susilaukusi moteris netampa tik mama – ji gali turėti savo norų, tikslų. Jei nori – ras galimybių jas realizuoti.

Sūnus man suteikė daug jėgų ir energijos. Taip, reikėjo labai gerai planuoti savo laiką. Tačiau labai dažnai Jonuką imdavau kartu. Tai ne visuose darbuose būtų įmanoma...

Dažnai, kol tvarkydavau dokumentus, kepdavau pyragus jis tiesiog sėdėdavo man ant nugaros nešynėje, su vaiku kartais važiuodavau pas klientus.

Aš pasirinkau tobulėti konditerijos srityje. O teisininkės išsilavinimas ir darbo advokatų kontoroje patirtis man čia labai praverčia.

Dabar Jonas didžiuodamasis draugams pasakoja, kad mama kepa tortus. Vaikams tai juk atrodo svajonių profesija...

Ir jūs juos suprantate?

Kiek save atsimenu, nuolatos ką nors virdavau, kepdavau. Tai visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Man vis dar labai patinka suktis virtuvėje. Tačiau didžiausią kūrybinį malonumą jaučiu gamindama desertus, nes tai – ne tik skonis, bet ir grožis.

Tik saldumynai – ne tas maistas, kurio daug suvalgysi. Kai mano pyragų nebeįveikdavo namiškiai, juos dalydavau kaimynams, vaišindavau kolegas.

Ką jie sakė, kai teisininkė nutarė tapti konditere?

Kadangi tas sprendimas buvo priimtas ne per vieną dieną, mažai kas nustebo. Visi žinojo, koks tai stiprus mano hobis. Tas perėjimas iš teisės į virtuvę buvo labai natūralus. Artimiausi žmonės matė, kaip dega mano akys, kai kalbu apie desertus, ir palaikė. Tiems, kurie taip gerai manęs nepažinojo, gal buvo šiek tiek keista, nes atrodė, kad iš saugios komforto zonos išėjau į naują sritį.

Prestižine vadinamą profesiją iškeitėte į nuosavą veiklą, kurios sėkmės niekas negalėjo garantuoti...

Aš darbų taip neskirstau. Manau, kad kiekvienas turi atrasti savo sritį, kur gali pasiekti laimės ir savęs realizavimo maksimumą. Aš pasirinkau tobulėti konditerijos srityje. O teisininkės išsilavinimas ir darbo advokatų kontoroje patirtis man čia labai praverčia.

Už ten įgytą patirtį jaučiuosi labai dėkinga – ji man suformavo platesnį akiratį. Juk norint turėti ir suvaldyti savo verslą vien būti geru kepėju neužtenka – reikia rūpintis finansiniais dalykais, pardavimu, rinkodara, darbuotojais.

Tačiau nuo orkaitės nenutolau: mano darbo stalas yra kepimo ceche. Kai pajuntu, kad labai neįdomu gilintis į kokius nors skaičiukus ar sutartis – kylu nuo kompiuterio, nusiplaunu rankas, užsirišu prijuostę ir einu dekoruoti torto. Tai – mano meditacija.

Dabar įvairių saldumynų krautuvėlių, kepyklėlių, desertinių ir jų siūlomų saldumynų – tiek daug. Kuo, jūsų manymu, išskirtiniai esate jūs?

Mes savo kuriamų desertų receptų neslepiame. Juose nėra slaptų ingredientų. O daugumą naudojamų produktų visi rastų namuose. Tačiau mes turime žinių, kaip tuos produktus sulipdyti į gardų ir gražų desertą, – technologijų išmanymas ir meistrystė čia labai svarbu.

Gali atrodyti, kad konditerija – kūrybiška ir meniška sritis, bet iš tiesų tai – labai tikslus mokslas. Produktai turi būti kokybiški, juos reikia atsakingai sverti, žiūrėti jų temperatūrą. Ar žinote, kad kepamus morengus ar makarunsus gali sugadinti per didelė oro drėgmė lauke? Kai stiprus lietus, jų geriau nekepti.

Na, o dėl tortų ir kitų desertų puošimo aš visada už subtilumą. Mūsų desertai – būtent tokie. Visada sakau, kad jei yra ką nuimti, reikia taip ir padaryti – kad kalbėtų švarus, subtilus vaizdas.

Kai turite visą konditerijos cechą, ar dar kepate namuose?

Taip, kepu! Nesiilsiu nuo to ir per atostogas. Vyras juokiasi, kai antrą atostogų dieną kur nors užsienyje parduotuvėje pradedu ieškoti miltų, kiaušinių, kepimo formos, nes pamačiau ant medžio apelsinų ir man reikia su jais iškepti pyragą. Ta aistra yra manyje, tai – neatsiejama mano dalis.

Beje, kai mano pomėgis kurti desertus tapo darbu, atradau naują hobį – atsipalaiduoju kurdama mūsų šeimos sodą, auginu gėles. Tačiau jaučiu, kad ir tuos dalykus įtraukiu į darbą: vis dažniau uogos, gėlės iš mano sodo keliauja į desertų studiją. Negaliu savo gyvenimo griežtai padalyti į darbą ir laisvalaikį...

Rytų, kai nesinori eiti į darbą, nebebūna?

Nenoriu sudaryti iliuzijos, kad gyvenu pasakų pasaulyje ir jokie rūpesčiai nekamuoja. Vis dėlto tai yra darbas, verslas – reikia skaičiuoti pinigus, esu atsakinga už penkis pas mane dirbančius žmones. Kartais miegodama kokį desertą susapnuoju – prabudusi puolu užrašyti, o būna, kad visai nėra įkvėpimo. Tada galvoju: kur jo ieškoti? Kartais atsigaunu gamtoje, mane įkvepia simfoninės muzikos koncertai, parodos, geri filmai. Stebiu kitus kuriančius žmones. Žaviuosi savo srities profesionalais, kurie į tą veiklą įdeda visą širdį. Iš savo patirties žinau, kad tada ir sėkmė lydi, ir reikalai gerai klojasi.

Kaip, sukantis tokioje gardžioje veikloje, įmanoma išlikti dailios figūros?

Saldumynus tikrai labai mėgstu. Tačiau jais mėgaudamasi laikausi tam tikrų taisyklių. Man svarbu, kad desertas būtų pagamintas iš natūralių produktų. Antras dalykas – saikas. Kelis kartus per dieną po kiekvieno rimtesnio valgio turiu užkąsti ko nors saldaus, bet man užtenka vieno sausainio, vieno keksiuko, vieno langelio šokolado. Saikas čia labai svarbu. Na, o pagrindinis dalykas yra emocijos, su kuriomis desertą ragauji. Kai jį į burną dedi ramia sąžine, negrauždamas savęs, tai ir kalorijos neina į kūną. Aš ne tik desertą, bet ir sriubą ar kepsnį valgau su pasimėgavimu. Nes maistas man yra vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų.

Obuolių tortas su karamele ir sūrio kremu

3 biskvitams:
140 g kambario temperatūros sviesto
500 g nuluptų, kubeliais supjaustytų obuolių

170 g rudojo cukraus
1 citrinos sulčių
2 kiaušiniai
65 ml grietinės
340 g ekstra kvietinių miltų

1 šaukštelis druskos
2 šaukšteliai kepimo miltelių
2 šaukšteliai cinamono
1 šaukštelis malto imbiero

100 g graikinių riešutų

Sūriai karamelei:
200 g cukraus
85 g sviesto
120 ml 35 proc. riebumo grietinėlės
1 šaukštelis jūros druskos

Sūrio kremui:
225 g šviežios grietinėlės sūrio „Philadelphia“
60 g cukraus pudros
160 ml 35 proc. riebumo grietinėlės
1 šaukštelis cukraus su natūralia vanile

„Tortą geriausia gaminti dieną prieš šventę, kad gerai sustingtų kremas, susijungtų visi skoniai“, – pasakoja Laura, puode lydydama 40 gramų sviesto. Ten suberia pjaustytus obuolius, 70 gramų cukraus, supila citrinos sultis ir maišydama verda 8–12 minučių – kol obuoliai suminkštėja ir išgaruoja sultys.

Kitame inde likusį sviestą išsuka su likusiu cukrumi iki purios masės. Sumažinusi plaktuvo greitį, po vieną įmaišo kiaušinius, grietinę, paskui dalimis sudeda miltus, persijotus su druska, kepimo milteliais ir prieskoniais. Į tešlą sudeda pravėsusius troškintus obuolius ir riešutus.

Tešlą padalija į tris dalis, biskvitus kepa 18 centimetrų skersmens formoje iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių. Ar biskvitas iškepęs, patikrina įsmeigdama medinį pagaliuką – jis turi likti sausas. „Biskvitą galima kepti ir vienoje apskritoje formoje, tik tuomet kepimo laiką reikėtų ilginti, o atvėsusį kepinį padalyti į keletą sluoksnių“, – pataria.

Kol kepa biskvitai, Laura gamina sūrią karamelę. Sausame puode, vis pamaišydama, išlydo cukrų. Kai jis suskystėja, nebemaišo – palieka virti, kol cukrus pasidaro gintarinės spalvos. „Idealu būtų pamatuoti temperatūrą specialiu termometru – reikia kaitinti iki 175 laipsnių“, – aiškina.

Tuomet atsargiai sudeda kubeliais supjaustytą sviestą ir nukelia nuo ugnies. Supila šiltą grietinėlę ir maišo, kol karamelė tampa vientisa. Tada užvirina. Nukėlusi nuo viryklės, įmaišo druską. „Jeigu šis iššūkis jums atrodo per didelis, užsukite sūrios karamelės nusipirkti pas „Tuos kepėjus“, – juokiasi.

Laukdama, kol karamelė ir biskvitai atvės, konditerė gamina sūrio kremą. Visus jam skirtus produktus sudeda į dubenį ir išplaka iki vientisos kreminės tekstūros. „Svarbu kremo neperplakti“, – įspėja.

Ant atvėsusio biskvito tepa kremo, ant jo – šiek tiek tąsios kaip medus karamelės. Jų turi pakakti sutepti visiems trims sluoksniams. Likusiu kremu ir karamele apglaisto torto šonus, papuošia viršų. Kepinį nakčiai deda į šaldytuvą.

Morengai su plakta grietinėle
4 porcijos

Morengams:
220 g kiaušinių baltymų
400 g cukraus
100 g mėgstamų riešutų

Papuošti:

100 ml 35 proc. riebumo grietinėlės
šviežių vaisių, uogų (puikiai tinka apelsinai, avietės)

Kiaušinių baltymus Laura sumaišo su puse cukraus ir plaka, kol jis ištirpsta. Tuomet supila likusį cukrų ir plaka toliau – kol baltymai tampa standūs, nelieka cukraus kristalų. Į standžią baltą masę atsargiai įmaišo riešutus.

Orkaitę įkaitina iki 110 laipsnių. Saldžią baltymų masę šaukštu išdėlioja sviestiniu popieriumi išklotoje skardoje. Iš šių produktų turėtų išeiti 4–8 morengai. Jie kepa 1,5–2 valandas. „Kuo didesni morengai, tuo ilgiau juos reikės orkaitėje džiovinti“, – aiškina.

„Šis desertas nuostabus tuo, kad morengus galima pasiruošti arba įsigyti iš anksto“, – sako Laura, į lėkšteles dėdama jau atvėsusius. Morengus papuošia iki standumo išplakta grietinėle, apelsino griežinėliais bei šviežiomis avietėmis ir kviečia vaišintis.