Tikra istorija. „9 pažinties metai, arba Kaip mes tapome daugiau nei draugai“

Ši meilės istorija prasidėjo dar visai neseniai – gegužės mėnesį. Tikiu ir labai noriu, romantiškai kalbant, kad tęstųsi ji amžinai. Šios įdomios lyg filmo siužetas istorijos veikėjai yra Aivaras ir aš – Greta.

Su Aivaru susipažinau prieš 9-erius metus ir maždaug tiek pat laiko man reikėjo suprasti, kad jis – mano gyvenimo žmogus. Ilgokai užtrukau, bet tikrai, kaip ir patarlių tiesa byloja, geriau vėliau nei niekada.

Būti pora ne tas pats, kas būti tik gerais draugais.

Kartu mokėmės 4-erius metus gimnazijoje, buvome klasiokai. Gerais draugais tapome gal 10-oje klasėje. Tiek Aivaras, tiek aš esame labai paprasti, atviri, gero būdo žmonės ir šių savybių pakako tam, kad vienas kitą priskirtume prie ypatingesnių ir artimesnių žmonių rato.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Užgesintą gyvenimo šviesą vėl įžiebė naujoji meilė“

Vasarą, organizuodama dviračių žygius, kviesdavau ir jį. Vien dėl linksmo būdo, labai gero humoro jausmo, energijos, įdomių idėjų, taip sakant, dėl kompanijos. Kelionės su juo būdavo žymiai įdomesnės.

Tų bendrų savybių pakako tam, kad vienas kitu pasitikėtume. Jo visad drąsiai galėdavau prašyti pagalbos ar paslaugos: „Aiva, gal gali pafotošopinti nuotrauką? Aivarai, gali gal sujungti kelias dainas mūsų šokiui?“ (su draugėmis buvome sukūrę šokių grupę).

Pamenu, per matematikos kontrolinį atsisukęs aiškino man užduotį, į mokytojos drausminimus nekreipdamas per daug dėmesio. Po kiek metų, jau turėdamas merginą, vis tiek sutikdavo pagelbėti – kartais su didesniu, kitąkart gal su mažesniu entuziazmu, bet pagelbėdavo.

Kalbant apie kelias jo merginas, susipažinti su jomis man būdavo įdomu ir smalsu. O pavydas? Kokį pavydą galėdavau jausti? Juk Aivaras buvo mano klasiokas, mano draugelis. Jam visad linkėdavau gero.

Su juo žaisdavome žaidimus prie kompiuterių susėdę, kartais net iki paryčių susirašinėdavome, vadindavome vienas kitą sielos draugais, visąlaik vienas kitą gerai suprasdavome, visad pralinksmindavo mane jo juokeliai. Gal dešimtoje klasėje žinute jis prisipažino mane pamilęs.  

„Kodėl?  Kaip man reikės toliau įprastai su juo bendrauti?“, – pagalvojau. Bet į tai per daug dėmesio nekreipiau, draugeliais buvome toliau. Net ir žinodama, kad visus tuos metus jam patikau, galėdavau prie jo jaustis ramiai ir patogiai.

Tam, kad draugystė būtų įdomi, intymumas nebuvo būtinas –  užtekdavo draugiškai apsikabinti prieš atsisveikinant. Matydavau ir jausdavau, kad apkabindavo mane jis tvirčiau nei kitas, žiūrėdavo į mane nė nebandydamas paslėpti susižavėjimo. Nepaisant to, visada Aivarą laikiau tik savo geru draugu.

Su geriausiais draugais bendravimas kartais būna labai komplikuotas, juk kuo artimesnis žmogus, tuo ir pykčiai didesni. Aivaras, kaip jau minėjau, man buvo geras draugas, taigi didelių pykčių nepatyrėme, tačiau būdavo, kad paprasčiausiai nustodavome bendrauti.

Dvyliktos klasės pabaigoje nesutarėme dėl kokio tai mažmožio – šiandien nė negaliu tiksliai įvardyti kokio – taigi per išleistuvių šventę nešnekėjome, neturime ir bendros nuotraukos. Beje, tuo laiku turėjau vaikiną. Ir tuo metu svarbiausias man buvo jis.

Tapę studentais supratome, kad paleisti gerų draugų dėl nežinomų priežasčių neverta, todėl bendravimą atgaivinome, nors jis ir nebuvo labai dažnas, mat gyvenome savo gyvenimus. Retkarčiais susitikdavome, pasidomėdavome vienas kitu. Tiek mano, tiek jo gyvenime pasitaikė rimtesnių draugysčių ir meilių. Tačiau nedingau iš jo akiračio, o man jis ir toliau buvo vienas geresnių draugų.

Kaip supratau, kad tai jis, kad noriu su juo būti, kodėl jį pamilau?

Supratome, kad suprasti gyvenimą, mokytis jį teisingai gyventi, patirti džiaugsmus arba nerimą, įveikti iššūkius ar pasiekti tikslus yra žymiai geriau kartu nei atskirai.

Per 9 metus (šiandien mums 24-eri) labiau pažinome save ir pasaulį. Iš kitos pusės, vis tiek likome tokie patys – paprasti, atviri, gero būdo žmonės. Šiandien abu suprantame, kad reikėjo poroje pabūti su kitais žmonėmis, kad reikėjo pagyventi atskirus gyvenimus tam, kad suprastume, jog artimiausiais sielos draugais, geriausiais draugeliais, nuoširdžiausiais pašnekovais, artimiausiais mokytojais, patikimiausiais gyvenimo partneriais, romantiškiausiais įsimylėjėliais būsime ne su kuo kitu, bet tik vienas su kitu – Aivaras su Greta ir Greta su Aivaru.

Supratome, kad suprasti gyvenimą, mokytis jį teisingai gyventi, patirti džiaugsmus arba nerimą, įveikti iššūkius ar pasiekti tikslus yra žymiai geriau kartu nei atskirai. Su Aivaru mano gyvenimo kelionė žymiai įdomesnė ir linksmesnė.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Iš tavęs trokštu daugiau nei švelnių prisilietimų ar slapčia pavogtų vakarų“

Šiandien taip pat rengiame dviračių žygius, keliones, kepame vienas kitam gimtadienio tortus, dalijamės muzikos atradimais, važinėjame riedučiais, kartu arba vienas kitam gaminame maistą, dainuojame važiuodami.

Kas dieną bendraujame, kalbamės, būna, vakare žaidžiame mano sugalvotą, neįtikėtinai įdomų ir naudingą žaidimą 3D – vienas kitam pasakojame 3 labiausiai patikusius dienos dalykus.  Kasdieną linksmina mane jo juokeliai, kas dieną norisi vienas kitam būti geresniais.

Negali sakyti, kad vienas kitą žinome kaip nuluptus vien todėl, kad esame pažįstami 9-erius metus. Ne. Būti pora ne tas pats, kas būti tik gerais draugais. Mums, kaip ir visoms įprastoms poroms, būdingi nuomonių nesutapimai, ginčai, bet, kaip ir visoms mylinčioms poroms, būdingas ir tvirtas ryšys, vienas kito atitikimas, papildymas ir didelis noras išmokti suprasti vienam kitą teisingai.

Mano mama, mane išauklėjusi, mylinti, sąmojinga, labai graži, be galo intuityvi, taip pat griežta moteris, visus tuos metus puikiai pažinojusi Aivarą ir žiūrėdavusi į jį labai palankiai, davė mums vieną patarimą.

Tas patarimas yra tiesiog kalbėtis. Juk dažnai ginčai kyla dėl nepakankamo įsigilinimo į vienas kito tiesą. Kai supranti, kad nėra vienos tiesos, būti poroje tampa žymiai paprasčiau. Svarbiausia, kad abu partneriai norėtų mokytis kalbėti ir kalbėtis.

Taip pat skaitykite: Negražiausia pasaulio moterimi vadinama Lizzie moko tikrojo grožio

Mums, kaip ir visoms įprastoms poroms, būdingi nuomonių nesutapimai, ginčai, bet, kaip ir visoms mylinčioms poroms, būdingas ir tvirtas ryšys.

Aivarą pamilau visai netikėtai. Neseniai supratau, kad išsipildė mano pačios įsitikinimas, kad savąjį žmogų sutiksiu tada, kai mažiausiai to tikėsiuosi ir gal net iš pradžių nė neįtarsiu, kad tai jis.

Ir tikrai – natūraliai daugiau su Aivaru pradėjome bendrauti tuomet, kai mano galvoje buvo kitas žmogus, kai apgailestavau, kad su tuo žmogumi nieko neišeis, kai labiausiai norėjau atsiriboti nuo visokių meilių ir draugysčių.

Kad Aivaras yra mano žmogus, neįtariau 9-erius metus, kol vieną šių metų gegužės mėnesio dieną į galvą pirmą kartą šovė mintis apie jį ne tik kaip apie gerą draugą.

Man regis, tas momentas mane ištiko, Aivarui pasakojant istoriją apie Tigriuką ir Meškiuką – du geriausius draugus, išsiruošusios ieškoti savo svajonių šalies Panamos. Sutikę lapiną, karvę, pelę, patyrę nuotykių, pasidairę pasaulyje ir apėję ratą, jie grįžo į vietą, nuo kurios ir pradėjo kelionę – į savo namus.

Po ilgos kelionės namai  jiedviem atrodė tarsi ta svajonių šalis, kurios jie ieškojo. Taip ir mes vienas kitam atrodome kaip gražiausia svajonių šalis – Panama.

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų „Snow Arenos“ kuponą dviem.

„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.

Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu! Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.

Daugiau informacijos – snowarena.lt

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!