Tikra istorija. „Ačiū, kad pagaliau mane palikai“

Žinau, kad mylėjai. Galbūt vis dar myli, ir tai žinoti man be galo skaudu. Ačiū, kad mane supratai ir išlaisvinai, nes pati tam nebūčiau sukaupusi pakankamai jėgų...

Viskas prasidėjo labai seniai – prieš šešerius metus. Iš pradžių tai buvo tik draugiškos žinutės, vėliau – ir pirmas pasimatymas, naujos pažintys, bendri draugai, vakarėliai, linksmybės ir... alkoholis. Tada dar tavęs nemylėjau, nors tu savo meilę man pripažinai jau po trijų draugystės mėnesių.

Vis tik laikui bėgant sugebėjai mane prisijaukinti savo linksmumu – visada prajuokindavai, o tai mane labai žavėjo. Toliau viskas dėliojosi savaime – ilgi vakarai, pokalbiai, vienas kito pažinimas ir begalė klausimų. Kiek daugiau nei metus skrajojau padebesiais ir džiaugiaus radusi ta „vienintelį“ savo žmogų...

Deja, kažkas atsitiko, vakarais vis kažkur dingdavai, telefonu neatsakydavai, ir man pradėjo atrodyti, kad nieko tau nereiškiu – tavęs tiesiog nebūdavo. Iki ryto.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Bandžiau lipdyti mūsų laimės pilį, tačiau tai dariau viena“

Atsirasdavai lyg nieko nebūtų nutikę prie mano tėvų namų durų... Girtas. Po pietų, kai praeidavo pagirios, prasidėdavo pasiteisinimai, atsiprašinėjimai ir pažadai, kad tai nepasikartos. Ir nesikartodavo. Iki penktadienio. O tada – vėl ta pati pasaka. Tik iš pažįstamų kaskart sužinodavau, kaip leisdavai savaitgalį draugų ir kitų merginų būryje.

Nuo tada prasidėjo rimti pykčiai, pažadai pasikeisti, nebegerti, leisti savaitgalį kartu. Tačiau tai ir tebuvo pažadai, o mano pagalvė kiekvieną vakarą vis sugerdavo mano skausmo pilnas ašaras... Visa tai tęsėsi metus su puse.

Po pietų, kai praeidavo pagirios, prasidėdavo pasiteisinimai, atsiprašinėjimai ir pažadai, kad tai nepasikartos. Ir nesikartodavo. Iki penktadienio. O tada – vėl ta pati pasaka.

Labai tave mylėjau ir taiksčiausi su viskuo, daug ką ištrindavau iš savo atminties ir vėl gyvendavau laimingai, tačiau persipildė ir mano kantrybės taurė.

Liepiau rinktis tarp manęs ir draugų. Tada pasirinkai mane. Nes mylėjai, tik kitaip, nei aš norėjau. Tada tu pasikeitei, daug laiko leisdavom kartu, tarp bendrų draugų, tačiau alkoholis vis tiek buvo ne mažiau svarbus nei aš. Po ketverius metus trukusios draugystės nusprendėme gyventi kartu, atskirai nuo tėvų.

Naujas butas, remontai, pinigai, darbas ir miegas – tokia buvo mūsų dienotvarkė. Sekmadieniais leisdavom sau nueiti į kiną, tačiau mano mintys būdavo tik apie jaukų butą ir užbaigtus remontus.

Galiausiai jie baigėsi, tad, atrodė, lyg ir nieko neturėtų trūkti, tačiau alkoholis vis dar žygiavo tarp mūsų. Prašymai jo nevartoti kas savaitgalį po dvi tris paras buvo bereikšmiai. Iš pradžių į tai jis nekreipė dėmesio, vėliau prasidėjo barniai, kad per daug jį kontroliuoju, nes gi jis – suaugęs vyras. Pamažu visas jo pramogas keitė alkoholis.

Ramiai bandžiau paaiškinti, kad man tai labai nepatinka, kad reikėtų užsiimti kažkuo, domėtis, kažko siekti, bet visi pokalbiai baigdavosi durų trankymu ir fraze „jei nepatinka, palik“. Žinojo, kad nepaliksiu, matė ir jautė, kad reiškia man visą pasaulį.

Kaip žmogus jis labai geras, niekada nepaminėčiau bloguoju, tačiau mūsų vertybės skyrėsi kaip diena ir naktis. Kol būdavom dviese, viskas atrodydavo puiku, iš šalies žmonės sakydavo, kad mums pavydi, nes esame puiki ir darni pora.

Bet, kai koją pakišdavo alkoholis, viskas pasikeisdavo. Pamažu prasidėjo girto pykčio protrūkiai, daiktų daužymas, riksmai dėl to, kad neleidžiu gert tiek, kiek norėtų... Labai nuo to pavargau.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mylėjau tave mums dar nesusitikus“

Be galo norėjau šalia vyro, kuris pasirūpintų manimi, o ne atvirkščiai, bet išeiti ir palikti man buvo per sunku. Nesugebėjau.

Prasidėjo kasdieniai pamąstymai, kaip pakeisti savo gyvenimą į geresnį, ir tada išdrįsau... Paprašiau palikti mane. Va taip paprastai – imti ir palikti, susirasti kitą moterį ir pradėti kurti gyvenimą tokį, kokio nori jis. Nesutiko. Vėl – barniai ir frazė: „Jei nepatinka, palik“.

Kas vakarą atsigulusi į lovą tyliai liejau ašaras ir tvardžiausi, kad tik jo nepažadinčiau. Galiausiai kartą jis pabudo – pats.

Esu tikra, kad jis tikrai mane mylėjo. Po tos nakties, kai pamatė ir pagaliau suprato mano skausmą, jis išėjo palikęs trumpą raštelį:

Tik dėl to, kad tave skaudinu, pats nesuprasdamas kodėl, aš išeinu. Visada žinai, kur mane rasti. Aš pasikeisiu dėl tavęs. Myliu tave.

Po šešerių su puse metų trukusios draugystės praėjo trys mėnesiai, myliu jį ne mažiau nei kažkada mylėjau, tačiau gyvenu gerai, be baimės ir laukimo, kad naktį jis įgrius girtas pro mano duris...

Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame jai rankų ir kūno priežiūros rinkinį „Gardener's Hand Healer“ (prizo vertė – 20 Eur.)

Rinkinį sudaro skystas rankų ir kūno prausiklis ir drėkinamasis losjonas rankoms ir kūnui.

Ieškokite „C&D Style“ salonuose ir internetinėje parduotuvėje.

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo, gyvenamosios vietos pakeitimui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimi?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!