Tikra istorija. „Įsivaizdavau ją kaip būsimą žmoną. Bet liko paniekinti jausmai ir tuščios lentynos“

Kaip šiandien pamenu tą dieną, kai važiuodamas greitkeliu apsipyliau karšta juoda kava. Buvau su mėlynais džinsais, ant kurių puikavosi ne tik diržas, bet ir didžiulė ruda dėmė. 

Nors tą kartą labai skubėjau į susirinkimą, vyksiantį visai kitame Lietuvos gale – Klaipėdoje, buvau gerai nusiteikęs ir neketinau pavėluoti nė vienos minutės. Esu punktualus žmogus. Vertinu, kai žmonės susirenka laiku į paskirtą vietą, ir pats stengiuosi neatsilikti. Važiuodamas tiesiąja Vilnius–Klaipėda, prisiminiau, jog seniai bebuvau šokiuose, seniai klausiausi trankios geros muzikos, kad ir 80–90-ųjų laikų, kurių grupės tapo legendomis. 

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Užgesintą gyvenimo šviesą vėl įžiebė naujoji meilė“

Pasiėmiau subraižytą, aptrintą, galbūt trejų metų senumo kompaktinį diską ir įgrūdau į magnetolą. „Modern Talking“ priminė senus gerus laikus, kai su tėvais ir giminaičiais iki ryto švęsdavome Naujuosius metus ar močiutės gimtadienį. Mano gimtadieniai būdavo niūrūs, tik savo 20-ąjį pasistengiau padaryti įspūdingu, sukviesdamas žmones, kurių nė pusės nepažinojau...

Nuo to karto pradėjome reikšti simpatiją vienas kitam. Atviresnę, bet subtilią. Nuoširdžią, bet slaptą. Vis dėlto ji turėjo draugą, dėl kurio dažnai verkė.

Spausdamas greičio pedalą ir nesijaudindamas dėl nostalgijos, kilusios iš praeities, iš toli pamačiau mirksintį avarinio signalą. Mergina, pasilenkusi prie keleivio pusės priekinio rato, rankose varto didžiulį varžtų atsukimo raktą. Jos plaukai buvo šviesūs, o raudonas paltas puikiai derantis prie jos ryškiai vyšninio „vabalo“ (automobilio), sukūrė nuostabų vaizdą. Sustojau. Nė akimirkai nesusimąstęs, ar išvis reikia pagelbėti. Juk čia Lietuva, jei papuolei į bėdą – pats ir kapstykis, net tėvai dažnai savo vaikams nepadeda.

Išlipau iš automobilio, mergina į mane atsisuko kiek išsigandusiu žvilgsniu ir  nužvelgė nuo galvos iki kojų. 

– Labas rytas, matau problemų turite su ratais, – ištariau.

– Ech, jau kurį laiką žadėjau pasikeisti šias suskirdusias padangas į naujas, tačiau dabar, matomai, privalėsiu, jei tik pavyks pajudėti iš šios nykios vietos. Ar jūsų neerzina tas mašinų dūzgesys, kai sustojate autostradoje?

Apžiūrėjau padangas. Jos tikrai suskirdusios, tikriausiai jau 12 sezoną bando atlaikyti. Nustebau, išgirdęs tokį ilgą atsakymą iš nepažįstamosios, bet dar labiau nustebau dėl jos kalbos kultūros. Galbūt ji iš mažo miestelio?

– Na, visų pirma, tai niekas nesiruoštų į ilgą kelionę su tokiais nudilusiais ratais, nebent jūsų kelio tikslas jau netoli. Antra, šiaip sau nesustoju autostradoje kada užsigeidęs, o ir mašinų dūzgesys mano emocijoms įtakos nedaro.

Mergina pažiūrėjo į mane išpūstomis akimis. Jos akys buvo ryškiai mėlynos spalvos, krintantys šviesūs plaukai išryškino skruostikaulį bei mažytę nosį ir lūpas. Veido oda buvo skaisti, mergina sportuojanti. Matosi.

– Aš netoli. Man prieš Kryžkalnį baigiasi kelionė. Bet dar likę geri 30 kilometrų.

– Ar atsarginį ratą turite?

– Nežiūrėjau.

– Tai ką veikiate su tuo raktu rankoje, jei net nežinote, ar atsarginį ratą turite? – nusijuokiau. Nesusilaikiau, mergina rodėsi sutrikusi, tikriausiai pirmą kartą nuleido padangą.

– Na, tai būčiau dar pažiūrėjusi, svarbiausia, kad yra su kuo atsukti.

– Manau, svarbiausia, kad būtų į ką pakeisti. Jums taip neatrodo? – šypsodamasis pasakiau. Ta mergina mane traukė. Nežinau kuo, bet traukė. 

– Skambinau savo draugui, sakė netrukus turėtų būti čia, tai ir laukiu su raktu rankose, – liūdnesniu balsu tarė dama ir laukė, kas bus toliau.

Paprašęs jos atidaryti automobilio bagažinę, pamačiau joje pintus krepšelius, kurių išorė buvo dekoruota įvairiausiais ornamentais. Paėmęs atsarginį ratą, taip pat domkratą iš savo automobilio, jos rankų sušildytą atsukimo raktą, pakeičiau padangą visą laiką tylėdamas ir visgi klausydamas mašinų ūžesio, kuris gal kiek ir erzino.

– Na, štai, tereikia prisipūsti oro. Netoliese yra degalinė, tad iš lėto nuvažiuosit.

– Ačiū už pagalbą. O tuos 30 kilometrų man pavyktų įveikti neprisipūtus? Nes aš nė velnio nemoku pirštų prie mašinos prikišt.

Pasiūliau merginai iš lėto nuvažiuoti iki degalinės kartu. Mano laikas bėgo, susirinkimas už 2 valandų ir 13 minučių, turiu spėti užsukti dar ir į viešbutį pasidėti daiktų. Gerai, kad Klaipėda nėra didelis miestas, viskas beveik prie pat, tik žinau, kad likusią kelio dalį teks paspausti.

Sustoję prie padangų pūtimo, laukėme eilėje. Per veidrodėlį stebėjau merginą, kaip ji bando atsisegti saugos diržą. Vėliau belaukdama pakeitė kompaktinį diską, sėdėjo atsirėmusi į vairą, lyg būtų nesavam kaily.

Sulaukę savo eilės ir pripūtę padangas, pasitraukėme nuo kelio, kad netrukdytume eismui. Neatsižvelgdamas į savo veiksmus, nejučiom pradėjau klausinėti merginos, iš kur ji, ką veikia, kur keliauja, ir, kad ir kaip bebūtų keista, ji nuoširdžiai atsakinėjo, nerodydama pasibjaurėjimo ar nenoro bendrauti. Paklausiau vardo. 

– Julida. O jūs? – nustebau išgirdęs negirdėtą vardą.

– Malonu susipažinti. Turite išskirtinį vardą, Julida.

– Na ne pirmą kartą tai tenka girdėti. Bet ačiū.

Šnektelėję dar keletą minučių išsiskirstėme. Metas buvo vykdyti dienos planus. Visą kelią važiuojant iki Klaipėdos, mintyse buvo jos veidas. Girdėjau jos balsą. Per radiją skambančias reklamas taip pat verčiau jos balsu mintyse. Kuo ji mane taip pakerėjo?

Visą kelią važiuojant iki Klaipėdos, mintyse buvo jos veidas. Girdėjau jos balsą. Per radiją skambančias reklamas taip pat verčiau jos balsu mintyse. Kuo ji mane taip pakerėjo?

Diena susirinkime prabėgo sklandžiai. Aptarę naujus planus dėl vykdomo verslo plano, vakarop sugūžėjome į barą. Visi bendradarbiai, kurių ne vienas buvo sulaukęs daugiau kaip 30 metų, vis kamantinėjo mane, kada gi pagaliau bus galima su manimi apie moteris pasikalbėti.

Užsiminiau vienam kolegai apie šiandienos įvykį su Julida ir papasakojęs, kokį keistą jausmą jutau būdamas šalia jos, gavau patarimą:

– Gaudyk ją. Susirask internete. Gi toks vardas. Man 38, bet su žmona irgi anketas internete turim. O dar toks vardas. Nagi, pažiūrim.

– Na, kam man? Girdėjau, kad draugą turi. Dar degalinėj bestovint skambino, jog gali nesijaudint ir kad tuoj bus pas jį. Ryškiai į jo gimtinę važiavo. Nereikia.

– Jei tu nesurasi, tai aš surasiu. Iš kur ji sakei?

– Iš Kėdainių.

– Na va, daug kalbėjot tada, kad vardą ir gimtinę žinai, – juokdamasis bendradarbis ieško kišenėje mobilaus.

Sėdėdamas už baro, pasiėmiau jau antrą alaus, mąsčiau, kad Klaipėdoje geras oras ir reiktų ką nors pasiūlyti draugams, bendro verslo kūrėjams, susitikti kurį vakarą ir pažaisti krepšinį. Jau norėdamas tai sakyti garsiai, atsisukau į visus susirinkusiuosius, bet mano planus nutraukė tas 38-metis, kišdamas savo mobilųjį man priešais akis. 

– Šita gal?

Atidžiai pažiūrėjęs pagrindinę jos nuotrauką vėl pamačiau tas mėlynas sodrias akis ir plonas lūpas.

– Taip, ta pati.

– Duok telefoną, aš jai parašysiu.

Numetęs telefoną jam į rankas, tęsiau savo mintį dėl krepšinio ir pradėjau su visais derinti laiką, vietą ir užkandžius.

Pabudęs kitą rytą, radau pokalbį, kuriame mano bendradarbis ryškiai buvo padauginęs alaus ir parašė tai, ko nereikėjo rašyti nepažįstamajai. Bet iš kitos pusės, man tai patiko. 

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Kiek dar kartų grįši?“

Ryte radęs atsakymą į „mano“ pirmą žinutę jai, nustebau. Pradėjome bendrauti. Apie automobilius, apie gamtą, tėvus, veiklą gyvenime, kasdienius planus, ir taip pradėjo slinkti kiekviena mano diena – nuo rytinio „Labas rytas“ iki vakarinio „Labos nakties“. 

Prabėgo mėnuo. Vėl susitikome. Kaune, per Naktinio krepšinio renginį. Atsirėmiau jai ant pečių ir stebėjau šokėjų pasirodymą. Ji nesitraukė. Prastovėjome taip apie pusvalandį. Vakarop gaunu žinutę: „Taip gera buvo jausti tavąsias rankas ant savo pečių. Dar dabar jaučiu lyg jos būtų prisiglaudusios“.

Nuo to karto pradėjome reikšti simpatiją vienas kitam. Atviresnę, bet subtilią. Nuoširdžią, bet slaptą. Vis dėlto ji turėjo draugą, dėl kurio dažnai verkė. Ne vieną kartą teko klausyti, kaip ji nevykusiai jaučiasi būdama šalia jo, bet vis mylinti ir negalinti išsiskirti.

Šiaip ne taip išaiškinau jai, kad šis vyras jos nevertas, kad aplink yra asmenybių, kurios ją vertintų ir kasdienybę nuspalvintų visiškai kitomis spalvomis. Galiausiai ji išsiskyrė. Po kurio laiko pasiryžau visiškai ją užkariauti.

Norėjau, kad ji taptų mano žmona. Jaučiau, kad tai tas žmogus, kurio gyvenime ilgai laukiau.

Norėjau, kad ji taptų mano žmona. Jaučiau, kad tai tas žmogus, kurio gyvenime ilgai laukiau. Julida – išskirtinio vardo savininkė, šviesių plaukų, grojanti gitara ir akinamai graži. Tai mano kriterijai, kuriuos, nemeluosiu, buvau sugalvojęs jau prieš gerus trejus metus. Gyvenimas įrodė, kad stebuklai vyksta. Sutikau ją ir žadėjau niekada nepaleisti. Bet...

Apsigyvenome kartu po pusės metų draugystės, ji buvo nuostabi šeimininkė, be galo rūpestinga moteris. Aš niekad nesuprasdavau, kaip jos buvo galima nemylėti? Kodėl ji buvo taip nevertinama? Ji buvo man tarsi atgimimas.

Mylėjau ją kasdien vis labiau, mintyse kurdamas planus apie būsimus vaikus. Ji būdavo visada man atvira. Visuomet pasakydavo atvejus, kai jai parašydavo ar paskambindavo buvęs vaikinas, mėginęs ją susigrąžinti. Ji viską man pasakydavo, ir aš už tai ją gerbiau ir dar labiau mylėjau.

Laimingai gyvenant prabėgo trys mėnesiai. Aš dirbau, ji dirbo taip pat, studijavome neakivaizdžiai, nes abu žinojom, kad reikia ne tik knygas krimsti, bet ir gyventi. Tad susitikdavome tik namuose vakarais, o savaitgaliais vis mąstydavome, ką galime įdomaus nuveikti.

Bėgo dienos, bėgo valandos, pačios nuostabiausios mano gyvenime, kol vieną vakarą grįžęs po darbų radau ją verkiančią. Raudančią taip, kaip, rodėsi, gali tik aktoriai per serialus ašaras lieti. Ji buvo susivyniojusi į antklodę ir tiesiog rėkė. Kūkčiojo, verkė ir rėkė. Neaiškius žodžius šaukė visu garsu, rodė neaiškius gestus.

Išsigandau, puoliau prie jos, mėginau apkabinti, bet ji tiesiog išsprūdo man iš rankų ir užsidarė vonios kambaryje. Mėginau prašyti, kad įleistų. Mano pastangos buvo bergždžios, teko laukti, kol pati norės pasikalbėti. 

Bėgo dienos, bėgo valandos, pačios nuostabiausios mano gyvenime, kol vieną vakarą grįžęs po darbų radau ją verkiančią.

Buvo jau vėlyvas vakaras, ryte reikėjo anksti keltis. Nuėjau miegoti berods 3 valandą nakties, Julida miegamajame taip ir nepasirodė.

Ryte radau ją svečių kambaryje, apsidėjusią savo kūną pliušiniais žaislais ir miegančią. Pažadinau ją, pasakiau, kad eitų ilsėtis į lovą, tačiau ji nusisuko ir nereagavo nė į vieną mano pasakytą žodį. 

Darbe buvau lyg nesavas. Diena prabėgo lėtai. Nepietavau, nenorėjau nieko, tiesiog grįžti namo ir išsiaiškinti, kas mano mergaitei negerai. Grįžęs namo, negalėjau ne tik kad pakalbėti su savo būsima žmona, bet net ir neradau jos namuose. Bandžiau skambinti, bet mobilusis buvo išjungtas.

Ten, kur ryte radau ją miegančią, pamačiau padėtą voką. Atplėšiau jį, radau nėštumo testą ir laiškelį. Laiškelis tiesiog iškrito iš rankų. Pamačiau dvi juosteles. Sėdau ant lovos ir ėmiau lieti džiaugsmo ašaras. Nors tai buvo netikėta ir neplanuota, bet vis vien buvau laimingas, žinodamas, kad mūsų laukia nuostabi ateitis.

Besišypsodamas nuėjau į miegamąjį. Įėjus šypsena dingo. Radau praviras spintos duris. Ir... tuščias lentynas. Nė vieno Julidos daikto.

Kur ji? Kur mano būsima nuotaka?

Praleidžiu tą pasakojimo dalį, kai jos ieškojau. Ieškojau visur, kur tik galėjau. Tris dienas buvau nežinioje. Kankinausi ir mėginau išsiaiškinti, kas nutiko, kodėl ji išėjo? Ką blogo padariau? Besitvarkydamas svečių kambarį, iš po sofos ištraukiau minėtąjį laiškelį, kurį buvau visiškai pamiršęs, pamatęs teigiamus testo rezultatus. Prisėdau ir paskaičiau žodžius, absoliučiai pakeitusius mano asmenybę ir požiūrį į merginą, kurią laikiau savo princese. 

„Aš laukiuosi, bet tėvas – Andrius...“.

„Aš laukiuosi, bet tėvas – Andrius...“. Kas dar nesuprato, Andrius buvo tas pats vaikinas, kuris po skyrybų mėgino ją susigrąžinti. Apie kurį ji nuolat viską pasakydavo...

Nemoku apsakyti savo būsenos tuo metu, kai perskaičiau šiuos žodžius. Išdavystė? Su buvusiuoju? Kai ji atvirai kalbėdavo apie tai, kaip jis mėgina pasikeisti dėl jos? Kam visa tai? 

Žinojau tik tai, kad Julida skirta ne man. Vis dėlto jos likimas buvo paskirtas gyventi su tuo, dėl kurio ji jautėsi nevykusiai. Bet tikriausiai dar labiau nevykęs atvejis buvo taip skaudžiai išduoti. 

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mylėjau tave mums dar nesusitikus“

Pasiėmiau atostogas, išvažiavau dviem savaitėm iš Lietuvos pas giminaičius į Vokietiją. Nieko nenorėjau apie ją girdėti. Norėjau prakeikti tą dieną, kai sustojau jai pagelbėti dėl susprogusio rato. Dabar niekad nebestoju. Neteikiu pagalbos, nes žinau, kad reikia padėti žmonėms, bet neleisti jiems tavęs išnaudoti. Tokia mano istorija. 

Dėkojame istorijos autoriui už atvertą širdį ir dovanojame jam Druskininkų „Snow Arenos“ kuponą dviem.

„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.

Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu! Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.

Daugiau informacijos – snowarena.lt

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!