Tikra istorija. „Kalėdos man tą kartą padovanojo tikrą stebuklą“
Kas sako, kad stebuklų nebūna? Ši skaitytojos meilės istorija vėl privers jais patikėti.
Esu vaikų darželio auklėtoja. Dirbu su būriu penkiamečių išdykėlių. Ir nors nėra labai lengva, nors vakarais iš darbo grįžtu išsunkta kaip citrina, o kai kada sunkiau bendrą kalbą rasti su tėveliais, nei jų vaikučiais, neįsivaizduoju savęs kitur.
Kiekviena diena padovanoja man daugybę didžiulių stebuklų. Aš net užrašinėju mažylių kalbos ir minčių perliukus ir kada nors ateityje svajoju išleisti nuostabią jų išminties knygą – juk niekas nežvelgia į pasaulį nuoširdesnėmis akimis nei vaikai. Ir nors pati seniai nebesu vaikas, kartą Kalėdos man padovanojo tikrą stebuklą...
Kartu su kolegėmis organizavome vaikų taip mėgiamą ir laukiamą Kalėdų šventę: ruošėme programėles, mokėmės eilėraštukų ir dainelių, puošėme langus ir eglutę. Tik nė vienas tėvelis nesutiko pabūti Kalėdų seneliu. Tad teko kviesti renginius organizuojančius vyrukus.
Internete radome reklamą, susitikome su vadybininku, viską suderinome ir nekantraudami laukėme šventės. Kalėdų senelis buvo tikras šaunuolis.
Pamaniau, kad tokiu puikiu seneliu gali būti tik vyrukas, turintis savo vaikų ir gerai suprantantis jų mąstyseną. Tačiau kai po renginio išsiskirsčius vaikučiams pakvietėme jį drauge su mumis pasivaišinti, ne juokais apstulbau: nusirengęs savo rūbus, nusimaukšlinęs kepurę ir nusilipinęs barzdą tiesiai prieš mane stovėjo jaunas ir gražus vaikinukas.
Nesusilaikiau nepasakiusi jam, kad gerokai vyresnį Kalėdų senelį įsivaizdavau po tais raudonais rūbais ir kad esu nustebinta jo gebėjimo bendrauti su tokiu didžiuliu būriu vaikučių.
Pamažu gurkšnodamas arbatą, Kalėdų senelis, tapęs Tautvydu, papasakojo mums, kad yra studentas, ir šventinio laikotarpio vakarais šiek tiek prisiduria prie to, ką gauna iš savo ne itin turtingų tėvų.
Viena po kitos išsiskirstė visos mano kolegės. Mat beveik visos buvo gerokai vyresnės už mane ir jau turėjo savo laukiančias šeimas. Mudu su Tautvydu niekur neskubėjome. Buvo smagu apie šį bei tą pasišnekučiuoti, pasijuokti, pasidalyti renginio įspūdžiais.
Kai išėjome, buvo nuostabus žiemos vakaras: lyg sulėtintame kine gatvės žibintų šviesoje į žemę leidosi didelės, retos, purios snaigės. Dar ilgai vaikštinėjome apsnigtomis senamiesčio gatvelėmis.
Paskui pasisiūliau pavėžėti Tautvydą iki namų. Jis mielai sutiko, tačiau prieš tai pakvietė mane į kavinukę sušilti ir išgerti karšto vyno. Vairavau, todėl vyno atsisakiau, tačiau su malonumu išlaižiau puodelaitį karšto šokolado.
Žiema buvo tokia nuostabi, kad net nejautėme šalčių ir žvarbaus vėjo.
Tautvydas nebuvo drąsuolis ar akiplėša. Mačiau, kad jis truputį jaudinasi, tačiau jau tą pirmąjį vakarą pasakė man negalintis susilaikyti nepabučiavęs mano šokoladu kvepiančių lūpų. Ir tuo pirmuoju bučiniu prasidėjo mano didysis Kalėdų stebuklas...
Susitikdavome kiekvieną mielą vakarą. Kartais lydėdavau Tautvydą į jo kalėdinius renginius. Vėliau įsitaisiau Snieguolės rūbus ir net padėdavau jam susidoroti su Kalėdų senelio vaidmeniu, mat, puikiai žinojau, kaip elgtis su vaikais. Savaitgaliais abu drauge eidavome išleisti uždirbtų pinigų. Jų nebuvo labai daug, tačiau mūsų pramogoms pakako.
Praėjus švenčių šurmuliui atsirado daugiau laisvo laiko, ir mudu visą jį praleisdavome kartu. Aš padėjau Tautvydui rašyti kursinius darbus, referatus. Ilgainiui jis pradėjo prašyti, kad net ir nakčiai nevažiuočiau į savo namus. Iš pradžių spyriojausi, vėliau ir pati trokšdavau pasilikti jo glėbyje.
Žiema buvo tokia nuostabi, kad net nejautėme šalčių ir žvarbaus vėjo. Paskui atėjo toks pat nuostabus pavasaris. Tautvydas daug dirbo: rašė savo bakalaurinį darbą. Sėdėdavau tyliai susirangiusi sofos kamputyje su knyga ar žurnalu rankose, kad tik jam netrukdyčiau. O kiekvieną poilsio minutę negalėdavome atsitraukti vienas nuo kito.
Šios Kalėdos – jau trečios, kurias mudu su Tautvydu sutiksime ir švęsime drauge. Jis vėl šventiniu laikotarpiu ruošiasi persikūnyti į Kalėdų senelį, aš būsiu jo ištikimoji Snieguolė. Uždirbtus pinigėlius nutarėme taupyti savo vestuvėms, nes po metų, per kitas Kalėdas, žadu už savojo Kalėdų senelio ištekėti....
Šį rudenį supažindinome vienas kitą su savo šeimomis. Tautvydas maniškiams iš karto patiko. Tačiau jie dar nematė Kalėdų senelio... Todėl per Kalėdas mudu nutarėme padaryti staigmeną mano seserų ir brolio vaikučiams. Dovanėlės jau paruoštos, beliko sulaukti šventės.
Taigi, kas galėtų paneigti, kad Kalėdos – stebuklų metas.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'Occitane“ įsteigtą prizą – prabangų taukmedžių sviestu praturtintą kūno kremą sausai odai puoselėti (200 ml). Prizo vertė – 35 eur.
Taukmedis žinomas kaip medis, turintis labai daug naudingų savybių. Iš taukmedžių riešutų išgaunamas sviestas – labai riebus ir nuostabiai universalus odos priežiūros produktas, kuris giliai įsiskverbia, pamaitina ir saugo odą, tai užtikrina išskirtinę sausos odos priežiūrą.
Prizas – 200 ml taukmedžių sviesto kūno kremas, papildytas drėkinamaisiais ekstraktais (linų sėmenimis, dedešvomis, saldžiaisiais migdolais ir medumi) ir švelninamuoju abrikosų aliejumi.
Daugiau produktų ieškokite čia.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!