Dažnai iškeliaujame tikėdamiesi savo laimę surasti svetur, kitoje šalyje, už daugelio kilometrų. Ir kodėl taip retai susimąstome, kad galbūt laimės toli ieškoti visai nereikia? Nereikia, nes ji yra visai prie pat. Gaila, kad laiku to nepastebime. Siūlome paskaityti portalo skaitytojos istoriją.
Kai stovėjom oro uoste ir laikei mane apkabinęs, norėjau, kad ta akimirka truktų amžinai. Jaučiau, kaip stipriai mane prispaudei prie savęs ir laikei savo glėbyje. Mačiau riedančias tavo skruostais ašaras. Tada sakei, kad greitai pas mane atvyksi, guodei, kad viskas bus gerai...
Kilo lėktuvas į viršų, ir aš vis labiau tolau nuo tavęs. Pamenu, tada jaučiau, kaip mano širdį veria deginantis skausmas. Norėjau bėgti atgal, sustabdyti lėktuvą, atsukti laiką, norėjau vėl būti tavo glėbyje...
Atvykau į šaltą ir abejingą miestą, kur visi žmonės ir namai man buvo svetimi, kur oras buvo nebe savas, o pats gyvenimas atrodė nebe toks ir mielas. Dienos slinko lėtai, minutės, atrodė, tapo valandomis, o valandos – paromis.
Nors ir dirbau, veiklos turėjau, bet kiekvieną minutę galvojau tik apie tave, galvojau, ką tu veiki, ar pavalgęs, ar nesušalęs, ar nepavargęs. Kasdien laukdavau iš tavęs bent vienos žinutės, bet jos vis retėjo ir retėjo. Galiausiai vieną vakarą pasakei, kad pas mane neatvyksi ir geriau tau neberašyti.
Ašaros pačios akimis riedėjo kartu su už lango verkiančiu dangumi. Stebėjau, kaip jį kartais nušviečia žaibų kirčiai.
Tą vakarą man žemė iš po kojų išslydo. Naktį nemiegojau. Ašaros pačios akimis riedėjo kartu su už lango verkiančiu dangumi. Stebėjau, kaip jį kartais nušviečia žaibų kirčiai. Kiekvienas plykstėjimas, atrodė, raižė man širdį, negalėjau susitaikyti su ta mintimi, kad tu mane palieki. Kad nebeapkabinsiu, kad nebeužmigsiu ir nebepabusiu šalia tavęs...
Ryte, po klaikios nakties, sėdau pie kompiuterio ir užsisakiau bilietą namo. Jau nebemačiau prasmės būti čia, kur nėra ateities be tavęs. Nors tu ir palikai mane, aš vyliausi, kad pasitiksi, kad apkabinsi, kad pasakysi, kaip mane myli ir kaip manęs ilgėjaisi...
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Viskas prasidėjo nuo tobulos nakties paplūdimyje...“
Vėl sėdėjau lėktuve, tačiau šis jausmas buvo kitoks nei prieš du mėnesius kylant į dangų. Tai buvo laukimas, susipynęs su nerimu, nes nežinojau, ar tu vis dar mano, nežinojau, ar tu manęs lauki.
Išlipusi iš lėktuvo pajutau, kad esu namuose: čia viskas buvo sava, čia oras man kvepėjo, lietus buvo šiltas ir gaivinantis, žmonės buvo mieli ir artimi...
Pasiėmusi savo bagažą, ėjau prie išėjimo. Jutau, kaip baimė kovoja su laime, šie du jausmai taip kovėsi mano širdyje, kad, atrodė, tuoj sprogsiu. Tada pamačiau tave, tu atėjai, ir tai man suteikė tiek laimės, kad pamiršau, kaip tuos du mėnesius man skaudėjo širdį.
Priėjai, pabučiavai į skruostą ir pasakei: „Labas“. Tada supratau, kad tavo šaltumas ir abejingumas tuoj mane uždusins. Paėmei mano lagaminą ir parodei, kur mašina. Važiavome tylėdami, ir jaučiau, kad šalia sėdi svetimas žmogus, bijojau, norėjau verkti, norėjau užmigti ir nepabusti...
Nuvažiavome į autobusų stotį. Aš sustingau, pamaniau, kad tiesiog įsodinsi mane į autobusą, ir čia mūsų likimai išsiskirs. Akimirkai sustojo laikas – nejaugi viskas baigta? Nejaugi per du mėnesius išgaravo meilė? Nejaugi atsirado kita, kuri atėmė tave iš manęs?
Ir tada automobilio dureles atidarė mažas žmogutis – mano pusbrolis, tuomet supratau, kad manęs čia stotyje niekas nepaliks. Manęs atvažiavo pasitikti patys mylimiausi žmogučiai, ir aš pasijutau reikalinga. Pamažu širdį užplūdo ramybė, nors šalia ir sėdėjo abejingas mano vaikinas, o galbūt tiksliau, „mano buvęs“ vaikinas. Baimę nuėmė pusbrolis, kuris vaikiškai klausinėjo, kur buvau, kodėl taip ilgai jo nelankiau. Tikra tiesa, kad vaikai ramina...
Vakaras praėjo greitai, visi kalbėjosi, juokėsi, atrodo, turėjo viskas taip ir būti, bet aš ir šalia sėdintis žmogus, kuris manęs net neapkabino, buvom svetimi... Nesitikėjau tokios reakcijos, nesitikėjau tokio šaltumo. Kaipgi galėjai mane taip greitai pamiršti?
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Grįžau į namus, kuriuose manęs laukė jau vienu mylimu žmogumi mažiau“
Kelis kartus tą vakarą grįžau mintimis į oro uostą. Atrodo, viską būčiau atidavusi, kad tik būčiau galėjusi atsukti laiką atgal. Niekada nebūčiau dariusi tos klaidos, niekada nebūčiau išvykusi – juk mano kelionė pražudė tavo meilę.
Nesitikėjau tokios reakcijos, nesitikėjau tokio šaltumo, kaip gi galėjai mane taip greitai pamiršti?
Bėgant laikui iš naujo statėme jausmus, iš naujo kūrėme gyvenimą, bet tu jau nebe tas, kuris mane mylėjo iki pat kelionės.
Nebeliko to romantiko, kuris mane kas rytą žadindavo su kavos puodeliu, nebėra to žmogaus, kuris kasdien stebindavo ir sakydavo „myliu tave“.
Pasistatėme naują gyvenimą. Jame esu aš ir tu, esame kartu. Ir aš esu laiminga, kad esi su manimi. Esu laiminga, kad galiu turėti tuos neįkainojamus prisiminimus, kuriuos man dovanojai iki kelionės.
Myliu tave ir žinau, kad mylėsiu visada. Tu užkariavai mano širdį ir tikiu, kad kada nors vėl prabilsi apie mūsų bendrą šeimą.
Nežinau, kas nutiko per tuos du mėnesius ir turbūt niekada nerasiu atsakymo, bet žinau, kad tai buvo didžiausia mano klaida – išvykti svetur laimės ieškoti.
Laimės aš neradau, aš savo laimę palikau čia ir žinau, kad mano laimė tu.
Myliu ir visada tave mylėsiu.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai 30 € / 103,59 Lt vertės kuponą apsilankymui Druskininkų „Snow Arenoje“.
„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.
Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu! Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.
Daugiau informacijos: snowarena.lt
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!