Tikra istorija. „Mūsų vestuves išardė pražūtingas draugo noras lošti“

Kai tau jau per trisdešimt, o tu vis dar netekėjusi ir šalia tavęs nėra tam net galimo kandidato, aplinkiniai patyliukais ima tave vadinti senmerge, o grįžusi į tuščius namus, kuriuose laukia tik išsiilgusi dėmesio katė, nejučiomis mintyse šią etiketę sau prisiklijuoji ir pati...

Man niekada nesisekė meilėje. Nesakau, kad nesu jos patyrusi, tačiau ji labai jau greitai baigdavosi, jausmai pernelyg greitai išblėsdavo, tad vienatvė būdavo dažna mano palydovė, su tuo buvau jau ir susitaikiusi.

Vis tik vieną dieną vienatvė tiesiog baigėsi. Mano gyvenime netikėtai atsirado vyras. Negalėjau Andriaus pavadinti savo gyvenimo meile ar svajonių vyru, tačiau, kai sulauki tokio amžiaus, kokio aš sutikau jį, verčiau jau nuleisti reikalavimų kartelę...

Taip pat skaitykite: Santykių ekspertai pataria: kaip nepritraukti netikusių vyrų?

Mes susipažinome viename mūsų bendros draugės gimtadienyje. Kadangi buvome susodinti šalia vienas kito (o tai buvo nenuostabu, nes tik abu iš viso būrio ir buvome vieniši – senas triukas), tarp mūsų užsimezgė šioks toks pokalbis.

Negalėčiau sakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau Andrius buvo tikrai simpatiškas vaikinas. Be viso to, jis buvo mano bendraamžis, nė karto nevedęs, neišgyvenęs skyrybų, vaikų neturėjo. Tokie vyrai, turbūt pačios žinote, buvo tikra retenybė.

Kartu apsigyvenome labai spontaniškai, tiesiog jis pasiūlė man kraustytis gyventi pas jį. Gerai negalvojusi, ėmiau ir sutikau. Tada pirmąkart supratau, kad Andrius nebuvo jau toks gardus kąsnelis, kaip maniau iš pradžių.

Visų pirma jis buvo pedantiškai tvarkingas. Negaliu sakyti, kad aš buvau netvarkinga, tačiau tvarkinga esu su saiku, ir mano bute visada vyravo lengvas chaosas. Neilgai trukus pradėjome stipriai pyktis dėl tvarkos. Bet tai tebuvo ledkalnio viršūnė.

Nepaisant mūsų skirtingų požiūrių tvarkos klausimu, Andrius vos po pusmečio draugystės man pasipiršo. Kitaip tariant, viską darėme greitai, nes jau nebuvome tokie labai jauni, kad turėtume galimybę delsti. Ilgai nemąsčiusi sutikau. Džiaugiausi, kad mano senmergystės metai pagaliau baigsis.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Kodėl žiaurus likimas iš manęs atėmė tave?“

Pradėjome planuoti savo vestuves. Neturėjome daug santaupų, todėl vestuvių norėjome kuklių. Tačiau mūsų tėvai, negalėdami atsidžiaugti, kad jų vaikai pagaliau žengs prie altoriaus, primygtinai reikalavo didelės ir gražios šventės, už kurią buvo pasiruošę sumokėti.

Kadangi norėjome tuoktis ir bažnyčioje, pradėjome lankyti pasiruošimo santuokai kursus. Deja, į juos Andrius visada vėluodavo, ir kunigui tai tikrai nedarė gero įspūdžio. Visas pasiruošimas vestuvėms mus labai vargino. Išlaidos vis didėjo. Mums ėmė trūkti pinigų, todėl Andrius, kaip pats sakė, turėjo daug dirbti, kad mums nieko netrūktų.

Iš darbo jis grįždavo vis vėliau. Dažnai išgėręs ir irzlus. Ėmiau įtarti, kad galbūt jis turi kitą moterį. Nors jis dirbo daug, tačiau mums vis tiek nuolat trūkdavo pinigų, nes jie Andriaus rankose tiesiog išgaruodavo, o jo elgesys dėl to labai pasikeitė.

Būčiau ilgai taip ir nieko nesupratus, galbūt net ir susituokus, jei ne mano bendradarbė, kuri pasakė, kad Andrių matė lošiantį kazino. Jis niekada man nebuvo nieko užsiminęs apie tokius savo apsilankymus, todėl supratau, kad ten jis greičiausia užsuka dažnai.

Vos jam grįžus namo, iškart iškėliau sceną ir pasakiau, kad žinau, kur dingsta jo uždirbti pinigai. Jis nė nebandė neigti ir prisipažino, kad pastaruoju metu pralošdavo tikrai nemažas pinigų sumas.

Andrius prisijungė prie savo elektroninės bankininkystės, kad galėtume įvertinti jo finansinę būklę. Deja, ji tikrai gero nežadėjo, nes neseniai gauta Andriaus alga ir premija jau buvo seniai prašvilptos, o debetinės kortelės sąskaita taip pat buvo ištuštinta.

Iš darbo jis grįždavo vis vėliau. Dažnai išgėręs ir irzlus. Ėmiau įtarti, kad galbūt jis turi kitą moterį.

Visgi Andrius sugebėjo mane įtikinti, kad galįs daugiau nebelošti, ir pasižadėjo man, kad daugiau gyvenime nepravers kazino durų. Aš juo patikėjau, nes dar niekada nebuvau susidūrusi su žmogumi, turinčiu priklausomybę nuo azartinių lošimų, todėl paprasčiausiai nežinojau, kaip tokiu atveju reikėtų elgtis.

Taigi, aš jam atleidau ir mes toliau ruošėmės vestuvėms. Pasitikėjau Andriumi, bent jau stengiausi, todėl nekontroliavau jo kiekviename žingsnyje. Kai liko savaitė iki vestuvių, nuvykau pasisvečiuoti  pas tėvus. Tą vakarą gėrėme su mama vyną ir visą vakarą kalbėjomes.

Mama manęs paklausė, ar Andrius neturi kokių nors priklausomybių, ar tai tikrai yra tas žmogus, su kuriuo noriu praleisti savo visą likusį gyvenimą. Žinoma, mamai atsakiau, kad dėl visko esu tikra, tačiau pasąmonėje jau kirbėjo mintis, kad galbūt jis tikrai nėra mano žmogus...

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Padėkos žodis, kurio jis jau nebeišgirs“

Po apsilankymo pas tėvus buvau kaip nesava, vis mąsčiau apie galimybę atšaukti vestuves, bet tuo pačiu bijojau, kad galiu įskaudinti Andrių ir tėvus, kurie taip laukė mano vestuvių.

Vieną dieną Andrius vėlavo grįžti iš darbo, aš skambinau jam į mobilųjį, tačiau jis neatsakė. Mane kankino bloga nuojauta, pamaniau, kad galbūt jis vėl lošia, nes neseniai buvo gavęs algą.

Kurį laiką sėdėjau kaip nesava, tada nusprendžiau, kad privalau veikti. Patraukiau į arčiausiai namų esantį kazino. Širdyje šventai tikėjau, kad ten tikrai neužtiksiu savo būsimo vyro, tačiau vos pravėrusi duris, stipriai nusivyliau. Tiesiai man prieš akis iškilo vaizdas, kurio labai bijojau – Andrius lošė. Ir tada mūsų akys susitiko. Jis mane pamatė, aš išbėgau iš kazino, o jis puolė mane vytis.

Andrius dar bandė teisintis ir vėl žadėjo, kad daugiau nebeloš, tačiau šįkart aš juo jau nepatikėjau ir liepiau palikti mane ramybėje. Štai tada ir pamačiau savo tikrąjį būsimo vyro veidą.

Jis puolė verkti, atsiklaupė ant kelių ir maldavo neatšaukti vestuvių, tikino, kad mums būtina susituokti, o po to galėsim iškart išsiskirti, nes, jei mes nesusituoksim, jo tėvai neduos jam pinigų mūsų povestuvinei kelionei...

Likau šokiruota, nebegalėjau ištarti nė žodžio. Atrodė, kad visos mūsų vestuvės tebuvo Andriaus proga iš savo tėvų išpešti kuo daugiau pinigų, kuriuos galėtų vėl pralošti.

Nieko nelaukusi nuvažiavau į Andriaus tėvų namus. Pasakiau, kad ketinu atšaukti vestuves, įvardindama Andriaus polinkį lošti, kaip to priežastį. Atrodo, tėvų tai nenustebino. Jie jau seniai žinojo apie šią sūnaus priklausomybę. Tiesiog jiems atrodė, kad susipažinęs su manimi Andrius tikrai liovėsi lošti.

Jis sėkmingai apmulkino ne tik mane, tačiau ir savo vargšus tėvus. Atsiprašiau jų už visą vargą ir finansinius nuostolius, tačiau tekėti už Andriaus manęs negalėjo priversti niekas.

Taigi, Andrius tikrai buvo gardus kąsnelis: žavus, protingas, mano bendraamžis ir vis dar nevedęs. Tik man kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, kur čia šuo pakastas. Visgi taip nebūna. Tam turėjo būti priežastis.

Pasirodo, aš buvau ne pirmoji, kuri paliko Andrių kone prie altoriaus. Jis ketino vesti ne vieną kartą, tačiau viskas dar iki vestuvių baigdavosi skyrybomis, kai sužadėtinės sužinodavo apie jo liguistą aistrą azartiniams lošimams.

Aš taip ir neištekėjau. Taip lengvai paleidau Andrių, kad turbūt jo niekada nė nemylėjau. Galbūt jei būčiau jį labiau mylėjusi, aš būčiau sugėbejusi jam padėti įveikti priklausomybę.

Esu vėl viena. Manęs telaukia tas pats ištikimas katinas. Nors dabar nebesiskundžiu. Visgi vienatvė nėra jau toks blogas dalykas.

Blogesnis dalykas būtų turėti veltėdį vyrą, pralošiantį visus šeimos pinigus ir dar įžūliai meluojantį. Turbūt Andrius dar apkvailins ne vieną moterį ir jam tikrai pavyks vieną iš jų nusitempti prie altoriaus, tik neilgai turbūt jų santuoka truks...

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'occitane“ įsteigtą prizą – pavasariu ir svaiginančiais aromatais alsuojantį vyšnių žiedų duetą. Rinkinį sudaro:

•  Vyšnių žiedų dušo želė (250 ml)
•  Vyšnių žiedų kūno losjonas (250 ml)

Rinkinio kaina: 37,07 € / 128,00 Lt

www.loccitane.lt

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!