Tikra istorija. „Priklausau kitam, bet mano širdis nori atsiduoti tik tau“

Tą vakarą, kai pamačiau Tave, mano gyvenimas apsivertė. Visomis prasmėmis.

Nebuvau viena, tačiau toli gražu nebuvau laiminga. Nuolat verkdavau, o vienintelė tikra prasmė atrodė, kad rytojus tiesiog neateitų... Nejaučiau meilės, tačiau jos ir neieškojau, atrodė, jei šalia turiu žmogų, kuriam esu svarbi, tai argi tikrai būtina beprotiškai mylėti? Na, nėra drugelių, nėra... Juk suaugusi moteris esu, jų ir neturi būti.

Visos mano problemos man atrodė neišsprendžiamos, pačios didžiausios pasaulyje. O tas vienišumas sieloje siūlė vienintelį sprendimą – tyliai pasitraukti iš šio pasaulio ir išlaisvėti nuo to bjauraus jausmo.

Nejaučiau meilės, tačiau jos ir neieškojau, atrodė, jei šalia turiu žmogų, kuriam esu svarbi, tai argi tikrai būtina beprotiškai mylėti?

Tai buvo eilinis vasaros vakaras, verandoje su draugėmis visai netoli ežero. Tau einant pro šalį ir mandagiai pasisveikinus, mes Tave užkalbinome.

Koks buvo pirmas įspūdis Tave pamačius?

Vyresnis už mane, simpatiškas, malonus vyriškis, netgi mestelėjęs komplimentą su solidžiu humoro jausmu. Kas mane pakerėjo?

Tai Tavo akys, tokios gilios gilios... Rodos, nelengvo gyvenimo mačiusios.

Atsisveikinom, ir Tu nuėjai, o mes toliau likome vakaroti su draugėmis. Kai visos jau sugulė į patalus, aš dar likau lauke pasimėgauti švelnia vasaros gaiva ir netoliese atpučiamu pušų kvapu. Iš kažkur grįžai ir Tu. 

Užkalbinai, ir mes pradėjome kalbėtis apie nieką, o tuo pačiu – apie viską. Ne apie gyvenimą, o apie tam tikrus dalykus jame. Tuomet aš atsiprašiau, nes jau pasijaučiau fiziškai pavargusi, ir atsisveikinau. Tačiau Tu mane apkabinai ir švelniai pakštelėjai į lūpas. Apkabinau Tave, ir su manim darėsi kažkas beprotiško.

Atrodo, tą akimirką suvokiau, kad Tave pažįstu visą gyvenimą, ėmė drebėti rankos, sukti pilvą, trūko oro...

Dar kartą atsargiai palinkėjau „labos nakties“ ir įbėgau į namelį. Užmigti tą naktį aš negalėjau, vis jaučiau tą Tavo apkabinimą, tą artumą. Netikėtai susitikom ir kitą rytą, apsikeitėm telefono numeriais.

Žinojau, kad tai negerai, kad esu įsipareigojusi, tačiau protas manęs neklausė. Guodžiau save, kad Tu gyveni visai kitame mieste, galvojau, galbūt turi šeimą, ir tai buvo tiesiog mielas gestas.

Puikiai žinojau, kad priklausau kitam, bet mano širdis norėjo atsiduoti tik Tau. Ir aš jai pasiduodavau. Pasiduodu iki šiol... Ir viskas tik gilėja, gražėja.

Tačiau Tu buvai vienišas, todėl retkarčiais susirašydavom – iš pradžių apie nieką, vėliau tekstai rimtėjo, o paskui – vėl būdavo apie nieką. Ir liautis galvoti apie Tave jau nebuvo kaip.

Stengiausi gyventi savo gyvenimą, tačiau mano širdis jau nebuvo su manimi, ji kažkur laukė Tavo akių ir skambučio. Ir, kai jau atėjo suvokimas, kad nieko nebus, Tu paskambinai... Paskambinai, ir aš išlėkiau, nieko negalvodama. Važiavau tuos visus daugybę kilometrų pas tave.

Kai vėl pamačiau tas akis, tą gilų žvilgsnį, paskęsti Tavo bučinių saldume buvo kažkas tokio neapsakomo. Ir tai dažnėjo – bendravimas, susitikimai, bučiniai. Aš Tau sakydavau, kaip myliu, ir vieną dieną išgirdau tą patį. Tai buvo pati gražiausia muzika mano širdžiai. 

Puikiai žinojau, kad priklausau kitam, bet mano širdis norėjo atsiduoti tik Tau. Ir aš jai pasiduodavau. Pasiduodu iki šiol... Ir viskas tik gilėja, gražėja.

Ėmiau Tave vis labiau pažinti, pagaliau supratau, koks nelengvas buvo Tavo gyvenimas, kiek Tu kentėjai, bet niekada nepasidavei. Tai mane be galo žavi.

Mes nekuriam bendros ateities, negalvojam apie rytojų, tiesiog tais retais kartais, kai esame kartu, mes daug šypsomės. Paskęstu Tavo glėbyje it įstabiausiame vandenyne, kur nardo delfinai. Tavo akys mane nuneša ant debesų pūkų, ir visos pasaulio problemos pasidaro mažos kaip skruzdėlytės. Pilve palengva plazdena drugeliai, ir supranti, kaip gera gyventi.

Tu esi tas žmogus, kuris pasirodė mano gyvenime, kai aš nebeturėjau jokio noro gyventi. Šiandien suprantu, kaip aš klydau, ir kokios gražios yra dienos. 

Suprantu, kad visiems būna sunkių dienų, tačiau yra tūkstančiai dalykų, kurie atneša laimę, tik reikia ją pasiimti. Tu mane išgelbėjai. Išgelbėjai visomis prasmėmis, kuriomis tik galima išgelbėti žmogų. Suteikei man troškimų, svajonių, planų, ambicijų gyvenimui.

Mes nekuriam bendros ateities, negalvojam apie rytojų, tiesiog tais retais kartais, kai esame kartu, mes daug šypsomės.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Jis padėjo suprasti, kaip turiu gyventi, kad būčiau laiminga“

Jei vieną dieną manęs paprašysi būti su Tavimi, aš būsiu net nedvejodama, nes mano širdis su Tavimi. O jei rasi savo laimę kitur, aš už Tave džiaugsiuosi, tačiau tave vis tiek saugiai nešiosiuosi savo krūtinėje.

Nes žmogus, kuris išgelbėja kitam gyvybę ir suteikia meilę gyvenimui, to net nežinodamas, yra Dievo siųstas Stebuklas.

Aš visados liksiu Tau už tai dėkinga.

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „C&D Style“ įsteigtus prizus: raktų pakabuką „Globe“ su krištoliniu pasaulio gaubliu bei porcelianinį puodelį, nubarstytą auksiniais taškeliais ir pagražintą nuostabiu palinkėjimu „Enjoy today“ („Mėgaukis šiandiena“). Viskas supakuota dailiose dėžutėse, nes kiekvienos damos svajonė, gali išsipildyti!

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!