Tikra istorija. „Šeimą sukūriau su draugu, su kuriuo vaikystėje stačiau smėlio pilis“
„Tą vaikinuką pažinojau nuo pat ankstyvosios savo vaikystės. Tiesą sakant, jis yra ir pačiuose pirmuosiuose mano prisiminimuose, kokius tik sugebu iš savo tolimiausios praeities iškapstyti“, – savo istoriją pradeda pasakoti Ji24 skaitytoja.
Abu augome didelėse šeimose, su krūva brolių ir seserų, ir susitikdavome kiekvieną vasarą atostogaudami gausių šeimų bendrijos poilsio namuose prie jūros.
Taip jau buvo lemta, kad Vidmantas – pirmasis mano smėlio pilių statybos partneris. Ir lyg to dar nebūtų gana, abu esame gimę tų pačių metų tą pačią rugpjūčio dieną, tad kaip tik atostogų prie jūros metu su savo didelėmis ir linksmomis šeimynomis abu drauge pūsdavome savo gimtadienių žvakutes.
Tortai, žinoma, būdavo du. Ir labai dideli, nes juk aplink stalą sutūpdavo dešimt pabiručių, dvi mamos, du tėčiai ir net trys seneliai. Taigi, neišskiriami draugai buvome ne tik mudu su Vidmantu, bet ir visi kiti mūsų šeimynų nariai. Atostogos išties būdavo linksmos ir nepakartojamos – vos spėjusi grįžti į miestą, į namus, pradėdavau laukti kitos vasaros ir, žinoma, gyvendavau įspūdžiais bei prisiminimais.
Vis dėlto tas seno bičiulio atvirukas buvo pati gražiausia dovana – pridėjau jį prie krūvelės ankstesnių ir suskaičiavau: septyniolika. Ir nė metų pertraukos! Nuo pat penkerių!
Sunku pasakyti, kada Vidmantas iš paprasto ir atsidavusio vaikystės draugo tapo vaikinu, privertusiu neramiai krustelėti mano širdį. Regis, buvau trylikos. Tačiau tuo metu vyriausieji mūsų broliai ir seserys jau baigė mokyklas, paliko namus, ir mūsų nuostabiosioms atostogoms atėjo galas – juk jau nebebuvome gausios šeimos, ir atostogauti važiuodavome kas sau.
Tik mudu su Vidmantu ir toliau apsikeisdavome gimtadienių atvirukais – iki šiol tebeturiu visus, parašytus ne itin gražia berniukiška rašysena, tačiau kruopščiausiai, kaip tik įmanoma.
Patys pirmieji – piešti ir pakeverzoti su klaidomis, vėlesni parašyti dailyraščiu, tiksliai virš liniuote ir pieštuku išbraižytų linijų, paskutinieji – pilni paslėptų užuominų, panašūs į kupinus vaikystės prisiminimų ilgesio laiškus...
Nežinau, kodėl nė vienam iš mūsų nešovė į galvą mintis tiesiog imti ir vėl susitikti – be jokių brolių ir seserų, be tėvų, o tik dviese. O juk visą laiką beveik prasilenkdavome toje pačioje gatvelėje – tetrūko lemtingos akimirkos ar metro ties sankryža.
Aš nežengiau pirmo žingsnio, nes nebuvau tikra, kad tuomet, paskutiniąją mūsų vasarą, ir Vidmantui, būnant šalia manęs, taip pat nerimastingai virpėdavo širdis. O ir pati nepasiunčiau jokio ženklo, kad esu jam neabejinga – juk tebuvome beveik vaikai, nedrąsūs ir baukštūs, o nuo to laiko, kai paskutinį kartą drauge šėliojome prie jūros, kasmet mus skyrė vis ilgesnis ir ilgesnis laiko tarpas, o tuo pačiu – ir atstumas. Tad kaip galėjau ko nors tikėtis iš jo?
Vėliau, kai jau ir patys baigėme mokyklas, keliai dar labiau išsiskyrė – aš studijavau uostamiestyje, Vidmantas – sostinėje. Mudviejų tėvai ir toliau retkarčiais susitikdavo, tad kai kada girdėdavau juos kalbantis apie savo bičiulių vaikų pasiekimus, klajones ir kelius. Išgirdusi paminint Vidmantą, tiesiog įtempdavau ausis.
Tačiau laikas darė savo – senus draugus keitė nauji, o ilgainiui šalia manęs atsirado vaikinas...
Baigusi studijas vėl sugrįžau į Vilnių ir įsikūriau mažulyčiame butuke pas savo močiutę – ji jau buvo senučiukė ir negalėjo pati savimi pasirūpinti, tad kol ilsėjausi ir ieškojau darbo, mudvi jaukiai gyvenome drauge.
Rugpjūtį, nors nuo paskutinio susitikimo buvo prabėgęs daugiau nei dešimtmetis, aš ir vėl gavau Vidmanto gimtadienio sveikinimą. Pati irgi buvau jį prisiminusi, bet, deja, numojau ranka ir atviruko nerašiau – nemaniau, kad keistoki ir naivūs vaikystės įpročiai taip ilgai turi sekioti man iš paskos. Vis dėlto tas seno bičiulio atvirukas buvo pati gražiausia dovana – pridėjau jį prie krūvelės ankstesnių ir suskaičiavau: septyniolika. Ir nė metų pertraukos! Nuo pat penkerių!
Tačiau tą pačią dieną patyriau ir didžiulį stresą – man vakarojant ir linksminantis su draugais, į močiutės butą įsiveržė kaukėti jaunuoliai. Ir nors nuostolis tebuvo keli šimtai litų bei senas vaizdo grotuvas, pasekmės buvo žymiai liūdnesnės – močiutę ištiko širdies priepuolis, ji atsidūrė ligoninėje ir jau niekada daugiau nebegrįžo į namus – praėjus porai savaičių atsisveikinome su ja tyliose gimtojo kaimelio kapinaitėse Dzūkijoje ir palikome amžinai ilsėtis šalia senelio.
Tuo pačiu mano pečius užgulė netikėtų rūpesčių našta: teko lakstyti po įvairiausias institucijas ir tvarkyti begalybę dokumentų, keisti apiplėšimo metu sugadintas duris, remontuoti kambarėlį – buvo tiesiog per sunku ir nemalonu toliau gyventi toje pačioje aplinkoje. O ir rūpinausi savo pačios saugumu. Vakarais krisdavau į lovą ir miegodavau kaip užmušta – tikrai ne taip įsivaizdavau savo atostogas. O vyriausioji sesuo vis kartodavo:
– Sveika, atvykusi į suaugusiųjų pasaulį!
Taip, jau nebebuvau vaikas, kurio reikalai ir rūpesčiai būtų tėvų rankose. Viską teko daryti pačiai. O sapnuose brangi mylima močiutė ramindavo ir guosdavo:
– Viskas praeis! Visos bėdos laikinos! Viskas tik į gera! Visas tavo gyvenimas dar prieš akis!
Vis dėlto viskas į gera nebuvo – mano vaikinas, pasilikęs Klaipėdoje, vis labiau nuo manęs tolo: nebeturėjome poreikio kiekvieną dieną išgirsti vienas kito balsą, dalytis mintimis, įspūdžiais, o žodžius „myliu, pasiilgau, laukiu“ kažkas tarytum apskritai nutrynė nuo mūsų lūpų – padėjusi telefono ragelį suvokdavau, kad jie taip ir likdavo neištarti.
Vasara bėgo tiesiog paknopstomis. Kartais, viena sėdėdama balkonėlyje, galvodavau, kad ji bėga pro šalį, o aš – tik pasyvi ir nuolanki savo neįdomaus ir susijaukusio gyvenimo stebėtoja.
O dar tos tylos pauzės, kai nerasdavome, ką vienas kitam pasakyti... Taigi, likau vienui viena su savo rūpesčiais, prisiminimais ir liūdesiu. Ir, lyg to dar nebūtų gana, tą rudenį turėjau atšokti net dviejų savo seserų vestuves.
Žinoma, be savo pabrolio – jausdama, kad tampame svetimi, savo buvusiam vaikinui net neprasitariau, kad vos prieš keletą mėnesių dar vyliausi drauge su juo jose sudalyvauti, o gal net ir sugauti jaunosios metamą puokštę...
Vasara bėgo tiesiog paknopstomis. Kartais, viena sėdėdama balkonėlyje, galvodavau, kad ji bėga pro šalį, o aš – tik pasyvi ir nuolanki savo neįdomaus ir susijaukusio gyvenimo stebėtoja.
Kartais nuo rūpesčių net svaigdavo galva – vos spėdavau suktis, atsakinėti į skambučius, naršyti ir ieškoti reikalingų paslaugų ir prekių internete – juk kūriausi močiutės bute, o įsikurti reikėjo kuo greičiau, nes lyg aklai vištai grūdas tiesiai prieš nosį man „nukrito“ darbas, laukęs manęs pirmomis rugsėjo dienomis.
Pagaliau vienas rytas išaušo saulėtas ir giedras. Pažvelgus pro langą norėjosi uždainuoti – būtent tai ir padariau – duše, vėsioms vandens srovelėms gaivinant mano kūną. Ir net sąžinės balsą, draudžiantį traukti linksmas melodijas, prabėgus vos mėnesiui po močiutės laidotuvių, sugebėjau nutildyti.
Vėliau balkone, rudenėjančios saulės atokaitoje, neskubėdama ir vydama slogias mintis į šalį, išgėriau puoduką kavos, o grįždama į virtuvę, stabtelėjau ties veidrodžiu.
Po galais – tebesu jauna ir daili, ir gyvenimas, nors ir pamėtėdamas netekčių bei sielvarto, vis dėlto yra man dosnus ir maloningas. O mylimoji močiutė, sapnuose pranašaudama man laimingą ateitį, tikrai nenorėtų, kad sriūbaučiau ir ašarose skandinčiau savo jaunas dienas. Bet stoviniuoti ir dirbti su vidiniu savo „aš“ nebuvo kada – suskambo durų skambutis. Ak, išties – juk turėjo atvažiuoti meistrai ir įstatyti naujas mano buto duris!
Susisiaučiau chalatą ir atidariau duris. O ten… O ten, tiesiai prieš mano akis, it koks aštuntas pasaulio stebuklas bestovįs… Vidmantas! Kaip ir aš – apstulbęs ir vos beišlemenantis žodį... Na, žinoma, jis ten stovėjo ne vienas, nes vienas paprasčiausiai nebūtų įstengęs užtempti mano durų į trečią aukštą, tačiau nieko kito matyti mano akys tiesiog nesugebėjo – regėjau tik jį. Ir tą akimirką ausyse tarytum išgirdau močiutės žodžius:
– Na, vaikeli, o ką gi aš tau sakiau???
Vėliau įvykiai rutuliojosi taip greitai, kad aš net nespėdavau mirksėti. Naujos durys, antroji ryto kava, pasikeitimas telefonų numeriais, vyno taurė vakare, tūkstantis SMS žinučių per naktį ir puokštė baltų rožių ryte. O po savaitės... Taip! Vos po savaitės – sužadėtuvių žiedas.
Didelės puotos kelti neketinome, tad susituokti spėjome dar tą patį rudenį (per du mėnesius mano tėvai ištekino net tris vyriausias savo dukteris!). Tiesa, ruduo buvo vėlyvas ir darganotas, bet juk močiutė sakydavo – jei vestuvių dieną verkia dangus, turėsi laimingą gyvenimą ir pačiai verkti neteks. Tikiuosi, kad jos žodžiai pildysis ir toliau, nes per pirmuosius trejus metus išties neišliejau nė ašarėlės. Nebent tai buvo džiaugsmo ašaros.
Dabar mudu su Vidmantu jau turime mergytę – ji labai panaši į tėvelį, o tai, pasak močiutės, irgi geras ženklas – panašios į tėčius dukros gyvenime būna labai laimingos.
Dar nežinau, ar pasiryšiu auginti didelę šeimą. Vidmantas trokšta, kad po mūsų sparnu glaustųsi ne mažiau kaip penki mažyliai. Vyras... Jis tiesiog nesuvokia, kokia nelengva yra mamos duona. Augdamas jis tik mėgavosi didele brolių ir seserų draugija, linksmu, saugiu ir nerūpestingu gyvenimu. O aš mačiau, kiek nemigo naktų ir raukšlių augantys vaikai kainavo mano mamai. Todėl dvejoju.
Bet juk būtų pernelyg egoistiška galvoti vien tik apie save. Tad... tegul viskas lieka Dievo rankose – Jis, vėl suvedęs mane su Vidmantu, viską žino ir gali nuspręsti geriau už mus.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „C&D Style“ įsteigtą prizą – grožio rinkinį „Coffret D'Amour“ (prizo vertė – 46 eur.).
Rinkinį sudaro populiariausi „Le Couvent des Minimes“ produktai: kūno kremas sausai odai (200 ml.), rankų kremas „Gardener`s Hand Healer“ (75 ml.) ir pėdų kremas „Hiker`s Foot Healer“ (25 ml.)
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!