Tikra istorija. „Sukūriau šeimą, bet pirmoji meilė išliks vienintelė mano gyvenime“

„Jo juokas, balsas, gestas ar šypsnis akių kampučiuose. Buvimas priešais pietaujant ar pora žingsnių iki durų, rankų mostas išsiskiriant... Uždarau duris ir niekur nenuklystu. Vyno taurėj ar kąsnely, skirtam jo lūpoms, – aš esu. Taip mes susitinkam. Aš nenustygstu. Tai kur mes buvome anksčiau? Bet tądien mes juk susitikom...“

Studentiškas bendrabučio kambarys. Pilnas dar nepakrikštytų „fuksių“ ir jau „patyrusių“ vyresnių kursų studentų. Ant mažo staliuko vos tilpo degtinės buteliai, sulčių pakeliai. Kažkur mėtėsi nauji sąsiuviniai su pirmosiomis paskaitomis. Nuo šio baliuko prasidėjo mano meilės istorija.

Įžengiau į tą kambarį tikėdamasi su drauge pasimokyti, o pakliuvau į dar iki šiol nepatirtų linksmybių siautulį.

Jo rudos akys, juodi kaip naktis plaukai, drėgnos lūpos ir tylus dėmesys mane iš karto paveikė. Jaučiausi tokia vaikiška ir nedrąsi šalia jo. Jis jau buvo šiek tiek įkaušęs, kalbėjo man kažkokius nerišlius komplimentus apie mano grožį ir kaip jam patinku, tačiau tuo viskas ir pasibaigė.

Likome tik aš, jis ir mūsų abiejų drovumas. Net neatsimenu, apie ką kalbėjome. 

Praėjo kelios savaitės. Šiek tiek sužinojau apie jį iš vienos pažįstamos. Ji mane tikino, kad J. yra paprastas kaip „trys kapeikos“, geras ir nuoširdus. Patyręs avariją ir išgulėjęs patale ilgą laiką, tapo be galo jautrus. Iš tos pačios merginos mane pasiekė gandai, kad ir jis manimi domisi. Mano vaizduotėje susikūrė neeilinio vyro paveikslas, nes tuomet dar nenutuokiau apie vieną didelę jo bėdą.

Tikrieji jausmai išryškėjo, kai sutikau jį gatvėje. Viduje kažkas apsivertė. Širdis daužėsi kaip Big Beno kurantai, iš to susijaudinimo vos galėjau išlementi „labas“.

Tada prasidėjo mano laimės ir nelaimės. Bemiegės naktys, laukimas ir troškimas sužinoti, kas toliau.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Supratau, kad meilėje ir kare leistinos visos priemonės“

Per kelis mėnesius susitikome kelis kartus, bet ir tai tik probėgšmiais. Vienu du nelikdavome, nes jis visur vaikščiojo su savo draugais. Tačiau vieną dieną man pavyko atsikratyti jo palydovų, o kambario draugės susiprato išeiti iš kambario pačios.

Likome tik aš, jis ir mūsų abiejų drovumas. Net neatsimenu, apie ką kalbėjome. Nors sėdėjome bendrabutyje ant spyruoklinės lovos, jaučiausi kaip Maljorkoje ant pakabinto tarp palmių hamako.

Mūsų akys vengė tiesaus žvilgsnio, žiopsojome kažkur į grindis, jis nervingai sukiojo striukės raištelį. Staiga vidury žodžio (kalba lyg sukosi apie artėjančius sesijos vargus) jis pažvelgė į mane. Aš taip pat spontaniškai pakėliau akis. Net nepajutau, kaip mūsų lūpos susiliejo. Laikas sustojo, viskas aplinkui sukosi ratu. Jaučiausi lyg tuoj nualpsiu.

Jokie meilės prisipažinimai nebuvo ištarti, nes į kambarį sugrįžo nekantri kambariokė. Tada norėjosi mesti į ją kokią šlepetę – net ne šlepetę, spintelę su visomis knygomis. Tą vakarą aš savo mylimąjį lydėjau iki lauko durų gal pusę valandos. Mūsų rankos niekaip nenorėjo atsipinti.

Kitas mūsų pasimatymas įvyko viešumoje, vienoje Kauno kavinių. Deja, kažkas lyg jį pakeitė. Traukiau iš jo žodį po žodžio, o jis tik maukė alų ir nudelbęs akis žiūrėjo į servetėlę. Vienu žodžiu, visiškas fiasko. Likau nesupratusi.

Nuo to nevykusio pasimatymo užsukdavo pas mane tik tada, kai keliaudavo namo prigėręs alaus studentų aludėje. Tai įvykdavo kokį kartą per mėnesį ar du. Aš nesupratau, kodėl jis taip elgiasi, bendravau su kitais vaikinais, bet širdis staugė žvėries balsu.

Jis nieko nepaaiškino, jam atrodė, kad mes „draugaujame“. Kenčiau dvejus metus, tikėjausi, gyniau savo meilę nuo visų, kas ją šmeižė, kol suvokiau viso to beprasmybę.

Pavargau verkti naktimis, kvaršinti draugėms galvas savo dejonėmis, kankinti save klausimais, ar aš jam ką nors reiškiu, kodėl viskas taip klaikiai klostosi. Jis su manimi nekalbėdavo. Bet koks bandymas prakalbinti baigdavosi tuščiai. Jis atkakliai tylėjo ir manė, kad mes „draugaujame“.

Kas nors gali pagalvoti: „Kokia kvaila merga, į ją akivaizdžiai nekreipia dėmesio, o ji tikisi laimingo tęsinio“.

Aš jo gailėjau, mačiau, kad kažkas jį kankina, mačiau, kad jam nesiseka mokslai, kad jis neatsispiria lengvabūdiškų draugų blogai įtakai, kad per daug geria...

Bet koks bandymas prakalbinti baigdavosi tuščiai. Jis atkakliai tylėjo ir manė, kad mes „draugaujame“.

Tačiau, kaip žmogui padėti, jeigu jis pats to nenori? O padėti jam aš labai norėjau, nes mylėjau besąlygiškai.

O ir tas pirmasis bučinys negalėjo būti netikras. Esu įsitikinusi – jis irgi man kažką jautė. Ko gi verta meilė, jeigu ja netiki?

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Viskas prasidėjo nuo tobulos nakties paplūdimyje...“

Galų gale apsisprendžiau ir išgrūdau jį iš savo gyvenimo. Atsivėrė tuštuma. Ten, kur buvo skausmas ir beviltiškas tikėjimas stebuklu, liko tuščia. Tai gal dar baisesnė būsena už buvusią anksčiau...

Gal per menkai kovojau? Šis klausimas ilgai neišėjo man iš galvos.

Vėliau sutikau gerą žmogų, savotiškai jį pamilau. Tiek, kiek leido suskilusi į smulkiausius šipulius mano širdis. Susituokėme, susilaukėme sūnaus. Bandau gyventi ir kabintis į brangiausią turtą, kurį šiuo metu turiu, – į savo šeimą. Esu dėkinga savo vyrui, kuris ištraukė mane iš duobės, nes buvo kilę visokių minčių...

Tačiau ir šią minutę nesuprantu jo elgesio, nežinau, ką jis man jautė ir dėl kokių priežasčių taip ilgai ir žiauriai su manimi žaidė. Gaila, bet ši pirmoji meilė buvo ir bus vienintelė mano gyvenime.

Dar ir dabar, prabėgus šešeriems metams, jį prisimenu ir bandau bergždžiai suvokti, kas ir kodėl įvyko. Iš naujo pamilti negalėjau, kad ir kiek stengiausi. O gal mano meilė įgavo kitokią formą. O kas gali paaiškinti? Tikriausiai niekas...

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai 30 € / 103,59 Lt vertės kuponą apsilankymui Druskininkų „Snow Arenoje“.

„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.

Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu! Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.

Daugiau informacijos: snowarena.lt

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!